Atskirti savąjį „Aš“ nuo laikinojo kūno

Kongresai, įvykiai, Kūnas ir siela, Realybės suvokimas

Europos kongresas. 3-ioji pamoka

Kas vyksta su mumyse esančia informacine dalimi, kai kūnas miršta? Ją galima perkelti į bet kurį kitą nešėją. Ji gali atskirai egzistuoti ne kažkokiame biologiniame klojinyje, o bet kokiu pavidalu. Tai – informacija! O informaciją galima perkelti iš elektroninio nešiklio į spausdintinį, o po to į vaizdinį, garsinį ir t. t. Informacija kaip tokia neturi jokio nešėjo, jis reikalingas tik jai suvokti.
Todėl, jeigu norime įgyti aukštesniąją informaciją, privalome nešėju padaryti mūsų savybę duoti, o ne gauti.
Egoistinė gavimo savybė mus riboja. Mes galime priimti į save tik tai, kas įeina į mūsų jutiklius, jutimo organus, ir tik tam tikru diapazonu: regimuoju, garsiniu, lytėjimo ir t. t., priklausančiu nuo mūsų suvokimo organų jautrumo bei gebėjimų.
Mūsų pasaulyje, žinoma, sukuriame papildomų prietaisų, kad sustiprintume galimybę matyti toliau ir giliau. Tačiau tai mažai padeda, mes praplečiame tik tuos pačius penkis jutimo organus.
Iš tikrųjų aplink mus dar egzistuoja didžiulis kiekis informacijos, kurios nesugebame priimti ir netgi nežinome, kas tai yra.
Kad įgytume šią galimybę, mėginame išeiti iš savęs, neapsiriboti vien savo kūnu.
Tai suteikia galimybę jau dabar, būnant šiame pasaulyje, t. y. suvokiant viską fiziniu kūnu, per savo gyvūninį kūną pasiekti būseną, kai pasijuntame esą už kūno ribų – tarsi mes jau ir negyvename jame, panašiai kaip žmogui mirus.
Iš principo, jeigu miršta kūnas – mūsų gyvūninis egoizmas, mes jaučiame kažką kita. Mes galime ir nemirti, o neutralizuoti mūsų egoizmą, ir tada, perfokusavę save iš egoistinių norų į vientisos gamtos suvokimą, pajausime kažką kita – kitą, aukštesnį sluoksnį.
Žmonės, kurie pateko į šias būsenas, jas aprašo ir pateikia labai aiškią metodiką, kaip tai pasiekti.
Šiandien tokios būsenos siekia jau milijonai žmonių, kurie jaučia mūsų pasaulio suvokimo ribotumą, būtinumą sužinoti, kokia mūsų egzistavimo prasmė. Be to, tai ne šiaip kažkokie filosofiniai ar grynai moksliniai, pažintiniai poreikiai – jie tai jaučia iš savo patirties – iš didžiulio depresijos jausmo, gyvenimo nuovargio, kadangi po daugelio gyvenimo ciklų kelia klausimus: „Dėl ko mes iš tikrųjų egzistuojame? Kiekvieną dieną mes kovojame tik dėl to, kad išgyventume, išbūtume savo laiką?! Ar čia slypi visos kūrinijos prasmė?!“
Tada atrodome sau tarsi pačios mažiausios, menkiausios būtybės, kurios tik ir rūpinasi tuo, kaip patogiau išlaikyti savo gyvūninį kūną. Ir čia visa prasmė? Kol jis gyvas, aš tik apie jį ir galvoju. Jeigu aš nepradedu savęs, savojo „aš“ atskirti nuo šio kūno, tai iš tiesų – kuo gi tas „aš“ užimtas visą gyvenimą? Tik tuo, kad išlaikytų (rūpintųsi, puoselėtų) šį gyvūną.
Šiais laikais vyksta palaipsnis mūsų „aš“ atskyrimas nuo gyvūninio kūno. Žmogus (tai „aš“) pradeda jausti, kad jis nenori visą laiką paklusti savo kūnui ir jam vergauti. Todėl žmonės puola į depresiją, į paieškas, vartoja narkotikus, nežino, ką daryti su gyvenimu, baigia gyvenimą savižudybe.
Galiausiai mes išgyvename labai sunkią krizę. Mes nenorime kurti šeimų, gimdyti vaikų. Mes nematome prasmės. Ir galų gale, jeigu man prievarta reikia gyventi, kad išlaikyčiau savo gyvūninį kūną, kam man visa kita? Juk galvosiu tik apie tai. Šitaip žmogus net pradeda regresuoti.

Iš 2012 m. kovo 24 d. Europos kongreso 3-ios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Tikrasis nemirtingumas

Žmogus, kuris nepasiduoda

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.