Iš trečiosios pamokos Kolumbijoje

Kodėl Gamta iš manęs reikalauja jos dėsnių pažinimo? Nejaugi tik tam, kad daryčiau mažiau klaidų, maloniai jausčiausi, išvengčiau bėdų ir problemų?
O gal per bėdas ir problemas Gamta nori pakelti mane į žinių ir savikontrolės pakopą, į pasaulio valdymo lygį? Tai jau visai kitas egzistavimo ir suvokimo lygmuo.
Turbūt mes priežastį supainiojome su pasekme. Šiandieninės bėdos verčia ieškoti galimybės užsitikrinti sėkmę dabar ir ateityje. Jos – ta priežastis, dėl kurios mes stengiamės pažinti Gamtą. O iš tikrųjų yra ne taip. Problemos teskatina siekti pažinimo, tačiau pažinę visuotinę Gamtą, mes atskleisime visiškai kitokius horizontus, naują dimensiją.
Pajausime naują realybę. Ne tą, kurią dabar, kaip gyvūnai, suvokiame penkiais jutimo organais. Galų gale, mes tik šiek tiek lenkiame juos protu ir išradingumu: mokame statyti patogius namus, gaminti maistą, rengtis, bet gyvūnams nėra būtina taip smarkiai rūpintis savimi…
Esame pranašesni kitais dalykais: galime pakilti į tokį lygį, kai gyvensime ne dėl rūpinimosi fiziniu kūnu. Priešingai, rūpindamiesi kūniškuoju gyvenimu, pasieksime bendros Gamtos pažinimą ir nuo tol tobulėsime suvokdami kitą dimensiją, jausdami tikrovę ne savo gyvūnine prigimtimi, o pasitelkę aukštesnę sąmonę, informacinę programą, kuri mums atsiskleis. Ši pakopa neturi jokio ryšio su dabartine egzistencija – ji yra daug aukščiau.
Mūsų laikų mokslininkai, kaip ir ankstesnių kartų išminčiai, vis dažniau kalba apie tai. Neaišku tik, kaip mums to pasiekti. Ar turime galimybę atskleisti aukštesnę realybę? Kaip mums pakilti į visuotinės Gamtos lygmenį ir pajausti ją tokią, kokia ji yra?
Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tai yra Gamta. Iš jos veiksmų matome, kad ji mus valdo dviem jėgomis: malonumais ir kančiomis. Jos tarsi vadelės, kurios nuolat verčia mus siekti pasitenkinimo ir bėgti nuo smūgių.
Pavyzdžiui, pagal esamas aplinkybes renkuosi patogiausią padėtį. Įvertinu daugybę parametrų: sveikatą, kėdės formą, aplinkinių žmonių statusą ir t. t., ir galų gale kūnas užima maksimaliai komfortišką padėtį. Taip vyksta kiekvieną gyvenimo sekundę – noruose, mintyse ir veiksmuose. Kaip gi pakilti virš šios kontrolės?
Tyrinėjant Gamtą, atsiskleidžia vienintelis, unikalus joje veikiantis dėsnis – visuotinės pusiausvyros dėsnis. Gamta siekia pusiausvyros ir palaipsniui subalansuoja, sutaiko, nuramina visas savo dalis. Ji visur įveda maksimalią, kokia tik įmanoma globaliuose ryšiuose, tvarką – pradedant Didžiuoju Sprogimu, baigiant ląstelių jungimusi į sudėtingas gyvybės formas.
Visa Gamta yra pusiausvyroje, tik žmogus maždaug prieš tris su puse tūkstančio metų išsimušė iš šių rėmų. Jis ėmė naudoti savo protą tam, kad išnaudotų ir valdytų kitus, ir šios papildomos galimybės pažeidė jo pusiausvyrą su Gamta.
Vis dėlto blogąją raidos jėgą mes galime kompensuoti gerąja jėga, kurią atskleisime toje pačioje Gamtoje. Negatyvioji jėga veikia mumyse instinktyviai, mums nekontroliuojant, o mes savo ruožtu turime subalansuoti ją pozityviąja jėga, kurią įgysime sąmoningai. Ir tai įmanoma tik veikiant aplinkai. Juk norėdamas būti geresnis ir aukštesnis už kitus esu priklausomas nuo visuomenės. Be to, priklausau nuo jos tenkindamas savo pagrindinius poreikius. Vadinasi, turiu naudotis aplinka, taikytis prie jos taip, kad ji teiktų man pozityvią jėgą. Tada galėsiu kontroliuoti savo gyvenimą.
Taigi neatsitiktinai žmogus sukurtas būti ne vienišiumi, o kolektyvine būtybe, ir įkurdintas kitų žmonių aplinkoje. Tik jų dėka jis gali ugdyti save. Juk, skirtingai nei gyvūnai (kuriems ugdymas nebūtinas), žmogus turi perimti iš aplinkos daugybę faktorių ir jais papildyti įgimtas savybes. Aplinka mūsų egoizmą pripildo pozityvios jėgos, tad mes galime lengvai ir patogiai valdyti savo gyvenimą, savo likimą.
Kai pradėsime atitinkamai vertinti save ir esamas galimybes, mums atsiskleis Gamtos programa, jos pradinis sumanymas mūsų atžvilgiu. Taip mes pakilsime į aukštesnę žinių ir suvokimo pakopą, esančią virš dabartinio gyvenimo. Atsisakę gyvūninės egzistencijos, norais ir mintimis pasikelsime į amžinąjį informacijos srautą ir gyvensime jame. Kad ir kas nutiktų manajam kūnui, gyvensiu šiame būdingame Gamtai sąmonės sraute, kuris vysto visus jos lygius.
Tokia yra Žmogaus pakopa. Žmogus (hebr. adam) – tas, kuris panašus (hebr. dome) į Kūrėją. Juk „Kūrėjas“ – tai ta didžioji programa, kuri egzistuoja virš mūsų, ir mes, kildami vis aukštyn,  tęsime jos suvokimą.

Iš 2012 m. balandžio 29 d. pamokos tema „Grupė ir dvasinė raida“

Daugiau šia tema skaitykite:

Gamta netoleruoja disbalanso

Žmogiškoji teritorija

Išmokti gyventi pusiausvyroje su gamta