Nuomonė (prof. V. Dalingeris): Žmogaus paskirtis − ne prisitaikyti prie aplinkos, o būti kūrybingam, kurti, keisti aplinką. Pedagoginės minties raida formuoja tokios pedagogikos supratimą, kuri sudaro sąlygas žmogui tapti žmogumi. Mokykla turi rūpintis, kad pasaulio paveikslas, kurį įgyja besimokantysis, būtų pilnas ir prasmingas.
Komentaras: Pasauliui tampa vis aiškiau, kad auklėjimas – vienintelė žmogaus ir pasaulio, kurį jis kuria aplink save, taisymo priemonė.

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kodėl perėjimas tarp pakopų toks pavojingas, jeigu Kūrėjas valdo visas tuo metu veikiančias priešingas jėgas?
Atsakymas: Pagrindinis mūsų darbas vyksta būtent pereinant pakopas, o ne esant nuolatinės būsenos. Kai jau esu ant kokios nors pakopos, tai dirbu tik tam, kad įsigilinčiau į tas būsenas ir jas suprasčiau.
Mūsų pasaulyje manome, kad svarbiausia − patirta būsena, o ne kelias į ją. Bet dvasiniame pasaulyje svarbiausia − perėjimas, o ne pati būsena.
Tam tikros būsenos išliekame tiek laiko, kiek reikia norint ją atskleisti. Tai gali tęstis vieną sekundę, po to įvyksta perėjimas, vėl sekundę trunkanti būsena ir vėl perėjimas. Todėl vienas išminčius pasakė savo mokiniui, kad jis per kelias minutes patyrė 400 pakilimų ir kritimų.
Dvasiniame pasaulyje jaučiame priešingą, kitą matavimą, į kurį įsiveržiame palikę laiko, judėjimo ir erdvės ribas. Į jį patenkame būtent įsisprausdami į tarpą tarp mūsų pasaulio sekundžių. Mūsų pasaulyje sekundės be perstojo bėga viena po kitos, o dvasinis pasaulis yra tarp jų, nes dvasinis gyvenimas − ne pačios būsenos, o būtent perėjimas.
Statiška būsena negyva, dvasiniame pasaulyje į ją neatsižvelgiama. Ji egzistuoja tik tam, kad galėtume apibendrinti pakopą, susidedančią iš daugybės savų vidinių perėjimų tarp papakopių. Todėl esantis dvasiniame pasaulyje žmogus nuolatos keičiasi ir nejaučia ramybės.
Dvasinės sampratos neįsipaišo į mūsų koordinačių (laiko, judėjimo, erdvės) ašis. Juk mūsų pasaulyje nėra pertraukų tarp sekundžių, nėra tarpų nei laike, nei erdvėje. O dvasinis pasaulis reiškia, kad randi tarpą tarp šios ir kitos akimirkos, įsiskverbi į jį gilyn ir taip įeini į dvasinį matavimą.

Iš 2012 m. balandžio 17 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiaušia tema skaitykite:

Nepraleiskite laiptelių – jų dar prireiks

Kopimo dvasiniais laiptais technika

Tu gi pats šito norėjai

Klausimas: Kai kurie specialistai, tarp jų psichologai, jau supranta, kad žmogaus prigimtis egoistinė. Ir vis dėlto šiuos svarstymus retai kada galima išgirsti…
Atsakymas: Problema kita: jie nesupranta, kad čia ir slypi visų mūsų problemų šaltinis. Šio aspekto jie negali išskirti. Matydami žmogiškosios prigimties blogį, mokslininkai ir specialistai nemato, kad tuo sąlygotas visas mūsų gyvenimas, nesusieja vieno su kitu. Jų nuomone, mums gyventi yra blogai dėl kažkokių kitų priežasčių.
Psichologai turėtų įžvelgti ryšį tarp mūsų dabartinės būsenos ir žmogiškosios prigimties blogio. Su savo kvaila prigimtimi atsidūrėme kvailoje padėtyje, bet jiems tai dar nereiškia, kad viena būsena sukelia kitą.
Klausimas: Viena moteris psichologė, su kuria teko kalbėti, mano, kad kiekvienas žmogus turėdamas valdžią pagal savo egoistinę prigimtį darytų tą patį, ką ir kiti.
Atsakyms: Ji teisi. Tai mes matome iš visų partijų ir lyderių visame pasaulyje pavyzdžio. Ir esmė net ne egoizmas, o tai, kad „valdovų ir valdančiųjų širdys pavaldūs Kūrėjo valiai“. Visi jie įgyvendina kūrimo sumanymą.
O todėl, kad ir kuo jie būtų, viskas priklauso nuo mūsų: jei sugebėsime nors kažkiek pakeisti savo kvailą prigimtį, tai paskatinsime gėrį. Kitos galimybės nėra. Ką daryti su kvailu noru mėgautis? Reikia vystyti jį pirmyn per nelaimes. Smūgis, dar smūgis, ir dar… Šios jėgos taikomos norui būtent tam, kad pastūmėtume jį gėrio pusėn. Jos vysto ir nuolatos mus veikia. Kitaip tariant, tai – Šviesa, kuri vis spaudžia mus iš visų pusių.
Ką gi galiu padaryti? Tiktai viena: galiu savo blogį nors truputį pakeisti į gėrį. Tada tapsiu panašus (∾) į Šviesą ir pajausiu, kad ji mane vysto kitaip.
Taigi, Šviesa lieka nepakitusi, mano vystymosi tarpsniai taip pat ir tik aš pats keičiuosi į gera: kaip vaikas sutinku su spaudimu, kurį man daro tėtis ir mama. Aš manau, kad tai mano naudai, ir tada keičiasi mano atsakas, tai, kaip suvokiu procesą: įžengiu į jį sąmoningai, suprasdamas ir jausdamas, solidarizuojuosi su tomis jėgomis, kurios vysto mane. Štai ir viskas, ko reikia: pasistengti nors lašą savo egoizmo pakreipti į gėrį.
Iš tikrųjų aš to nesugebu ir vėl prašau Šviesos, grąžinančios į Šaltinį, pagalbos. Juk Šviesa – tai universali Gamtos jėga, visados vedanti mane pirmyn.
Vis dėlto aš pats galiu iššaukti mažą švytėjimą, kuris pakeis mane, o bendras vaizdas liks toks pat.

Iš 2011 m. rugpjūčio 29 d. pamokos iš laikraščio „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Leisk mano tautai eiti!“

Egoizmas finišuoja

Kas yra egoizmas?

Gamta mus veda tobulos būsenos link. Iki šiol buvome prievarta stumiami pirmyn. Toliau galime judėti, tik suvokdami, kaip vystomės.
Dabar mes galime savo vystymąsi pagerinti, padaryti malonesnį ir greitesnį per aplinką. Visuomet vaikai ir suaugusieji vystosi, veikiami aplinkos. Anoniminių narkomanų bendruomenės, gyvūnų globa, lieknėjimo kursai – visa tai sukurta remiantis aplinkos poveikiu žmogui.
Geroje aplinkoje vystysimės kaip geri vaikai, be to, sukursime tokius pat pagrindus savo vaikams, bent jau iš jų išaugs kažkas gera. Galų gale, žmonija turi tik vieną – geros aplinkos – problemą.
Bet kuris tėvas džiaugtųsi, galėdamas atvesti savo vaiką į tokią aplinką, kur liejasi šiluma ir karaliauja geri santykiai, kur vaikai mokomi vieningumo, suteikiančio pasitikėjimo ir leidžiančio nebijoti bėdų, kančių nuo išdidumo ir kitų problemų, užkoduotų žmogaus prigimtyje. Nieko ypatingo tame nėra – tik gera aplinka, suteikianti „minkštą erdvę“ žmogui vystytis.
Tada jis atsiveria, įgydamas galimybę priimti ir sugerti, nesijausdamas nuolatinėje gynybinėje pozicijoje, priešiškoje aplinkoje. Mes, suaugusieji, ir patys nesuprantame, ką tai reiškia – būti geroje aplinkoje. Panašiai jaučiasi vaikas ant motinos rankų, kuriam nėra nieko, išskyrus ją. Tik toks pojūtis duoda jam vystymosi jėgą.
O mes to nejaučiame, todėl sustojome, susidūrę su visuotine krize. Visose srityse, kuriose anksčiau sekdavosi, žengti pirmyn nebegalime. Priešingai, mums gresia atmetimas.
Viena vertus, krizė gali būti žlugimas, o kita vertus – atgimimas. Juk pats žodis kilo iš graikų kalbos, ir pagal etimologiją reiškia naują pradžią. Tačiau mes klaidingai jį vartojame. Tarp kitko, išvertus iš ivrito, „krizė“ – tai yra gyvybės akmuo, t. y. vieta, kur gimsta nauja gyvybė.
Kalbant iš esmės, turime paaiškinti žmogui, ko jam reikia, kad būtų laimingas. O reikia jam geros aplinkos. Gerumo apsuptyje mums visiems bus tiesiog gera gyventi. „Aš pasitikintis, turiu draugų, visas pasaulis mano atžvilgiu gerai nusiteikęs ir linki man tik gero. Visi rūpinasi manimi, ir aš rūpinuosi visais. Gyvename pasaulyje, skendinčiame šilumoje, pasitikėjime ir gerume. Jis visas – meilė“.

Iš 2011 m. gruodžio 28 d. 2-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Pjesė, virstanti gyvenimu

Kad laikas nebėgtų veltui…

Sukurk sau teisingą aplinką

Video klipas rusų k.

Nuomonė (N. Roubini, N. Berggrun, „The Guardian”, Jungtinė karalystė): Eurozonos krizė griauna visą globalią ekonomiką: reikia skubiai sukurti tikrą ekonominę ir politinę sąjungą. Po daugelio mėnesių trukusių bandymų užlopyti skyles, o ne suvokti ekonominės, fiskalinės ir finansų krizės priežastis, – Europa atsidūrė kryžkelėje.
Jeigu ji ir toliau svyruos, tai iširs, o ją sudarančios nacionalinės ekonomikos nusilps. Europa gali išsigelbėti, tik judėdama visiškos integracijos link. Europos tarpvalstybinio valdymo krizė drauge su besitęsiančia JAV tarppartine konfrontacija ir neatkuriant Amerikos ekonomikos griauna visą globalią ekonomiką. Europai reikia skubiai pereiti į kokybiškai naują ekonomikos ir politikos integracijos etapą.
Kaipgi tai atlikti? Būtina imtis veiksmų siekiant atkurti pasitikėjimą, taikant ekonomines priemones, įgyvendinti darbo vietų kūrimo programą. Nesant augimui kyla ekonominio nacionalizmo pagunda.
Vienintelis sprendimas − įsigilinti, o ne riboti Europos integraciją.
Komentaras: Mes ir toliau negalėsime vystytis, viskas spausis, kol neprieisime prie saikingos gamybos ir vartojimo, o ne kaip dabar perteklinė gamyba ir perteklinis vartojimas – vardan perteklinio kaupimo.
Prie tokios ekonomikos ateisime ir būtent integracija, pasitikėjimas, susivienijimas leis mums sukurti tokią darnią sąjungą. Nebus turtuolių ir vargšų – gamta to neleis. O žmogus gaus atlygį už savo indėlį į vystymąsi kaip šlovę, pripažinimą, kūrybingumą, jis pajaus kito lygmens harmoniją, pranokstančią šį gyvenimą…

Daugiau šia tema skaitykite:

Arba integracija, arba pralaimėjimas

Euro pabaiga artėja

Tokia, kokia dabar, ES ateities neturi

Klausimas: Anksčiau egoizmas buvo varomoji progreso jėga, vėliau tapo vystymosi stabdžiu. Kas dabar taps mūsų vystymosi varomąja jėga?
Atsakymas: Žmogiškasis egoizmas nestabdo vystymosi.
Reikia suprasti tą formą, kurią jis dabar įgyja. Mes ir toliau vystysimės padedami egoizmo, tačiau juo naudosimės megzdami ryšius su kitais žmonėmis: ne menkai, individualiai dėl savęs, atstumdami kitus, bet įgydami naują, integralią formą.
Pažiūrėkite: mes atstumiame šeimą, vaikus, kaimynus. Mes sukūrėme tokią visuomenę, kurioje man nieko nereikia! Aš apsiperku prekybos centre, pasišildau maistą mikrobangų krosnelėje ir man nereikalinga žmona. Turiu skalbimo mašiną, mikrobangų krosnelę, turiu viską, ko man reikia buityje. Mes sukūrėme sau tokią uždarą aplinką, nes mūsų egoizmas pavertė mus individualistais.
O dabar, priešingai, egoizmas įgauna „apvalią“, integralią formą. Ir jeigu suprasime, kad tai jau kitas lygmuo, tai ta jėga, jeigu ją atitiksime ir padėsime jai, atves mus į naują vystymosi etapą – integralų. Tada mes pradėsime jausti kitą gamtos lygmenį.
Reikalas tas, kad dabar viską suvokiame penkiomis savo juslėmis. Tai penki materialūs jutimo organai mano kūne. O mano kūnas − tai gyvūninis lygmuo materijos raidos etape, ir tik per jį aš priimu ir apdoroju informaciją iš mane supančios aplinkos.
Iš tiesų remiantis moksliniais duomenimis, mus supa kur kas didesnis informacijos kiekis, tiesiog neaprėpiame, nes mūsų jutimo organai individualūs − jie nesugeba suvokti globalios gamtos.
Kai mes pasieksime kitą lygmenį, kuriame mūsų egoizmas taps integralesnis, pajausime gamtą jos tikrąja, integralia forma.
Mums atsiskleis naujos jėgos, laukai, sąveikos! Pajausime tai, ko šiandien dar nesuprantame ir nežinome: iš kur visa kyla – priežastis ir pasekmes, t. y. suprasime mūsų raidos priežastis ir pasekmes.
Mes tai pamatysime gamtoje, nes joje slypi didžiulis informacijos kiekis, kurio kol kas negalime suvokti, nes nesame jai tapatūs. Mūsų gamtos pažinimo, suvokimo, supratimo sensoriai yra neteisingi.
Tarpusavio integracija suteikia mums galimybę sukurti naują pažinimo įrankį. Bet tai jau pažinimo teorijos dalis.

Iš 2012 m. kovo 22 d. paskaitos Šiaulių universitete

Daugiau šia tema skaitykite:

Nesigėdyk savęs

Kokybinių pokyčių laikas

Egoizmas finišuoja

Nuomonė (sociologijos profesorius R. Vilkinsonas, nelygybės pasaulyje tyrinėtojas): Visi tyrimai rodo, kad išsivysčiusių šalių socialinių problemų (nusikalstamumas, narkomanija, ankstyvas nėštumas, dvasinės ligos) šaknis − vienas veiksnys: dešimteriopai besiskirianti socialinė nelygybė.
Egzistuoja nenuginčijamas ryšys tarp socialinės nelygybės laipsnio ir neramumų. Vargšai užpuola turtingus ne todėl, kad jie neturtingi, o todėl, kad jiems svarbus socialinio statuso skirtingumas, kurį nulemia pajamų lygmuo ir „nepagarba“ savo padėčiai. Labiausiai paplitusi dingstis prievartai – pažeminimas. Neramumai įsiplieskia vargingiausiuose rajonuose ir yra nukreipti į statusą apibrėžiančių bei turtuolių ir vargšų gyvenimą skiriančių prekių plėšimą.
Komentaras: Net būdami aprūpinti, žmonės jaučia neviltį, nes gamta vis labiau iššaukia juose šį jausmą. Perspektyvos nebuvimas, tuštuma, kurią būtina užpildyti, verčia žmogų daryti viską, kad tik neliktų šios būsenos.
Vargšams atrodo, kad turtingieji tai turi, kad turtu galima užpildyti save. Bet viskas sąlygiška ir todėl tik abipusis supratimas, laidavimas , pagarba, vienybės jausmas galės nuraminti pasipiktinimo bangas visuomenėje. O tai pasiekiama auklėjant, ugdant žmones per žiniasklaidą.

Daugiau šia tema skaitykite:

1,3 milijardo bedalių

Nelygybė – visų problemų šaltinis

Europos kongresas. 4-oji pamoka

Klausimas: Mes visi veržiamės į vienybę, bet pagal gamtos dėsnį moterims nebūdinga jungtis. Kai visas organizmas, visa pasaulinė grupė pasieks vienybę, moterys taip ir liks atskiromis dalelėmis, o ne viena visuma?
Atsakymas: Vyrai, jungdamiesi vieni su kitais, sujungia ir moteris. Taip vyksta dvasinėje sistemoje.
Moteris šioje sistemoje yra noro nešėja, o vyras šį norą tiktai sujungia su kitais. Taigi, moteris, Malchut – gamtos pagrindas, o mes visada imame pavyzdį iš gamtos ir stengiamės būti į ją panašūs. Mūsų laimės, pasisekimo garantas – tiktai panašumas į gamtą.
Integralioji metodika remiasi tiktai tuo, kad mes tiriame gamtą, o po to aiškiname tai žmonėms. Bet kartais žmonės nesupranta, jie dar nepakankamai išsivystė, todėl mes ir tylime. Prieš 15–20 metų jie netikėjo tuo, apie ką kalbėjome, o dabar jau pradeda sutikti. Dabar jau patys supranta, kad mes teisūs.
Negalima iš anksto pasakoti žmogui apie tai, kas vyksta. Jis turi subręsti.
Bet viskas – tiktai pagal gamtos dėsnius. Mes semiame tik iš ten. Jeigu kreipsitės į biologus, psichologus, į tikruosius gamtos tyrinėtojus, jie patvirtins, kad mūsų metodika paremta tikrais gamtos dėsniais.

Iš Europos kongreso 4-osios pamokos, 2012 m. kovo 24 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Moteris – tai noras

Į tobulumą – harmonijoje su gamta

Moteriškas indėlis