Kiekvienas integralaus auklėjimo sistemos kursas turi didelę prasmę, keičiant mus tiesiog kaip asmenybes ir kaip integralias asmenybes visuomenėje.
Iš čia išplaukia jau siauresni, praktiniai kursai – „šeimos kūrimo“ kursai. Tai elgesys šeimoje, tarp sutuoktinių, su vaikais ir su tėvais, auklėjimas, namų ūkio tvarkymas. Čia iškyla labai daug etinio, moralinio pobūdžio klausimų.
Manau, kad visiems tiems kursams turi vadovauti psichologas, remdamasis daugeliu mūsų gyvenimo pavyzdžių: kas buvo ir kas turi būti, kaip nutiesti tiltelį iš mūsų praeitų būsenų – buitinių, santuokinių, namų ūkio tvarkymo, vaikų auklėjimo – į naujas būsenas.
Vaikų auklėjimas, tėvų įtaka vaikams nagrinėjami atskirai. Mes neardome šeimos, nedarome tėvams jokio spaudimo, neatitoliname jų nuo vaikų, kaip buvo tarybų valdžios laikais, kada vaikus atiduodavo į internatus, arba kaip Izraelio kibucuose, kur vaikus tiesiog atimdavo iš tėvų ir auklėdavo atskirai. Nors apskritai buvo siekiama kilnių tikslų, tačiau viskas pavirsdavo asmenybės prievarta. Taip neturėtų būti.
Mes jokiu būdu neardome šeimos, o tiesiog mokome žmones teisingai įsijungti vienas į kitą. Jie privalo vidumi susilieti, susijungti taip, kad šeima taptų integralios visuomenės ramsčiu ir sudarytų vieną vienetą, vieną mažą sistemą, kuri susivienytų su kitomis tokiomis pačiomis sistemomis.
Klausimas: O kaip tai padaryti? Kuo sujungti?
Atsakymas: Jeigu tėvai ir vaikai lankys iš esmės vienodus kursus, tik kiekvienas atitinkančius jo amžių ir mentalitetą, tada be jokių problemų jie neišvengiamai pradės keistis ir vykstant šiems pasikeitimams galės juos aptarinėti šeimos rate. Čia negali būti gėdos ar priekaištų vienas kitam, nes visa visuomenė privalo pasikeisti.
Dabar mes visi privalome specialiai dalyvauti šiame žaidime tam, kad leistume gamtai palankiai mus veikti. Kitu atveju nuosekliai vystydamasi gamta mus prispirs tai padaryti parodydama, kokie priešingi jai esame . Ir mes tai pajusime patirdami didžiules kančias.

Iš 2011m. gruodžio 12 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Kreipimasis su prašymu aukštyn (MAN kėlimas) – tai toks veiksmas, kurio mes nejaučiame. Tai daugybės veiksmų, darbų, mokymosi valandų, platinimo darbo, jungimosi su grupe, vidinės analizės pasekmė. Visa tai kaupiasi vis daugiau ir daugiau, kol pasiekiame būseną, kurioje ši taurė persipildo.
Todėl žmogus nežino, kada tai atsitiks. Jis stengiasi, treniruojasi, bando pasiruošti ir galiausiai prieina prie to, jog įgyvendina šį veiksmą kaip viso milžiniško pasiruošimo rezultatą. Tada jis jau gali kažką apie jį pasakyti.
Bet iš tikrųjų šis veiksmas kaupiasi ne jame ir ne jis pats ruošiasi bei galiausiai atlieka šį veiksmą. Todėl pasakyta: „Moneta prie monetos sukrauna didžiulį kapitalą“ ir tada ši bendra didžiulė sąskaita suveikia aukštesniajame, priversdama jį atlikti šį veiksmą.
Visi veiksmai paklūsta formos atitikimo dėsniui. Todėl tai įvyksta tada, kai žemesniojo prašymas atitinka tai, ką aukštesnysis pasiruošęs su juo padaryti.
MAN – tai malda, prašymas, noras, su kuriuo kreipiuosi aukštyn. Ir tai vienintelis dalykas, kurį galime padaryti. Kai su savo prašymu kreipiuosi į aukštesnįjį, nežinau, ar jis teisingas, ar ne. Nežinau, ar padariau tai, ar ne, juk malda vadinamas darbas širdyje, ir todėl mes nejaučiame, kaip keliame maldą, nuo sudužimo likusias kibirkštis (rešimot).
Mes nežinome, kas iš tikrųjų vyksta mūsų širdies gelmėje, ir jaučiame tik pasekmę, kai jau gauname atsakymą į savo maldą. Atsakymas jau jaučiamas širdyje, ir ji išsiplečia bei pradeda suvokti naujus reiškinius, iš kitos plotmės – tokius, kurių anksčiau žmogus nejuto, nesuprato, nepažinojo.
Širdis tampa platesnė dėl to, kad žmogus vis labiau išeina iš savęs ir vis daugiau aprėpia – iš pradžių dalį pasaulio, o po to visą pasaulį, visus aukštesniuosius pasaulius bei dvasines pakopas.

Iš 2011 m. rugpjūčio 24 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Melsti vidinės davimo jėgos

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą