Pateikti birželis, 2012 mėn. įrašai.


TDO: jaunimo bedarbystė tris kartus viršija suaugusiųjų

Krizė, globalizacija

Pranešimas: 101-ojoje Tarptautinės darbo konferencijos sesijoje (TDO) dalyvavo 4000 delegatų iš 184 šalių narių. TDO vadovas Chuanas Somavija pareiškė, kad reagavimo į globaliąją ekonominę krizę priemonės neišsprendžia jaunimo įdarbinimo problemos, jaunimo bedarbystės lygis tris kartus viršija analogišką suaugusiųjų rodiklį. Suaugusiųjų karta, formuojanti užimtumo politiką, perkelia sunkią atsakomybės už krizę naštą ant jaunimo pečių.
Milijonai žmonių papildė bedarbių armiją ir milijonai nusivylę nutraukė darbo paieškas.
Komentaras: Būtina suvokti padėtį ir suprasti, kad bedarbių tik daugės, ir reikia pradėti vertinti darbą kaip būdą palaikyti tinkamą būtinąjį gyvenimo lygį, o atsilaisvinusį laiką skirti integraliajam švietimui ir auklėjimui, kadangi kitaip mūsų civilizacija, būdama priešinga gamtai, yra pasmerkta.

Daugiau šia tema skaitykite:

Badmetis ar klestėjimas?

Nedarbas eurozonoje pasiekė rekordinį lygį

Pamokos apie naują pasaulį. Nuleisti garą, bet neišleisti „demonų“

Komentarų nėra

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Integralus auklėjimas, Vyras ir moteris

Šiandien šeiminių santykių kaip tokių nėra.
Net jeigu ir yra šeima, tai kiekvienas joje jaučiasi kaip atskiras elementas, nepriklausomas nuo savo partnerio. Negana to, vaikai jaučiasi nepriklausomi nuo tėvų arba bent labai nori, kad taip būtų. Ir tėvai nelabai nori, kad vaikai juos apsunkintų. Visi mes, valdomi egoizmo, nenoromis iš vidaus sugriovėme šeimos, vadinamojo namų ūkio, pamatus.
Dėl mūsų geresnės ateities būtina su tuo kažką daryti. Jei šiandien 70 proc. jaunų žmonių nenori vesti ir turėti vaikų, tai mūsų laukia liūdna perspektyva. Aš jau nekalbu apie tai, kad nebus kam maitinti senstančių gyventojų,– dabar jau su tuo susiduriame, ypač Europoje.
Turime sugrąžinti žmonėms šeimos gyvenimo žavesį, juk šiandien jo visiškai nėra! Viskas daroma priverstinai: moterys dar nori turėti vaikų, o vyrai – pasyvūs, jie apskritai nieko nenori.
Integralusis auklėjimas pasakoja žmogui apie ryšį tarp žmonių, skatina jo ryšį su kitais. Jis staiga pajunta švelnumą, meilę, kažkokius jausmus kitiems žmonėms, pradeda visus jausti daug labiau nei anksčiau. O šiandien žmonės visiškai liaujasi jausti vienas kitą, jiems pakanka bendravimo SMS žinutėmis.
Integralusis auklėjimas kelia žmogui gerų jausmų kitiems, žadina savitą grįžtamųjų jausmų jutiklį: jis tampa jautresnis tam, kaip kiti su juo elgiasi, kaip jis pats žiūri į suartėjimą, nutolimą. Jis reaguoja į tai jausmingiau, ir tokiu būdu jame nubunda dėl egoizmo prarastas kitų žmonių pojūtis, artumo būtinybė. Jis pajaučia, kad tarp žmonių slypi šilumos, džiaugsmo, sėkmės, pasitikėjimo šaltinis, o ne užsidarius savo bute kaip kriauklėje, aprūpinus save pensija, sveikatos apsauga ar dar kažkokia programa.
Šilumos, užuojautos, bendravimo poreikis, kurį ugdo integralusis auklėjimas, užaugins norą  atkurti šeimą.

Iš 2012 m. gegužės 22 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Ateities šeima

Mūsų draugas egoizmas

Integralios šeimos paslaptis

Komentarų nėra

Aplinka lemia mūsų ateitį

Krizė, globalizacija

Visas žmogaus auklėjimas priklauso tik nuo pavyzdžių, gaunamų iš aplinkos. Veikiamas šių pavyzdžių žmogus formuojasi, ir kaupdamas juos kuria save. Todėl tik keisdami aplinką įgyjame galių valdyti save. Ir tik kurdami teisingą aplinką, pajėgsime ištaisyti savo egoistinę prigimtį ir gyvenimą mūsų pasaulyje paversti protingu, geru.
Mūsų laikais besiplėtojanti krizė rodo, kad tik pakeitę save galėsime iš jos išeiti ir vystytis toliau geresnio gyvenimo link, kitaip, vadovaudamiesi gaunamais pavyzdžiais patys save naikiname.
Gamta suteikė mums galimybę patiems apsispręsti, kokiais norime tapti – ir ši galimybė duota ne tik formuojant savo vaikus, bet ir save pačius per visą gyvenimą.
Negi mes kvailesni už mažus vaikus arba žuvis?

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka nulemia sąmonę

Kaip išvystyti savo polinkius?

Sukurk sau teisingą aplinką

Komentarų nėra

Magnetiniame davimo lauke

Dvasinis darbas, Kabala

Klausimas: Kas yra tikėjimas kabalos moksle?
Atsakymas: Tikėjimas – tai davimas, iškeltas aukščiau gavimo. Mes naudojame tikėjimo jėgą, nes žmogus neturi davimo savybės – jis turi ją gauti iš Kūrėjo. Dėl Šviesos poveikio žmoguje susiformuoja  gebėjimas duoti.
Tai tarsi magnetas, laikantis metalo gabalą. Gebėjimas duoti išlieka žmoguje tik dėl to, kad jis yra veikiamas Šviesos. Todėl tai ir vadinama tikėjimu. Juk žmogus turi persismelkti šiuo iš aukščiau skleidžiamu įspūdžiu ir tada galės atlikti altruistinius veiksmus, mąstyti nesavanaudiškai. Tai vadinama tikėjimu.
Jei davimas atsirastų žmogui sutelkiant savo paties jėgas, tai nebūtų vadinama tikėjimu. Davimas egzistuoja vien esant sąlygai, kad Šviesa perteikia žmogui savo savybę ir suformuoja jame gebėjimą duoti. Kūrinio davimo savybė kyla iš žmogaus panašumo į Šviesą, siekio pakilti aukščiau ir todėl vadinama tikėjimu.

Iš 2012 m. birželio 4 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Komentarų nėra

Nelaisvės pojūtis

Filmai, klipai, Vyras ir moteris

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Nereikalingos kančios

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kai kurie žmonės mano, kad Kūrėją galima pasiekti save kankinant, verčiant save kentėti. Bet Kūrėjui nereikia mūsų kančių, Jis nesiunčia mums jų. Jas jaučiame dėl to, kad pagal kūrinijos prigimtį šviesa ir noras yra priešingi vienas kitam. Ir atskleisdamas šią priešingybę žmogus turi suprasti, jog šis pajutimas duodamas tik tam, kad virš jo galima būtų pakilti. Jis tėra ženklas, leidžiantis mums pajusti savo priešingybę ir atotrūkį nuo Kūrėjo.
Visų pirma reikia padėkoti už tai, kad gauni tokį ženklą, ir kaip galima greičiau pabėgti nuo šio kartaus jausmo. Juk norėdami šito ar ne, sąmoningai ar nesąmoningai, vien šiuo nemaloniu jausmu mes jau kaltiname Kūrėją – visko, kas vyksta su mumis, šaltinį. Tuomet aš tampu nuo Jo atskirtas, Jam priešingas ir vadinuosi nusidėjėliu.
Reikia siekti tik šviesių jausmų, priartėjimo prie Kūrėjo. O jeigu žmogus ieško kančių, tai yra išdidumo apraiška. Juk jis mano, kad už kančias jam priklauso apdovanojimas, atlygis, išaukštinimas. Tai vyksta dėl visos tikrovės sistemos nesupratimo.
Kūrėjas vadinamas geru ir nešančiu gėrį. Jis linki mums gėrio. Kūrimo tikslas yra malonumas, ir Kūrėjas sukūrė kūrinius norėdamas jiems suteikti malonumą. Tad jeigu kažkurią akimirką pajutai bent kokį nemalonumą, reikia pasinaudoti tuo judėjimui pirmyn ir pateisinti Kūrėją, pasijusti absoliučiai geroje būsenoje.
Mes negalime bučiuoti mus mušančios lazdos ir mylėti ją – tai apgaulė ir veidmainystė. Jeigu žmogus teisingai dirba, tai kyla padedamas aplinkos ir naujos vertybių skalės, nes kas kartą vis labiau vertina davimo savybę.
Jis išnaudoja kiekvieną akimirką, kai tik turi galimybę pakilti, t. y. mato, kad dar nepasiekė visiško pajutimo tobulumo, esančio davimo savybėje, absoliučiai gero Kūrėjo. Jis nenurimsta nei akimirkai, juk jo tikslas – suteikti malonumą Tėvui, o ne rūpintis savaisiais maloniais ar nemaloniais pajutimais. Jis visą laiką žengia pirmyn ir panaudoja savo gerus ir blogus įspūdžius tam, kad tiksliai išsiaiškintų, ką dar gali pagerinti norėdamas pasiekti davimo savybę.
Taip žmogus eina ir nuolatos keliasi virš tamsos, virš nemalonių jausmų, kurie jame kas kartą kyla. Juk jie jam nurodo jo atitolimą nuo Kūrėjo, susiliejimo trūkumą. Žmogus dėkingas už visus šiuos atvėrimus – tai nusidėjėliai atsiskleidžia jame, kuriuos jis gali įveikti, t. y. pakilti virš jų susiliejimo link.
Ir tada visas šis atsiskleidžiantis blogis taps jam gėriu, dovana. Jis su džiaugsmu pasitiks tamsą, iš anksto pasiruošdamas jai teisingoje aplinkoje. Kiekvieną akimirką, kai jo jausmuose, supratime skleisis tamsa, jis ieškos, kas dar jame liko neištaisyta.
Jis neieško kančių – jis ieško juodų detalių savo suvokime, kad galėtų jas ištaisyti. Juk jis iš anksto pasiruošė taisytis, o ne tuščiai kentėti, kas paprasčiausiai yra kvaila.
Čia visų įvykių, vykstančių su žmogumi pasaulyje, atžvilgiu, veikia visai kitas išskaičiavimas. Žmogus viską suvokia tik kaip priemonę, skirtą pakilti virš kliūčių ir pasiekti susiliejimą. Tai reiškia, kad jis kyla į Kūrėjo kalną. Visame savo kelyje jis saugosi, kad bet koks nemalonus jausmas nesitęstų ilgiau kaip vieną akimirką, ir iš karto kyla virš jo aukštai jį įvertinęs. Juk žmogus jį priima kaip signalą, kaip pakilimui skirtą trampliną, galimybę pateisinti Kūrėją, pakilti virš šio jausmo į davimo savybę.
O tai priklauso nuo tikslo svarbos, Kūrėjo didybės jausmo. Tada jis aukštai vertins ir priemones, kurios visada jam atsiskleidžia priešinga, neigiama forma, suteikdamos jam galimybę virš jų suformuoti save. Jis turi jas apversti nuo minuso į pliusą, ir tada vietoje gilios duobės jis supils didžiulį kalną.

Iš 2012 m. birželio 11 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Keletas minčių iš ,,Šamati”: Nieko nėra kito − tik Jis

Masto problema

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Komentarų nėra

G8 formatas išsisėmė

Krizė, globalizacija

Nuomonė (J. Danilovas, „Pokrizinio pasaulio institutas“): G8 formatas per paskutinius 10 metų prarado savo efektyvumą, nes jame, skirtingai nei G20, neskamba besivystančių šalių − Kinijos, Indijos, Brazilijos balsas. Be to, pasaulis susiduria su globalia civilizacijos krize ir išspręsti ją galima tik giliau nei tai siūloma G8 formatu nagrinėjant problemas.
Paskutiniu laiku atrodo, kad dabartinė krizė tęsis dešimtmetį.
Problema slypi ne tik finansų, ekonomikos sferoje. Problema liečia ir šiuolaikinės visuomenės politinę organizaciją. Tai šiuolaikinės demokratijos modelio krizė. Iš Graikijos pavyzdžio matyti, kaip pačiomis populiariausiomis jėgomis tampa kraštutinės jėgos. Kai kuriems žvelgiantiems pirmyn politikams kyla baimė, kad kita politinio valdymo forma kai kuriose Europos šalyse gali tapti diktatūra.
Komentaras: Pažiūrėkite, ką rašė Baal Sulamas savo knygoje „Paskutinioji karta“ maždaug prieš 100 metų apie mūsų dienas: „Jeigu neįsisąmoninsime permainų ir nepertvarkysime mūsų visuomenės į integralią, visose išsivysčiusiose šalyse režimai iš demokratinių pasikeis į fašistinius ir diktatoriškus, dėl ko pasaulis prieis prie trečiojo pasaulinio atominio karo. Ir tik po jo ir tokių kančių, kokių dar niekad nebuvo pasaulyje, likusi nedidelė žmonijos dalis vis tiek privalės norom nenorom sukurti integralią visuomenę.“

Daugiau šia tema skaitykite:

Reikalingos skubios priemonės, kad būtų išvengta naujo recesijos vingio

Europai grasina pabaisos

Egoizmo aklumas

Komentarų nėra

Tikslai skirtingi, kryptis bendra

Dvasinis darbas, Krizė, globalizacija, Laidavimas

Baal Sulamas, „Kabalos mokslo esmė“: Kabalos mokslas – tai šaknų nusileidimo priežasties – pasekmės keliu tvarka, paremta nekintamais ir absoliučiais dėsniais, kurie susilieja ir susiveda į vieną labai aukštą tikslą, vadinamą „Kūrėjo dieviškumo atskleidimu Jo kūriniams šiame pasaulyje“.
Visa kita, ką norėtume pasiekti kabalos mokslu, su ja nesusiję. Tai tas pats lyg mokytumeis medicinos iš fizikos vadovėlio arba lankytum chemijos pamokas, kad įsisavintum politologiją. Kabalos mokslas skirtas tik tam, kad atskleistum Kūrėją – ir taškas. Jei šito nori, kabala tarnaus tau kaip priemonė. Jei neturi tokio noro, daryk tai, ko tavo siela geidžia.
Kol žmonėms evoliucijos eigoje nebuvo nubudęs noras atskleisti Kūrėją, kabalos mokslas neatsiskleidė, kad būtų išvengta painiavos. Šiandien, kai šis noras pradeda ryškėti ir reikalauja atsakymo, kabalistai sako, jog atėjo laikas, ir kabalos mokslas turi atsiskleisti pasauliui kaip priemonė, kaip sprendimas.
Jeigu ieškai stebuklų kabaloje, gyvenimo sėkmės receptų, būdų užkerėti pasaulį, šventojo vandens ir raudonųjų siūlų paslapties, kažkokių garantijų – ji tau niekuo nepadės. Gaila prarasti laiką, jau geriau kreipkis į būrėjus ar psichologus.
Tikrasis kabalos mokslas, o ne mistika, kuri parduodama naudojantis kabalos vardu, – tai tik Kūrėjo atskleidimas kūriniams – nieko kita.
Baal Sulamas aiškina tai paprastai. Jei turi atitinkamą norą – prašau. Tada turi paklausti kabalistų: „Kaip man naudoti kabalos mokslą, kad atskleisčiau Kūrėją?“ Jie atsakys, kad egzistuoja sąlyga –meilė artimui kaip sau pačiam. Reikia suformuoti grupę ir joje įgyvendinti šią sąlygą per mokslą ir bendrą darbą, mukreiptą prieš savo egoizmą, kad pakiltum aukščiau jo ir pasiektum tikslą.
Bet visų pirma, būtina išsiaiškinti: ar sutampa mano gyvenimo tikslas su kabalos mokslo tikslu. Tai reikia tiksliai išaiškinti žmonėms, kad nekiltų jokios painiavos. Žinoma, kiekvienas pats save tikrina, ir durys atviros visiems. Bet jeigu žmogui nesubrendo šis noras, jei jis dabar nepasiruošęs atskleisti Kūrėją, negalima per jėgą temptis jį vidun.
Mūsų požiūris turi būti griežtas ir vienareikšmis: mes į visus žiūrime su pagarba, o draugais laikome tuos, kurie turi norą, nukreiptą į Kūrėją. Jeigu neturite tokio noro, kabala ne jums – mėgaukitės šiuo pasauliu.
Šiandien prasidėjo nauja epocha: krizės ir bejėgiškumo fone visas pasaulis pradeda suvokti, kad jam būtina atskleisti Aukštesniąją jėgą, Kūrėją, kadangi kitaip jis neišgyvens, negalės egzistuoti. Tai jau kita situacija, kurioje turime visiems po truputį pasakoti apie metodikos įgyvendinimą. Todėl pradedame mokyti žmones tarpusavio laidavimo principų, rodydami, kad pereiti nuo krizinių nelaimių ir problemų prie klestinčio gyvenimo galima susivienijus ir puoselėjant meilę artimui.
Plačiajai auditorijai neminime Kūrėjo atskleidimo, o keliame tikslą gerai gyventi mūsų pasaulyje. Tačiau kartu jau einame vienu keliu: iš mūsų pusės – tai Izraelio, Toros ir Kūrėjo vienybės principas, o kiti mus lydi, norėdami susitvarkyti savo gyvenimą. Galiausiai dėl tarpusavio palaikymo visi susijungsime su Aukštesniąja jėga, atskleisime ją.
Tokiu būdu šiandien mes ir žmonija turime bendrą tikslą. Bėda tik ta, kad masės priekyje mato išsigelbėjimą iš krizės ir materialiąją gėrovę, o mes priekyje matome Kūrėjo atskleidimą. Skiriasi tikslas, bet kryptis – bendra.
Dėl to kabalos mokslas atsiskleidžia vienam procentui žmonijos, o laidavimo metodika – likusiems devyniasdešimt devyniems procentams. Tarpusavio laidavimas – tai tas pats kabalos mokslas, tik netikslinamos detalės ir jėgos, kurios mus vysto. Kaip mus moko kabalistai, žmonės, kurie dar nesubrendę kabalai, turi gauti tai, kas tinka jiems.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laidavimas: ne rožinės svajonės, o gyvenimo tiesa

Nepraleisk savo šanso…

Dvasingume prievartos nėra

Komentarų nėra

Bendradarbiavimu, o ne konkurencija grįsta evoliucija

Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Nuomonė: Vienas pasaulinių evoliucijos ekspertų dr. M. Nowakas apverčia aukštyn kojomis svarbų raidos teorijos aspektą, parodydamas, kodėl bendradarbiavimas, o ne konkurencija visada buvo raktas į sudėtingumo evoliuciją. Jis naujai aiškina gyvybės atsiradimą ir siūlo naują kalbos (tai antra pagal dydį informacinė revoliucija biologijoje po genų atsiradimo) kilmės teoriją.
Komentaras: Pastaruoju metu atsiranda vis daugiau įvairių šalių ir įvairių sričių mokslininkų pateikiamos medžiagos,  kurioje peržiūrima evoliucijos varomoji jėga ir jos pirminis integralumo siekis. Ir tik dabar, kai šis integralumas pasiekė mus, žmoniją, civilizaciją, pradėjome kreipti į jį dėmesį, nes iki šiol neįstengėme suvokti pasaulio kaip integralaus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Atverti žmonijai akis

Integralus auklėjimas – žaibiškas procesas

Mirtina kova dėl likusių planetos išteklių

Komentarų nėra

Supančioti vienu ryšiu

Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip tapti integralaus ugdymo profesionalu? Kas tai yra?
Atsakymas: Integralaus ugdymo profesionalas – tai, visų pirma, žmogus, suprantantis evoliuciją, kurią mes praėjome, kaip žmogaus ir žmonijos egoistinį vystymąsi.
Iš kartos į kartą vystėmės iki tol, kol mūsų įprastinis žmogiškasis egoizmas išsisėmė.
Egoizmas atsiskleidė, iš esmės, visame kame, ir dabar pradeda trauktis, t. y. mes vis labiau jaučiame visų žemiškųjų reikalų vienybę, integralumą, globalumą, visišką priklausomybę vienas nuo kito, deja, daugeliu atvejų – nepageidaujamą. Jei kažkokios korporacijos veikia visoje Žemėje ir kartu rezga savo reikalus, tai jos supranta savo veiklos naudą. O žmonija, valstybės, vyriausybės, įvairiausios organizacijos, taip pat bet kuris žmogus pasaulyje staiga pradeda jaustis supančiotas, susijęs su kitais.
Tam, kad šiandieną apsirūpinčiau tuo, kas būtina, prie ko esu, iš principo, pripratęs, nes iki tokio lygio išsivysčiau ir žemesniame lygyje neįsivaizduoju savo normalaus egzistavimo, aš, kaip eilinis bet kurios šalies, miesto, regiono pilietis, privalau būti susijęs su visu pasauliu. Drauge jaučiuosi priklausomas nuo visų.
Pavyzdžiui, Kinija visoms šalims tiekia ypatingus žemės elementus, retus metalus. Bet ką darysime, jei ji nebenorės jų tiekti? Neturėsime nei kompiuterių, nei telefonų – nieko. Jei kažkur sustos naftos telkinių plėtra, įvairių cheminių medžiagų gamyba ir t. t., mes liksime be nieko. Pasaulis pasidalinęs į sektorius, kurie tampa taip susiję, kad be teisingo integralaus viso pasaulio darbo jau nebeįmanoma įsivaizduoti normalaus egzistavimo.
Milijardai žmonių gyvena miestuose pačių susikurtoje dirbtinėje visuomenėje, kurią sugriauti labai paprasta – užtenka nutraukti keletą ryšių, ir žmonės nebegalės gyventi pačių pastatytose akmeninėse džiunglėse.
Būsena, kurioje atsidūrėme, suprantama netgi daugeliui paprastų žmonių, – juk labai lengva paaiškinti, iš kur viską gauname ir kam, savo ruožtu, tiekiame. Ir nuo tos tarpusavio priklausomybės, atsiradusios natūrinio ūkio epochoje (iš pradžių šeimoje, po to – miesteliuose, cechuose, vėliau – šalyse), dabar niekas negali atsiriboti. Tai verčia mus mąstyti kitaip.

Daugiau šia tema skaitykite:

Progresyvi egoizmo forma

Egoizmas finišuoja

„Gyvasis vanduo“ visai žmonijai

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai