Pateikti Antradienis, kovo 20, 2012 dienos įrašai.


Nesigėdyk savęs

Integralus auklėjimas

Klausimas: Šiuolaikinis žmogus turi didžiulę įvairiausių apribojimų patirtį: jam trukdė išreikšti savo jausmus, užgniauždavo juos ir t. t. Todėl jo įprastinė reakcija į pasiūlymą kažko naujo būdavo neigiama. Iš pradžių žmoguje visuomet vyksta kova tarp kažko naujo ir jo baimės. Kaip sudominti žmogų, nežiūrint į jo baimę ir pasipriešinimą?
Atsakymas: Pasakoti apie žmogų, jo fiziologiją, psichologiją, sociologiją, tarpusavio santykius šeimoje ir t. t. turime objektyviai, netaikydami konkrečiam asmeniui. Vėliau palaipsniui įjunkime pavyzdžius: štai vyras, moteris, vaikai, štai žmogus kaip toks, jis štai taip reaguoja į save, mato štai tokius vaizdinius, štai taip suvokia ir taip toliau. Kitaip tariant, pradedame kalbėti apie abstraktų objektą ir palaipsniui jį priartiname. Tokiu pavidalu pristatydami, manau, nesusidursime su problema.
Reikalas tas, kad šiuolaikinis žmogus to visai nežino. Mes slepiame savo prigimtį, mums gėda prieš mus pačius, gėda prieš kitus, mes bijome parodyti savo silpnumą, kadangi manome, kad tuo gali pasinaudoti kiti. Turiu rodyti, kad aš kaip siena stoviu nepajudinamose pozicijose, nors jų apskritai neturiu.
Kada pamažu atskleidžiame, kas gi yra tas žmogus, visuomenė, gamta globaliu, bendru pavidalu, tai palaipsniui priprantame prie to, kad mes tokie, kokie sukurti – tai ne aš, ir viskas manyje veikia nepriklausomai nuo manęs.
Tai kas gi tas „aš“? Aš – tai tik tas, kas gali ištirti, ką jame sukūrė gamta.
Kaip gydytojai, kurie nesivaržo vienas kito ir pacientų, arba psichologai, kurie gali laisvai išreikšti ir savo, ir svetimus jausmus, suprasdami, kad visa tai – objektyvi tikrovė, ir mes tokie, kokie esame – taip ir mes turime atvesti žmogų prie tokios būsenos.
Viskas turi remtis būtent tuo, kad kita mūsų vystymosi pakopa – tai visiška visų integracija į visus, kai visos gamtos dalys įsilieja į žmogų, žmogus į juos, žmonės vienas į kitą, ir mes kartu su gamta esame viena organinė visuma.
Todėl nėra nieko, ką turėčiau slėpti, ko varžytis, bandyti slėpti nuo kitų. Galiausiai turiu pasiekti tokią būseną, kai privalau elgtis priešingai – visiškai atsiskleisti ir būti su visais susijęs. Kaip kūdikis, kuris guli ant motinos rankų, – jis yra ničniekas, o ji visą savo dėmesį sutelkia į jį, ir nėra tarp jo ir motinos, gamtos kokių nors kliūčių, sienų, ekranų, – priešingai, egzistuoja absoliutus ryšys. Taip ir mes per integralųjį švietimą ir auklėjimą ateityje turime pasiekti tokį ryšį.
Todėl mūsų mokymo kursų kryptis, jų suvokimą, formavimą ir sujungimą (kai prasideda vienas kursas ir baigiasi kitas ar keletas vyksta lygiagrečiai) turime formuoti būtent pagal tokią seką – pagal laiko ašį. Kursai turi papildyti vienas kitą arba sekti vienas paskui kitą, arba sutapti vienas su kitu, kad žmonėms palaipsniui susiformuotų teisingas požiūris į save, į kitus studijuojančius grupėje ir į visą pasaulį.

Iš 2011 m. gruodžio 13 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Komentarų nėra