Susidūrimo momentas

Kongresai, įvykiai, Realybės suvokimas

Europos kongresas. 4-oji pamoka

Praradę galimybę jausti savo kūną arba netekę kūno savybės jausti aplinkinius daiktus – nebejaustume ir savęs.
Dabar mes jaučiame žemės trauką ir neįsivaizduojame, ką reiškia patirti nesvarumo būseną. Tai – ypatinga savybė, ypatingas jausmas. Jeigu nustotume jautę spaudimą savo kūnui (milijardai atomų ir molekulių kiekvieną sekundę tarsi tvinksi mumyse, suteikdami buvimo pojūtį), jeigu jie mūsų neveiktų, mes nejaustume savo kūno. O jei dar panaikintume garsų ir šviesos dirgiklius – prarastume ir savęs pojūtį.
Visas mūsų gyvenimo pajautimas yra pagrįstas sąlyčiu, poveikiu vienas kitam, susiduriančių dalelių, atomų, molekulių įsiskverbimu viena į kitą, konfrontacija, menkiausiais smūgiais į mūsų nervų sistemą, į regos ir klausos nervus, skonio receptorius ir t. t. Nieko nesuvoktume, jei nejaustume įvairių dalių, savybių kontakto.
Bet koks mūsų jausmas grindžiamas dviem priešingais poveikiais vienas kitam. Norint su kuo nors užmegzti ryšį, reikia pajausti kaip priešpriešą: jis turi veikti mane, o aš – jį. Taip šeimoje kartais neapsieinama be mažų konfliktų, kad aštriau pajaustume priklausomybę vienas nuo kito, tarpusavio kontaktą.
Visa tai kyla iš mūsų šaknies. Kūrėjas sukūrė kūrinį, ir šis kūrinys turi jausti Kūrėją. Kitaip tariant, tarp mūsų turi vykti susidūrimai. Ir kuo ryškesnis, kuo stipresnis bus tas susidūrimas, tuo didesnė atsiras galimybė įsiskverbti vienas į kitą, pajausti vienas kitą. Tačiau šis susidūrimas turėtų būti įgyvendinamas kaip abipusis skverbimasis, abipusis supratimas, abipusė meilė. Tik tada jie galės pasimėgauti  vienas kitu.
Todėl mūsų susijungimas su Kūrėju vyksta, nors ir smūgiuojant, bet abipusiai skverbiantis. Kad ir ką jaustume, mes jaučiame tai tik dėl dviejų priešybių priešpriešos.
Knygoje „Šamati“ yra straipsnis, kuris vadinasi „Žemės pranašumas – visur“. Žodis „žemė“ reiškia mūsų kylančius norus. Pasakyta, kad niekas neatsiveria mums tikruoju pavidalu – o tik esant priešybių priešpriešai : šviesa – iš tamsos, gėris – iš blogio ir pan. Viskas yra tik santykyje.
Įsilieję į naują visuomenę jaučiamės blogai, kol neišsiaiškiname. Tačiau palaipsniui priprantame, nes pamatome, kokiomis sąlygomis ir principais čia vadovaujamasi kuriant tarpusavio santykius. Pradedame suprasti, kaip vyksta smūgiai ir vienijimasis.
Taip nutinka visur ir visada. Bet kurią mūsų savybę, bet kurį pojūtį sudaro du poliai: priešingybės ir panašumo. Ir tik nuo jų teisingos priešpriešos priklauso jų tarpusavio harmonija – taip pat, kaip dera minoras ir mažoras, šviesa ir tamsa, saldumas ir kartumas.
Turint tik vieną parametrą, nieko neįmanoma pasiekti – tada nesijaus skonio. Mūsų veikloje būtina matyti kontrastus, prieštaravimus, o kartu šių priešingų savybių tarpusavio panašumą ar bendrą tikslą.
Tas pats vyksta ir dvasiniame darbe. Yra dvi linijos, kurios nusileidžia iš Kūrėjo: dešinė ir kairė. Kairė linija – tai gavimo savybė, dešinė – davimo.
Mes statome 125 savo kilimo pakopas, pradėdami nuo apatinės, nulinės pakopos – priešpriešindami davimo (gerumo, meilės) savybę ir gavimo (egoizmo, blogio) savybę. Kokiu lygiu galime jas savyje supriešinti, ant tokios pakopos ir pakylame.
Kažkurioje vietoje gėrio ir blogio yra subalansuota, tarkime, 5 gramai, kažkurioje – 10 kilogramų, o dar kažkurioje – begalybė: čia viskas, ką turime gero ir blogo, realizuojasi į vieną bendrą visumą. O ankstesniuose etapuose – tik iš dalies.

Iš 2012 m. kovo 24 d. vykusios Europos kongreso 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmuo, panoręs pats save pakelti

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Kaip išaugti iš nulio

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>