Nuomonė (Journal of Personality and Social Psychology): dalinti pasaulį į „gerus – savus“ ir „blogus – svetimus“ – daugelio konfliktų šaltinis, įsišaknijęs žmogiškoje prigimtyje.
Beždžionės svetimas, kad ir tos pačios rūšies, beždžiones vertina lygiai taip pat, kaip žmonės – „atėjūnus“. Šių gyvūnų populiacijose susiformuoja įvairios socialinės bendruomenės. Informacijai „savas“ ar „svetimas“ migravusios beždžionės buvo jautresnės už grupės senbuves. Beždžionės, kaip ir žmonės, turi spontanišką polinkį į teigiamą savo socialinių grupių vertinimą ir spontaniškai neigiamai traktuoja „svetimus“, t. y. yra linkusios į išankstines nuostatas.
Panašu, kad prietaringa prigimtis senesnė už civilizacijos ir kultūros istoriją. Dėl šios priežasties apeliuojant į žmogaus kultūrą atsikratyti išankstinių nuostatų neįmanoma! Reali nepakantumo priežastis slypi ne kultūrų (tautiniuose, religiniuose, politiniuose ir t. t.) skirtumuose, o kur kas giliau: prietarai – mums ir gyvūnams būdingas bendras bruožas, instinktyvus elgsenos stereotipas, o ne kultūrinės evoliucijos pasekmė.
Komentaras: šios išvados dar kartą parodo, kad jokia visuomenės problema negali būti išspręsta mūsų esamame lygmenyje, o tik pakilus į kitą vystymosi pakopą. Tai įmanoma tik pasitelkus integralųjį ugdymą, nes jis iš mūsų būsimosios pakopos „Žmogus“ į dabartinę pakopą „gyvūnas“ pritraukia aukštesnę vystymosi energiją (Šviesą, or makif).
Tik pakilimas į aukštesnį vystymosi lygį išlaisvins mus nuo gyvūninių prietarų, o visi kiti bandymai pasiekti sutarimo, supratimo, lygybės – beverčiai. Reikia blaiviai vertinti save, bičiuliai.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pamokos apie naująjį pasaulį. Be žinių – nėra žmogaus

Prašau padaryti mane žmogumi

Viltis – auklėjimas

Klausimas: Ko jūs tikitės iš savo kelionės į Pietų Ameriką ir artėjančio kongreso Brazilijoje?
Atsakymas: Aš laukiu šios kelionės su jauduliu, kadangi tai suteikia man galimybę pasiekti tam tikrų misijos, kuriai pašvenčiau visą savo gyvenimą, rezultatų. Kita vertus, šie rezultatai priklauso ne nuo manęs, todėl aš jaučiuosi vienu metu ir įkvėptas, ir atsargus su lūkesčiais.
Žinoma, kongreso padariniai priklauso ne tik nuo tų, kurie atvažiuos į Braziliją, bet ir nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje – jūs visa tai puikiai suprantate. Dėl to aš manau, kad mums reikia rimtai pasiruošti, nes pasiruošimas labai svarbus kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Imkime ir iš tikrųjų pasiruoškime taip, kaip aprašo Rabašas straipsniuose „Būtinybė draugų susirinkimuose“ ir „Pasiruošimas draugų susirinkimams“. „Pasiruošimas susirinkimams“ išryškina, kam man reikalingi draugai, ką jie suteikia man, o aš – jiems. Dar prieš atvykdamas į susitikimą privalau išsiaiškinti kūrimo tikslą ir kaip jį pasiekti, kad šis kongresas, t. y. susijungimas, kuriame visi lygūs, taptų priemone trokštamam tikslui pasiekti.
Džiaugiuosi, kad žmonės vis geriau tai supranta. Tikiu, kad per šiuos kongresus galėsime peršokti į kitą lygmenį. Tai priklauso nuo mūsų pasiruošimo. Šio bendro pasiruošimo mums pritrūko kongrese Lietuvoje.
Buvo tik dalyvavimas viso pasaulio kongrese, kokį aš jaučiu ir dabar. Bet tai tik dalyvavimas, aš kol kas nejaučiu tikro pasiruošimo – o mes žinome, kad jis lemia viską. Dabar turime atlikti masinį pasiruošimą, kuris net svarbesnis nei tai, kas vėliau atsitiks kongrese.
Kongrese gali iškilti įvairiausių trukdžių, gali strigti transliacija per internetą, bet kas. Tačiau tai jau nesvarbu, nes pats veiksmas priklauso ne nuo mūsų – mums patikėtas tik pasiruošimas. Niekada to nepamirškime!
Ruošdamasis tu nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs, juk pasiruošimas vyksta tarsi paslėptyje. Jis dar neatsiskleidė, nebuvo įgyvendintas. Sakoma, kad nelabajam yra nepasiekiamos žmogaus mintys, jis žino tik apie jo reikalus. Dėl to galime laisvai kartu ruoštis, susirašinėti, dalytis savo planais. Tai labai svarbu. Pats veiksmas gali atrodyti net visiškai nevykęs, bet rezultatas priklausys visai ne nuo jo, o nuo pasiruošimo jam.
Tik dėl to, kad mes dar maži dvasiniame kelyje, mums svarbu, kaip praėjo pats veiksmas, kokį įspūdį gavome. Atsižvelgdami į jį sprendžiame, „pavyko“ kongresas ar „nepavyko“. Tačiau iš tikrųjų, viską lemia pasiruošimas, todėl jam dabar reikia skirti daugiausiai dėmesio.

Iš 2012 m. balandžio 9 d. pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai apie kongresą Brazilijoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Pranešimas: 80 proc. vyresnių nei 60 metų žmonių gyvens besivystančiose šalyse, o žmonių, vyresnių nei 80 metų, skaičius bus beprecedentis išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Gyventojų senėjimo problema pasaulyje jau pateko į pirmąjį planą dėl finansinės krizės. JAV išlaidos pensininkams siekia 30–35 proc. miestų biudžetų. Greitai senstantys gyventojai bus naujos finansinės krizės priežastis.
Komentaras: Krizės neatsitrauks nuo mūsų, kol neprieisime prie teisingos socialinės normos – sąmoningai integraliai ir globaliai tarpusavyje susijusios visuomenės narių lygybės, racionalaus ekonominio vartojimo, kaip to reikalauja gamta.
Krizės parodo mūsų pusiausvyros su globalia gamta nebuvimą. Kol jos nebus, krizių neišvengsime. Mums vystantis jos vis dažnės ir bus žiauresnės. Baikime spyriotis ir pažiūrėkime tiesai į akis – supraskime krizės priežastį ir vienintelį būdą jai įveikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizės priežastis – žmogus

Nelygybės veiksnys

Neturtingos šalys optimistiškesnės nei turtingosios

Iš paskaitos Šiaulių universitete

Klausimas: Lietuva nedidelė šalis – mūsų tik trys milijonai. Mes labai saugome savo kultūrinį mentalitetą, gimtąją kalbą, etnines šaknis. Ar nedingsime pasaulyje, jei vis labiau į jį integruosimės?
Atsakymas: Puikiai jus suprantu. Aš gyvenau Lietuvoje dar tais metais, kai čia jautėsi stiprus jūsų didžiosios kaimynės Rusijos spaudimas. Suprantu jūsų nerimą dėl savo tautos, valstybės, identiteto, identifikacijos.
Tačiau mes kalbame apie tai, kad reikia jaustis ne individualistais, atskirais, priešingais, nekenčiančiais tolimesnio kaimyno, o priešingai, pajausti su visais bendrumą. Mes kalbame apie tai, kad žmogus – dalis bendro pasaulio, ir turi jame atitinkamai dirbti – kaip mažas to paties organizmo organas.
Įvairūs kūno organai – širdis, plaučiai, inkstai, kepenys – dirba kiekvienas savo kryptimi, bet visi kartu paklūsta vienam apibrėžtam dėsniui, ir dėl to kūnas gyvena. Jame vyksta daugybė priešingų procesų, bet visi jie tolygiai suderinti su vieninteliu bendru valdančiu veiksmu.
Todėl integralus judėjimas pirmyn, kuris privers mus, visą pasaulį būti globalų, jokiu būdu neneigia individualumo nei žmogaus, nei šalies, nei tautos, nei visuomenės. Jokiu būdu!
Individualumas išsaugomas, kaip išsaugomas kiekvienos ląstelės ar kiekvieno kūno organo unikalumas, bet būtent dėl to, kad jie yra harmonijoje su visu kūnu, šis kūnas gyvena.
Tada ir mūsų Žemės rutulys turi galimybę egzistuoti, o jame jau – kiekviena nacija, tauta, kiekviena valstybė, kuri turi savo kultūrą, savo papročius, pagrindus ir t. t.
Aš dažnai girdžiu, kad žmonėms kyla baimė: „Aš turiu save visiškai anuliuoti? Manęs tarsi nebus? Aš turiu visiškai atiduoti save kitiems ir visuomenei?“
Ne, jokiu būdu! Lygiai taip pat reikia išsaugoti viską, kas yra šalyje ar tautoje!
Kai mokotės integruotis, tai viduje sukuriate sveiką normalią visuomenę, o iš išorės geranoriškai kontaktuojate su visais kitais.
Kaip širdis ir plaučiai –jie skirtingi, bet dirba draugiškai, kad palaikytų visą organizmą. Kitaip tariant, integrali kryptis, vienybė neveda prie niveliavimo, individualybės anuliavimo.

Iš 2012 m. kovo 22 d. paskaitos Šiaulių universitete

Daugiau šia tema skaitykite:

Pašalinti pertvaras!

Manojo „Aš“ filosofija

Vieninteliai ir nepakartojami

Klausimas: Tarkime, pamatau, kad gatvėje arba metro kažką skriaudžia. Kaip turiu elgtis? Koks turi būti mano požiūris į tai, kas vyksta aplink?
Atsakymas: Joks! Mes kalbame tiktai apie elgesį integralioje visuomenėje, grupėse, kur mokomės ir praktikuojame integralių santykių laikymąsi. Gatvėje šitų santykių niekaip neparodome. Kol kas žmonės mūsų nesupras.
Viskas priklauso nuo visuomenės. Sakykime, jūs norite padėti senutei, kuri pargriuvo, paslydusi ant ledo. Yra visuomenių, kur žmonės gali jus apkaltinti veidmainiavimu. O ir senutė gali pamanyti, kad jūs norite kaip nors ją išnaudoti: apvogti arba kažką panašaus.
O yra visuomenių, kur senutei padėti puls iš karto keletas žmonių. Viskas priklauso nuo to, kur yra žmogus.
Todėl jūsų reakcija gatvėje niekaip neturi skirtis nuo kitų žmonių reakcijos. Kitaip, atrodys keistai, kitiems bus nesuprantama.

Iš 2011 m. gruodžio 13 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Video klipas rusų k.

Europos kongresas. Išankstinė pamoka

Klausimas. Kokį vaidmenį šeima ir valstybė vaidina naujoje visuomenėje? Ar jos visai išnyks, nes jų nebereikės?
Atsakymas. Įsivaizduokime galutinę situaciją, prie kurios mus veda gamta.
Ji mus veda prie to, kad gyventume normaliai – šeimoje. Šeima – tai pagrindas, gyvūniniame lygmenyje ji nesikeičia. Mes turime turėti šeimas, namus, vaikus – visa tai būtinybė.
Kas dėl darbo, tai pagrindiniu darbu taps privalomasis integralus auklėjimas. Tuo užsiims visa žmonija.
Ateities šeima – tai tokia šeima, kurioje vaikai bus mokomi per virtualų tinklą, be egzaminų, be jokio spaudimo. O integraliam auklėjimui vaikai turės rinktis į grupes. Jos turės egzistuoti.
Mums visiškai nereikia tokio mokymo kaip kad vykdomas dabar, kai nelaimingi vaikai sėdi priešais mokytoją ir turi jo klausyti, o šis stovi prieš mokinius kaip policininkas ir griežtai kontroliuoja.  Tokia mokymo forma klaidinga.
Juk šiandienos mokymas – praėjusių laikų palikimas, kai skubiai reikėjo perkvalifikuoti valstiečius į darbininkus. Tuomet žmones imdavo tiesiog iš laukų ir suteikdavo jiems tam tikrų įgūdžių: išmokydavo truputį skaityti, truputį rašyti, truputį skaičiuoti, kad buvę žemdirbiai galėtų dirbti prie staklių. Iš to ir kilo mūsų mokykla, kuri šiais laikais yra visiškai diskredituota ir kurią labai sunku performuoti.
Naujoji mokykla bus grindžiama visai kitu principu. Visų pirma reikia atsižvelgti į tai, kad tėvai daug laiko praleis namuose, su vaikais. Labai didelė problema yra ta, kad moteris negali mokytis  namuose su vaikais. Ji turi žinoti, ko jie mokosi, kaip jiems padėti. Ji turi skirti tam laiko, pati turi mokytis mokykloje, universitete, kad būtų pedagogė savo vaikams ir netgi dar daugiau, savo vaikų ir vyro auklėtoja. Ji turi auklėti visą šeimą. Tai didelė problema.
Galbūt kalbu šiek tiek padrikai, bet tik tam, kad suprastumėte, apie kokius kardinalius šeimos pertvarkymus kalbama. Kuriama didžiulė visiškai naujų tarpusavio santykių sistema. Gamta vis tiek privers mus prie to prieiti, nes krizė „išmes“ mus iš mūsų darbų ir mes atsidursime namuose. Vis tiek privalėsime pertvarkyti visuomenę taip, kad pasiektume pusiausvyrą su gamta.
Bet kuriuo atveju integralus auklėjimas ir švietimas vyks taip: integralus švietimas bus įgyvendinamas virtualiame tinkle, o integralus auklėjimas – būreliuose. Į juos vaikai rinksis nedidelėmis grupėmis po dešimt žmonių, su mokytoju / auklėtoju, žinančiu, kaip ugdyti, kad jie taptų viena bendra visuma. Jie turi mokytis integralios tarpusavio sąveikos, būti psichologai: suprasti vieni kitus, kritikuoti ir pateisinti. Vaikas, kuriam suteikiamas integralus auklėjimas, tiksliai jaučia žmones, supranta juos, žino jų prigimtį, silpnybes ir tuo pačiu metu veikia kartu su jais.
Tai nėra paprastas dalykas, bet jau turime būti pasirengę perkurti patys save. Tai neišvengiama, antraip mes tiesiog sunaikinsime šį pasaulį.

Iš 2012 m. kovo 22 d. prieš Europos kongresą vykusios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Džiugios gimimo kančios

Tėvai ir vaikai: kurie kurių nesupranta?

Visus mokslus reikia atnaujinti

Nuomonė (prof. V. Sobolevas): Visų grėsmių priežastis – pats žmogus. Mus mokė, kad žmogus yra racionalus, priima pačius geriausius sprendimus ir rinkos ekonomikoje yra pats idealiausias ekonominis subjektas. Tačiau visa plejada ekonomikos Nobelio premijos laureatų įrodė, kad yra atvirkščiai: žmogui būdinga klysti, o tai reiškia, kad jo veiksmų pasekmės gali būti griaunančios.
Finansiniai instrumentai greitai išaugo dėl paprasčiausio godumo. Tau siūlo fondo instrumento pavidalo saldainiuką, žadantį milžinišką pelną, ir tu jį praryji, įsijungi į beprotiškas kolektyvinio egoizmo lenktynes paskui pasakišką praturtėjimą. Vėliau pasirodo, kad ne tu vienas krenti į bedugnę…
Komentaras: Visa tai mes jau seniai supratome, tik žmogaus prigimties keitimo metodikos niekas nežino, o nekeisdami savo prigimties, mes visi draugiškai artėjame prie susinaikinimo.
Patarkite, kaip perduoti žmonijai integraliojo auklėjimo metodiką kaip vienintelę išsigelbėjimo priemonę?

Daugiau šia tema skaitykite:

Progresyvi egoizmo forma

Arba integracija, arba pralaimėjimas

Tai ne krizė, tai – revoliucijos pradžia

Sunku suprasti, ką Baal Sulamas nori pasakyti rašydamas apie socializmą ir teisingą paskirstymą savo laikraštyje „Tauta“. Juk ta visuomenės forma, kuri egzistavo Rusijoje, sukompromitavo visus tuos žodžius, kuriais buvo pavadinta iškreipta santvarka. Todėl dabar taip sunku vartoti tuos pačius žodžius.
Tai labai primena situaciją su kabalistiniais, vien dvasinį pasaulį reiškiančiais terminais, kurie buvo panaudoti žemiškoms sąvokoms. Ir išėjo, kad užuot būtų išaiškinta tokių žodžių dvasinė prasmė, suprantant, jog kalbama apie davimo veiksmus ir darbą su įvairiomis noro dalimis, kai susijungiama su kitais žmonėmis ir atskleidžiamas Kūrėjas, – šiems žodžiams buvo palikta tik materiali prasmė.
Ir jais įvardijami materialūs daiktai nebesuvokiami kaip dvasinių būsenų, kurias žmogui reikia pasiekti, simboliai, o pavirto į savarankiškus reiškinius. Ir šis iškreipimas labai trukdo suvokti kabalistinius tekstus.
Tas pats nutiko su žodžiais: socializmas, komunizmas, lygybė, kurie buvo vartojami absoliučiai kita, tuščia ir atvirkštine prasme, kad tiktų rusų diktatoriškam režimui. Tačiau toks supratimas iki šiol įsitvirtinęs žmonių galvose ir itin nelengva jo atsikratyti, suvokti kitą prasmę. Problema – tikrieji apibrėžimai, tiek kabalos moksle, tiek ir visuomeninėje santvarkoje.
Kabalos moksle – tai trėmimo epochos pasekmė, kai dvasinius terminus vartojo ribota prasme, tik tam, kad turėtume materialius dvasinių reiškinių simbolius mūsų pasaulyje. O apibrėžimai, apibūdinantys ištaisytą žmonių visuomenę, buvo iškreipti dėl to, kad Rusijoje jie įgijo neteisingą išraišką. Visa problema – apibrėžimai.
Žodis socializmas mūsų laikais suvokiamas kaip keiksmažodis, o komunizmas asocijuojasi tik su Rusija. Demokratija suprantama, kaip galimybė kiekvienam daryti, ką nori. Mes visiškai praradome teisingus žodžių apibrėžimus ir čia visas sunkumas.

Iš 2011 m. rugsėjo 5 d. pamokos pagsal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Marksizmas – ne tai, ką manėme

Karlas Marksas ir kabala

Kodėl žlugo marksizmo teorija

Klausimas: Šiandien mokslininkai atranda, kad mes visi tarpusavyje susiję, kad tarp mūsų yra nutiesta daugybė siūlų, apie kurių buvimą net nenutuokėme. Kaip tai mato kabalistas? Nejaugi prieš jo akis nuolat juda šis milžiniškas gudriai supintas darinys?
Atsakymas: Iš tikrųjų viskas labai paprasta. Kuo labiau vystomės, tuo paprasčiau. Žmogus paprastas, ir Šviesa paprasta, o daugybiniai skaičiavimai kyla todėl, kad į davimo norą įsipina egoizmas.
Žengdamas į priekį žmogus vis natūraliau suvokia pasaulio paveikslą. Įpratimas tampa antrąja prigimtimi. Taip žiūri į šeimą ir giminę: tai tampa tavo gyvenimu, tavo prigimtimi, todėl tau nebereikia ypatingai stengtis tarpusavio santykiuose su artimais ir nelabai artimais žmonėmis. Kiekvieną tu pažįsti ir visi ryšiai tau suprantami.
Dabar tai atrodo sudėtinga, kadangi reikalauja pastangų. Bet kai tavyje vyrauja davimo noras, problemos išnyksta. Nieko nėra lengviau, kaip pažinti dvasinį pasaulį ir jame gyventi.
„Argi tai įmanoma? Kaip man viskuo rūpintis, valdyti visų atomų ir pasaulių judėjimą?“
Nieko tau nereikia valdyti. Juk visa tai atsiskleidžia tavyje, kaip tavo sistema. Todėl kiekvienoje kitoje pakopoje spaudimas bus mažesnis, mažiau reikės nagrinėti viską, kas vyksta. Su kiekvienu žingsniu darysis vis aiškiau.

Iš 2012 m. kovo 29 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ten, kur mes kartu

Skėtis egoizmui

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…