Nuomonė: Kartais su nostalgija prisimenu tarybinius laikus − bet ne represinį režimą ar amžiną deficitą, o gyvavusį tuo laiku tikėjimą ateitimi, žmonių širdingumą ir gerumą. Todėl aš, senstantis optimistas, gyvenantis permainų laikais, noriu pirmyn, į praeitį, kad ateitų laikas, kai būsime tokie geri ir besidžiaugiantys gyvenimu kaip aštuntajame dešimtmetyje ir kartu šiuolaikiškai laisvi, sotūs ir gražiai apsirengę. Galbūt tai utopija. Bet dėl jos man ir norisi gyventi.
Komentaras: Visa, kas gera ir paslėpta, galime surinkti tik iš anksto sąmoningai susijungdami, o tam reikia to, ko nebūta nė viename bandyme sukurti anti-egoistinę (nukreiptą prieš prigimtį) visuomenę:
1. Prigimtinė sąlyga − visiškai išsivysčiusio egoizmo buvimas, jo įsisąmoninimas kaip žalingo visai mūsų civilizacijai.
2. Integralaus auklėjimo atskleidimas, tai priemonė pakeisti žmogų ir visuomenę iš egoizmo į altruizmą, pasitelkus gamtos savybę (OM), o ne per prievartą.
Kuo anksčiau sau ir kitiems atskleisime šitą galimybę, tuo labiau sumažinsime kančias ir pagreitinsime vieningos integralios žmonijos kūrimą. Tai užprogramuota mūsų vystymosi procese kaip mūsų kita pakopa, tačiau kokiu būdu ją pasieksime − kančių keliu nenoromis ar sąmoningai siekdami − rinktis mums, naudojantis savo laisva valia.

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Solidarumas su Šviesa

Bet kokiam užsispyrimui yra ribos

Kai dirbu su draugu kaip su darbuotoju (platiname medžiagą, verčiame tekstus, tvarkome aparatūrą ir kt.), tuomet mudu – vadovas ir pavaldinys. Tai – mūsų gyvūninė būsena. Ir mes suprantame, kad būtent taip turime tvarkyti reikalus.
O vos įžengus į grupę nelieka jokio skirtumo! Žiūrime tik į vienas kito taškus širdyje, tik į Kūrėjo siekį! Šiuo atveju neapykantos atskleidimas pozityvus, nes yra, dėl ko kreiptis aukščiau, Kūrėjo pagalbos, juk aš pats to padaryti negaliu.
Fiziniame lygmenyje šiaip ar taip susitariame: nueiname kartu į barą, pasėdime, išsiaiškiname santykius. Dvasiniame – tai nepadės. Mums reikalinga Šviesa!
Taigi kuo didesnę neapykantą, didesnį blogį tarpusavyje atskleisime, tuo didesnį jausime Šviesos poreikį. Nukreipsime į ją mūsų MAN, pareikalausime pagalbos, šauksime, kol jos sulauksime.
Visiškai įmanoma, kad kol kas pagalbos nebus, nes dar nepakankamai atskleidėme blogį. Juk pasakyta: „Pasaulis sukurtas visiškiems nusidėjėliams arba visiškiems teisuoliams.“ Pirmiausia reikia pasiekti absoliutaus nusidėjėlio būseną. O ji pasiekiama tada, kai veržiesi į tikslą ir matai, kiek dar toli iki jo. Pagal siekio mastą ir nustatai savo atitolimo laipsnį!
Yra grupėje ir pasyvių žmonių, nedalyvaujančių vienijimosi procese. Jie net neįsivaizduoja, kad tai – didžiulis darbas, visa jūra įvairiausių savybių ir jausmų. Drauge tai milžiniška įtampa, kai atrodo, kad visiškai neįmanoma to pasiekti, procesas atstumia iki tokio lygio, kad net pykina, apima bejėgiškumo jausmas!
Visos šios būsenos padeda mums suvokti blogį: palaipsniui, esant bendram palaikymui, tarpusavio laidavimui, kai jaučiama sąveikos su draugais būtinybė. Ir tai įpareigoja. Tada galima pasiekti visiško nusidėjėlio būseną, rasti savąjį egoizmą tarp visų kitų, ir šis egoizmas bus nežemiškas. Kodėl? Todėl, kad vienijimasis turi būti nukreiptas į aukščiausiojo tikslo siekimą, ir tik į jį.
Mes – ne žemiškoji grupė, norinti kartu rinktis tam, kad gerai praleistume laiką, pažaistume futbolą, sukurtume bendrą verslą ir t. t.
Turime kitą užduotį – įgyti davimo ir meilės vienas kitam savybę.
Ir čia išryškėja, kaip smarkiai esame tam priešingi. Šią priešingybę turime pajausti kaip visaapimančią.
Todėl žmonės, siekiantys Kūrėjo, suvokia sąlygą: viskas, kas su mumis vyksta, tai dėl to, kad atskleistume šias būsenas.
Šviesa mums padeda. Taip sutvarkyta, kad Šviesa, leisdamasi iš viršaus kartu su noru (Šviesa ir noras yra vienas priešais kitą), veikia tik tiek, kiek žmogus pajėgus ištverti, kiek gali iškęsti priešingybės Šviesai pojūtį, kaip ryžtingai veržiasi vienybės ir tikslo link, nepaisydamas itin nemalonių jausmų bei labai didelių nusivylimų.
Kitos metodikos nėra. Sugretinamos dvi gamtos jėgos: davimas ir gavimas, Šviesa ir noras. Nieko kito nėra. Tai – grynai praktinė, mokslinė sistema. Vienintelis dalykas, kurio reikia, – tai labai rimtas nusiteikimas ją įgyvendinti.

Iš 2012 m. kovo 25 d. Europos kongreso 5-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Pirmasis dvasinio kelio etapas

Tikros meilės artimui paslaptis

Žmonės, kurie mūsų sistemoje studijuoja metų metus, klausia manęs: „Na, kada galų gale kas nors bus?“ O aš nežinau, ką jiems atsakyti.
Juk jūs jau esate Aukštesniajame pasaulyje. Pradėkite jausti! O jei jis paslėptas nuo jūsų, tai padarykite, kad jis atsiskleistų! Aš jums juk neduosiu šio raktelio!
Kodėl visi mato manyje vykdytoją, o ne instruktorių? Aš negaliu nieko įvykdyti!
Tarkime, aš treniruoju atletą, kuris turės dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Aš tikrai negaliu dalyvauti vietoj jo. Mano specialybė – treneris. Aš galiu atletui patarti, nurodinėti, pravesti jam įvairiausius užsiėmimus – psichologinius, fizinius, padaryti masažą ir t. t., viską, ko reikia sportininkui. Deja, sudalyvauti rungtynėse vietoj jo negalėsiu. Taip pat ir čia!
Kabalos mokytojas, kaip ir mokyklos mokytojas ar universiteto dėstytojas, jus išleidžia. O toliau jau jūs patys einate savo tikslo link, pasiekiate tam tikrų laimėjimų, realizuodami tas žinias, kurias jums davė mokytojas. Čia viskas taip pat.
Taigi klausti manęs „O kada?“ – tuščias reikalas. Kreiptis reikia tik į save pačius.
Aš galėčiau išeiti į šią sceną ir tylėdamas sėdėti dvi paras, o jūs tuo metu dirbtumėte savo vidinį darbą. Tai būtų nuostabus kongresas! Mes jį transliuotumėme visam pasauliui, ir mūsų draugai visame pasaulyje atlikinėtų lygiai tokius pačius veiksmus. Mes dar prieisime tokią būseną. Jūs neįsivaizduojate, kokia jėga būtų juntama mumyse! Tai būtų sukrečiantis veiksmas!
Taigi tik vidinė koncentracija!
O išoriniai veiksmai – tai tik draugų pagalba ir mano instrukcijos.

Iš 5-osios Europos kongreso pamokos.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kūrėjo garsiakalbis

Vienintelė galimybė pasistūmėti

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Nuomonė (O. Tarasova, profesorė, sociologijos mokslų daktarė): Civilizacijos krizė – tai civilizacijos susidūrimas su biosfera, kurios dalis civilizacija yra ir be kurios ji neegzistuotų, – tai pasekmė to, kad civilizacija neatsižvelgia į biosferos dėsnius, kadangi tai prieštarauja jos trumpalaikiams interesams.
Antrojoje XX amžiaus pusėje žmonija „atvėrė“ supančią aplinką, ir paaiškėjo, kad ši supanti aplinka, kurios žmonija nepastebėjo daugiau nei dešimt tūkstančių metų, kitaip tariant, per visą ankstesnę civilizacijos istoriją, ženkliai paveikė visus žmogaus gyvenimo aspektus: ekonomiką, socialinę plotmę, kiekvieno Žemės gyventojo sveikatą.
Supanti aplinka veikia remdamasi savo dėsniais, kurių tyrinėjimas pavėluotas, jų žmonija savo vystymosi procese bus priversta laikytis. Šių sąlygų nevykdymas atvedė šiuolaikinę civilizaciją į konfrontaciją su supančia aplinka.
Komentaras: Kabaloje tai vadinama pažeidimu pusiausvyros su supančia gamta, o apskritai – su Kūrėju, be to, ne tik mūsų juntamoje Visatos dalyje, bet ir kol kas mums neatskleistoje jos dalyje. Pagal tai, kaip keisimės, atstatydami pusiausvyrą, gamta nuosekliai atskleis mums savo slaptas dalis mūsų išsitaisymui, ir taip atskleisime naujus gamtos lygmenis – pasaulius, ir atskleisime save – ištaisytus, amžinus ir tobulus, kaip pati gamta – Kūrėjas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Klimato pokyčiai XVII amžiuje tapo pasaulinės krizės priežastimi

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Gamta netoleruoja disbalanso

Video klipas rusų k.

Brazilijos kongresas. Penktoji pamoka

Klausimas: Ar dvasiniame kelyje yra skirtumas tarp vyro ir moters?
Atsakymas: Nėra. Kiekviename mūsų yra dvi dalys: moteriškoji ir vyriškoji. Su jomis ir einame pirmyn.
Vis dėlto, kalbant apie grupės vienybę, vyriškos ir moteriškos sielos šiek tiek skiriasi vienijimosi pobūdžiu. Moterys jungiasi pagal savo išgales, o vyrams būtina jungtis visa širdimi, tvirčiausiais broliškais saitais.
Visa esmė sielos ypatybėje: vyriškoji siela susijusi su Galgalta ve-Enaim, o moteriškoji – su ACHAP. Tačiau ir vieni, ir kiti turi pasiekti aukščiausiąją pakopą, taigi, moters kelyje nėra jokių ypatingų kliūčių.
Aš labai rekomenduoju ir prašau moterų: rūpinkitės vyrais, skatinkite juos vienytis, sustokite aplink juos ratu, kad užkirstumėte kelius atsitraukti. Juk vyras visą savo gyvenimą lieka vaikas: jame nėra gimdymo ir rūpinimosi kitais mechanizmo. Jis nesikeičia – tik tampa didelis.
Iš kitos pusės, moteris, tapdama motina, patiria rimčiausius hormoninius pokyčius. Vienaip ar kitaip, joje glūdi ši potencija, siekis, supratimas. Todėl ji labiau susijusi su gyvenimu, yra racionalesnė, realistiškesnė. Pakilimai ir kritimai moterį veikia silpniau nei vyrą, – jos kūnas paprastai absorbuoja šiuos smūgius.
Štai kodėl moterys turi padėti vyrams, apie tai daug kalbama kabalos moksle. Be moterų pagalbos vyrai nepasieks tikslo. Taigi, saugokite juos taip, kaip motinos saugo mažylius.

Iš Brazilijos kongreso penktosios pamokos, 2012-05-06

Daugiau šia tema skaitykite:

Moterų noro galia

Moteris – tai noras

Į tobulumą – harmonijoje su gamta

Pirmiausia reikėtų suprasti ypatingą situaciją, kurioje atsidūrėme. Iš kabalos mokslo žinome, kad kai kurie veiksmai realizuojami iš viršaus, o kiti turi kilti iš apačios, iš kūrinių pusės – kitaip jie nebus kūriniais.
Neįmanoma pagimdžius vaiką su juo elgtis taip, tarsi jis vis dar būtų motinos įsčiose. Jis išėjo į išorę, kad taptų savarankiškesnis, kad atskleistų save, savo veiksmus, norus, savybes, kad atsiskleistų kaip žmogus.
Dvasinis vystymasis vyksta taip pat. Kuriant dvasinius pasaulius, veiksmai atliekami iš viršaus, ir jie visi, įskaitant indo sudužimą, nukreipti į tai, kad kūrinys apačioje iš tamsos, iš paruošiamųjų etapų, priešingų tobuliems, tikrintų, lygintų savo būsenas su tobulomis ir laisvai rinktųsi.
Mums dar reikia išsiaiškinti, koks pasirinkimas laisvas, kokia tai situacija, kokiais atvejais kūrinys analizuoja ir teikia pirmenybę savajam egoizmui. Tai nepaprasti dalykai, susiję su įvairiais reiškiniais, pjūviais, suvokimo detalėmis, koordinačių ašimis ir t. t.
Iš esmės, egzistuoja du požiūriai. Pirmasis realizuojamas iš viršaus, idant aprūpintų žmogų tuo, kas būtina: dvasiniai pasauliai ir parcufai, taip pat šiuo pasauliu su viskuo, kas jame yra. Antrasis požiūris realizuojamas iš apačios, kai žmogus yra stumiamas vystytis, kol po tūkstantmetės evoliucijos ir raidos kaip socialinė būtybė, jis pasiekia posūkio tašką, kuris kabaloje pažymėtas 1995 metais. Ši data – kaip etapų sankirtos kelrodis, ženklas, kad nuo šiol žmogus privalo suprasti, kur esąs ir kas iš jo reikalaujama.
Juk jo realybė ne atsitiktinė, ir ne žmogus joje šeimininkas: egzistuoja sistema, kuriai jis turi prilygti. O tam reikia išstudijuoti, pažinti ją.
Iš viršaus realizuojamas procesas tęsėsi tūkstantmečius. Viskas, kas vyko iki šių dienų, buvo tik pasiruošimas, kurio nė neaptarinėjame. Mūsų užduotis – nuo dabar pradėti veikti sąmoningai: kelti MAN, t. y. prašymą ištaisyti, arba, kitaip tariant, kelti sfirą Daat į aukštesniąją pakopą ir pan.
Taigi, iš viršaus nustatytos tam tikros sąlygos, o mes iš savo pusės turime išjudinti teisingą norą tobulėti, reikalauti jėgų, analizės, mokymosi – visko. Juk nieko negalime pakelti į viršų, tik reikalavimą, bet jis turėtų būti nukreiptas į davimą, o apie tai liudija polinkis susivienyti su artimu. Tada aš neklystu ir iš tikrųjų veržiuosi davimo link.
Man duotas „šis pasaulis“ – išorinis, menamas paveikslas. Tačiau be jo man daugiau nieko ir nereikia. Jeigu pasitelkęs įsivaizduojamą realybę galiu pasirinkti teisingą kryptį į tikrą pasaulį, esantį kitoje šios iliuzijos pusėje, – tuo geriau. Tegu migla išsisklaido vėliau, svarbiausia, kad jau dabar braudamasis per ją laikausi teisingos krypties tikslo link.

Iš 2011 m. rugpjūčio 3 d. pamokos pagal laikraštį „Tauta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Du suvokimo lygiai

Kas iš mūsų išaugs?

Auksinių kibirkščių ieškotojai

Nuomonė: (Corriere della Sera): Pailgėjusi gyvenimo trukmė gali sukelti socialinio aprūpinimo sistemos žlugimą. Dėl šios grėsmės Tarptautinis valiutos fondas (TVF) jau skelbia pavojų. Jei vidutinė gyvenimo trukmė pailgės trimis metais, jau ir taip didžiulė gyventojų senėjimo kaina išaugs 50 procentų.
Kaip vieną iš priemonių atsilaikyti prieš šią grėsmę TVF siūlo pailginti pensinį amžių, atskirose valstybėse priimant tam tikrus įstatymus, taip pat skatinant asmenis, atidedančius savo išėjimą į pensiją. Šalyse, kuriose neįmanoma pailginti pensinio amžiaus, gali būti mažinamos socialinės išmokos.
Komentaras: Galima rasti ir daugiau šios problemos „sprendimų“. Vis dėlto tikrasis jos sprendimas turi kilti iš požiūrio į visus visuomenės narius – kaip šeimoje. Tada išnyks pojūtis, kad kažkas turi atimti iš savęs, o kažkas – gauti kito sąskaita. Sprendimas – tik teisingas bendro pyrago dalijimas. Bet koks lygybės pažeidimas sukelia neigiamus visos visuomenės pokyčius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką dar mums ruošia gamta

Neskandink kitų šiandien, kad rytoj pats nebūtum paskandintas

Artėja nauja pasaulinė krizė

Video klipas rusų k.

Negalėsime tiesiogiai sustabdyti šeimų irimo tendencijos. Jokios priemonės, kuriomis išsivysčiusios valstybės skatina gimstamumo augimą, nepadeda.
Tikriausiai tai prigimtinis mūsų vystymosi dėsnis ir, visų pirma, reikia pasidomėti, ko gamta nori iš mūsų. Dėl ko ji vystė mūsų kartą po kartos, keldama vis aukščiau gyvūninio lygmens? Jeigu nenoras turėti šeimą ir vaikų yra vidinis impulsas, tai su juo neįmanoma kovoti.
Reikia tik išsiaiškinti, kur tokiu impulsu mus stumia gamta. Gamta, atskleisdama mums mūsų visuotinę priklausomybę, reikalauja, kad būtume labiau subalansuoti, susiję, integralesni, sujungti vienas su kitu. Šiandien kiekviena šalis priklausoma nuo kitų tiekiamų maisto produktus, drabužių, elektros – visko, ko reikia gyvenimui.
Gamta spaudžia mus, versdama pajusti tokią visišką priklausomybę vienas nuo kito, tarsi mes visi – viena šeima. Nors mes trokštame pabėgti iš šeimos ir išsilaisvinti nuo visų įsipareigojimų, bendras spaudimas veikia priešinga kryptimi. Viena vertus, gamta tarsi suteikia mums galimybę pabėgti iš įprastos mažos šeimos. Kita vertus, ji spaudžia mus iš visų pusių į krūvą tarsi gniaužtais, versdama pajusti, kad visi priklausome vienas nuo kito.
Ji tarsi sako, kad mes jau ne maža šeima, gyvenanti viename name, o viena didelė šeima, gyvenanti visame Žemės rutulyje. Ši tendencija mums atrodo labai keista, kol kas nesuprantame, ką ji reiškia ir kaip su ja gyventi.
Aš daug keliauju po visą pasaulį ir matau, kad visose šalyse sklinda ta pati kultūra, anglų kalba, tapusi tarptautine, supanašėja žmonės, maistas, drabužiai – pasaulis tampa „apvalus“.  Juntama priklausomybė tarsi šeimoje. Vadinasi, palaipsniui keičiame mažą visuomenės ląstelę į didelę.
Greitai visa žmonija pradės taip jaustis. Tam labai padeda masinės informacijos priemonės, internetas, socialiniai tinklai. Todėl negalėsime kovoti su šiuo reiškiniu, net jei jis vyksta prieš mūsų norą. Priešingai, jeigu priešinsiuosi šiam procesui, tik užsitrauksiu nemalonumų, juk gamta vis tiek laimės. Esame po jos vystymosi presu, kuris verčia mus judėti pirmyn.
Kuo geriau suvoksiu gamtos programą ir pats padėsiu jai, tuo greičiau ir maloniau judėsiu pirmyn, tarsi geras vaikas, kuris klauso tėvų.
Todėl, užuot tiesiogiai priešinusis šeimos krizei, reikia suprasti šią tendenciją ir aiškintis, kaip geriausiai veikti tokiomis sąlygomis. Kitaip vis tiek nieko negalėsime padaryti. Jei žmogus neturi noro vesti, negalėsime jo priversti.
Kyla visai kita priklausomybė, reikia mokytis iš gamtos, kur ji mus veda. Tikriausiai ji veda mus į naują gyvenimą, naują vystymosi pakopą, kuri mums dar nežinoma. Jei visas pasaulis susijęs integralia priklausomybe, tai mums, visų pirma, reikalinga pakeisti savo prigimtį: liautis būti egoistais ir priimti visus, kaip vieną šeimą, sėdėti prie vieno apvalaus stalo.
Vadinasi, aš dabar turiu didžiulę šeimą, kuri priklauso nuo manęs, o aš priklausau nuo jų. Matyt dėl to, kad žmogus galėtų truputį pakilti ir nesukoncentruotų viso savo matymo tik į savo šeimyną, gamta atima jam natūralų šeimos norą. Tai vyksta šiuo metu. Galbūt tai padės žmogui truputį pakilti ir pažvelgti į visą pasaulį, pamažu suvokiant, kad visas pasaulis – viena šeima.

Iš 2012 m. vasario 2 d. 19-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Trūksta tik meilės

Pavyzdys visam pasauliui

„Apvalus pasaulis“