Klausimas: Paskutiniame Izraelio kongrese jaučiau nepaprastą vienybės jausmą. Bet vėliau savaitę išgyvenau tokį nuopuolį, kokio anksčiau niekada nejaučiau. Dabar bijau kongresų. Ką daryti?
Atsakymas: Labai gerai, tiesiog puiku. Iš tikrųjų, reikia bijoti. Mums tą rodo Izraelio tautos išėjimo iš Egipto istorija.
Įsivaizduok, tave išmeta iš įprastinės vietos ir tu bėgi naktį nežinia kur. Tave persekioja faraono raiteliai. Pasimetęs puoli į Raudonąją jūrą ir staiga – įvyksta stebuklas. Tiesa, jis nelabai džiugina. Po to tauta šlovina Kūrėją: „Žirgą ir raitelį Jis įstūmė į jūrą“. Betgi reikia suprasti, kad žmogus išgyvena radikalius į gimimą panašius veiksmus ir patiria smarkiausią spaudimą tarsi gimdomas vaisius.
Vėliau po iškylos dykumoje tau „nuleidžia“ vos ne tūkstantį įsakymų: ką galima daryti ir ko ne, ir kokios bausmės laukia neklusniųjų. Kitaip tariant, tu gauni būsimo išsitaisymo programą – dar būdamas priešais Sinajaus kalną: „Štai kas tavęs laukia. Nori tu to, ar ne, mums nesvarbu. Imk ir pradėk“.
Tik dabar tu supranti, ką reiškia dirbti dėl Kūrėjo. Iki šiol tu save laikei didvyriu tarp menkystų, o dabar tu matai sąrašą iki pat dangaus. Ir kiekvienoje eilutėje prierašas: „nevykdymo atveju – bėdos, nelaimės, mirtis…“
Maža to, tau dar sako: „Jeigu jūs nesusivienysite, tai čia būsite palaidoti“.
Ir tada mes su džiaugsmu iš kiekvienos širdies paimame Mozės tašką (mošech), kuris mus traukia Kūrėjo link, sujungiame šiuos taškus ir atskleidžiame kruopelę ryšio su Aukštesniąja jėga. Tai vyksta etapais: iš pradžių ją atskleidžia Mozės taškas, tuo tarpu likusieji taškai – išminčiai, seniai vienuoliai, kunigai, levitai, izraelitai, moterys, vergai, vaikai – stovi kalno papėdėje. „Padarysime ir išgirsime“, – sako jie. Kitaip tariant, visi mūsų norai, pasirengę pasiduoti, įgauna jėgą.
Tai – šiandien, o rytoj iš karto nusiliejame aukso veršį.
Svarbu prisiminti: visa tai esame pajėgūs pasiekti. Mes bėgame nuo egoizmo ir mums iš tikrųjų būtinas pabėgimo jausmas. Tu atvažiuoji į kongresą be galo susijaudinęs, bijodamas neatlikti užduoties ir nepasiekti trokštamo. Tu bijai netekčių ir pareigų, kaip pabėgimo iš Egipto metu.
Iš kitos pusės, tu jautiesi skolingas visiems draugams, žiūri į juos ir viliesi rasti mūsų bendrą vienybės tašką.
Pagaliau mes turime sukaupti visas jėgas tik vienai akimirkai. Tačiau dėl šios akimirkos reikia visą kongresą būti įsitempusiam tarsi stygai. Reikia susijungti laike, judesyje, erdvėje, visiems mums susivienyti. Pasakyta apie tai: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Tai galima palyginti su vyriausiojo kunigo būsenomis Šventų Švenčiausioje vietoje ir Teismo dieną… Reikia tą pasiekti vieną akimirką – ir darbas padarytas.
Po to kelionė tęsis, bet jau su Šviesa, grąžinančia Šaltinio link.
Štai tokios sąlygos: tu iš tiesų bėgi, tu neturi jėgų grįžti prie ankstesnio gyvenimo, tu privalai pasiekti trokštamo ir kartu privalai sukaupti visas jėgas vienintelei akimirkai. Tai griežtai nukreipia, „prikausto“ tave prie tikslo. Tikėkimės, viskas taip ir įvyks.
Knygoje „Zohar“ („Naso“, p. 98–99) pasakyta:
Ir atsistojo kalno papėdėje. Kalno papėdėje jiems buvo pasakyta: „Jeigu priimsite Torą – gerai, o jeigu ne – ten, tremtyje, bus jūsų kapavietė“.
Kitaip tariant, mes su savuoju egoistiniu noru pamatysime „nuostabų“ gyvulišką gyvenimą, pasijusime esą šioje „gyvuliškoje kapavietėje“, o kai kurie netgi to nepajus. Tada vietoje kryptingų vidinių, dvasinių žmogiškųjų sukrėtimų mūsų lauks gyvuliški vargai, nuo kurių kenčia visas pasaulis.
Turime pačiu rimčiausiu būdu pasiruošti kongresui. Jeigu jau to ėmėmės, negalime trauktis. Tai labai siauras tiltas, ir svarbiausia – nebijoti.

Iš 2012 m. vasario 19 d. pamokos tema „Patarimai kongresui Aravoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kol kas nežadinkite miegančio liūto

Nuopuolis? Tikrai ne!