Didelė šeima prie apvalaus stalo

Krizė, globalizacija, Laidavimas, Viena siela

Negalėsime tiesiogiai sustabdyti šeimų irimo tendencijos. Jokios priemonės, kuriomis išsivysčiusios valstybės skatina gimstamumo augimą, nepadeda.
Tikriausiai tai prigimtinis mūsų vystymosi dėsnis ir, visų pirma, reikia pasidomėti, ko gamta nori iš mūsų. Dėl ko ji vystė mūsų kartą po kartos, keldama vis aukščiau gyvūninio lygmens? Jeigu nenoras turėti šeimą ir vaikų yra vidinis impulsas, tai su juo neįmanoma kovoti.
Reikia tik išsiaiškinti, kur tokiu impulsu mus stumia gamta. Gamta, atskleisdama mums mūsų visuotinę priklausomybę, reikalauja, kad būtume labiau subalansuoti, susiję, integralesni, sujungti vienas su kitu. Šiandien kiekviena šalis priklausoma nuo kitų tiekiamų maisto produktus, drabužių, elektros – visko, ko reikia gyvenimui.
Gamta spaudžia mus, versdama pajusti tokią visišką priklausomybę vienas nuo kito, tarsi mes visi – viena šeima. Nors mes trokštame pabėgti iš šeimos ir išsilaisvinti nuo visų įsipareigojimų, bendras spaudimas veikia priešinga kryptimi. Viena vertus, gamta tarsi suteikia mums galimybę pabėgti iš įprastos mažos šeimos. Kita vertus, ji spaudžia mus iš visų pusių į krūvą tarsi gniaužtais, versdama pajusti, kad visi priklausome vienas nuo kito.
Ji tarsi sako, kad mes jau ne maža šeima, gyvenanti viename name, o viena didelė šeima, gyvenanti visame Žemės rutulyje. Ši tendencija mums atrodo labai keista, kol kas nesuprantame, ką ji reiškia ir kaip su ja gyventi.
Aš daug keliauju po visą pasaulį ir matau, kad visose šalyse sklinda ta pati kultūra, anglų kalba, tapusi tarptautine, supanašėja žmonės, maistas, drabužiai – pasaulis tampa „apvalus“.  Juntama priklausomybė tarsi šeimoje. Vadinasi, palaipsniui keičiame mažą visuomenės ląstelę į didelę.
Greitai visa žmonija pradės taip jaustis. Tam labai padeda masinės informacijos priemonės, internetas, socialiniai tinklai. Todėl negalėsime kovoti su šiuo reiškiniu, net jei jis vyksta prieš mūsų norą. Priešingai, jeigu priešinsiuosi šiam procesui, tik užsitrauksiu nemalonumų, juk gamta vis tiek laimės. Esame po jos vystymosi presu, kuris verčia mus judėti pirmyn.
Kuo geriau suvoksiu gamtos programą ir pats padėsiu jai, tuo greičiau ir maloniau judėsiu pirmyn, tarsi geras vaikas, kuris klauso tėvų.
Todėl, užuot tiesiogiai priešinusis šeimos krizei, reikia suprasti šią tendenciją ir aiškintis, kaip geriausiai veikti tokiomis sąlygomis. Kitaip vis tiek nieko negalėsime padaryti. Jei žmogus neturi noro vesti, negalėsime jo priversti.
Kyla visai kita priklausomybė, reikia mokytis iš gamtos, kur ji mus veda. Tikriausiai ji veda mus į naują gyvenimą, naują vystymosi pakopą, kuri mums dar nežinoma. Jei visas pasaulis susijęs integralia priklausomybe, tai mums, visų pirma, reikalinga pakeisti savo prigimtį: liautis būti egoistais ir priimti visus, kaip vieną šeimą, sėdėti prie vieno apvalaus stalo.
Vadinasi, aš dabar turiu didžiulę šeimą, kuri priklauso nuo manęs, o aš priklausau nuo jų. Matyt dėl to, kad žmogus galėtų truputį pakilti ir nesukoncentruotų viso savo matymo tik į savo šeimyną, gamta atima jam natūralų šeimos norą. Tai vyksta šiuo metu. Galbūt tai padės žmogui truputį pakilti ir pažvelgti į visą pasaulį, pamažu suvokiant, kad visas pasaulis – viena šeima.

Iš 2012 m. vasario 2 d. 19-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Pavyzdys visam pasauliui

„Apvalus pasaulis“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>