Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Dvasinis suvokimas nuo materialiojo skiriasi tuo, kad dvasinį pasaulį žmogus jaučia esantį savyje, savo nore pasitenkinti. O jutimas, kad pasaulis yra šalia manęs ir su manimi nesusijęs, vadinamas šiuo pasauliu.
Skirtumą tarp vieno ir kito lemia mūsų egoizmas, kuris atskiria tam tikras savybes, ęsančias manyje, tarytum išversdamas jas į išorę. Toks atskyrimas įvyko dėl norų sudužimo, padariusio juos svetimus ir atskirtus vienas nuo kito, nesusijusius su kitų egoistiniais interesais ir priešingus jų norams.
Tačiau būtent todėl turime galimybę galutinėje, ištaisytoje būsenoje vėl susijungti, kaip ir pačioje pradžioje, bet dabar jau jausdami, suprasdami savo egzistavimą, suvokdami visą jo gelmę. Juk ėjome prie šito sunkiu suvokimo, klausimų keliu, lygindami tai, ką jaučiame savyje ir ką – išorėje.
Tai įmanoma būtent dėl to, kad mano ego atskyrė ir atmetė nuo manęs milijardus visokiausių savybių: negyvųjų, augalinių, gyvūniškųjų bei žmogiškųjų, ir aš jaučiu jas kaip svetimas. O dabar, lygindamas jas su savimi, artinu jas prie savęs per jėgą, norėdamas jų ar ne, tuo sustiprinu savo jutimus, padidinu savo supratimą, kol pradedu mylėti visus kitus.
Grąžinęs jas į save, įgyju tokį platų tikrovės suvokimą, kuris apima visą Begalybę, 125 dvasines pakopas.
Pagalvokite, kaip stipriai nuo mūsų paslėpti ir mums nejuntami yra procesai, vykstantys mūsų viduje. Bet išorėje iš karto pastebiu ir reaguoju net į mažiausius gerus ar blogus pokyčius. Juk mano egoizmas išdidina juos, žiūrėdamas tarytum per didinamąjį stiklą.
Tų dalykų, kurie vyskta manyje, atžvilgiu, egoizmas mažiau priekabus nei išorinių. Todėl esu toks jautrus bet kokiems aplinkiniams reiškiniams, o jeigu tas pats vyktų viduje – net nepastebėčiau. Todėl žmogus nepažįsta savęs, nejaučia, nemato savęs taip, kaip jį mato kiti. Kartais jam sužinoti tai, ką apie jį galvoja kiti, yra tikras sukrėtimas. Jie atveria jam akis, o jis negali patikėti, kad iš tikro yra toks.
Mes nepažįstame patys savęs! Nejaučiame savęs, nepažįstame savo savybių. Tik norime save pripildydi, nesuprasdami vidinių plonybių. O tuo tarpu viskas, kas vyksta išorėje, mus ypatingai jaudina, mes aistringai svarstome, kas ir kaip elgiasi mūsų atžvilgiu, ir ką turime su tuo daryti.
Dėl to, kad sudužimas ištraukė iš manęs į išorę visas mano vidines savybes ir paliko man mažytį norą, galiu pradėti dirbti su tuo, kas man atrodo yra išorėje, ir įnešti tai atgal į vidų, kad sujungčiau į vieną Šviesą ir indą – norą. Šitaip pasiekiu ypatingą suvokimo jautrumą, nes turiu paisyti ir suprasti kiekvieną man svetimą žmogų. Aš jo nekenčiu, bet man reikia jį pamilti, apverčiant visą suvokimą iš vieno poliaus į priešingą.
Toks supratimas duoda man milžinišką, 620 kartų galingesnę Šviesą ir supratimą, kur esu bei ką jaučiu. Tuo skiriasi iš pradžių Kūrėjo sukurtas Begalybės pasaulis, kuriame kūrinys buvo tik vienas taškelis. Mes išauginame šį taškelį iki Begalybės tuo, kad įnešame viską, kas yra išorėje, visą pasaulį vidun. Vadovaudamiesi taisykle „Pamilk artimą kaip pats save“.

Iš 2012 m. birželio 1 d. pamokos pagal „Įvadą į knygą Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vidinis regėjimas ir jėgų pasaulis

Visas pasaulis susijungia manyje

Kūrinio posūkio taškas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.