Tikslui pasiekti reikalingos priemonės, o mūsų priemonės – tai pastangos. Kuo labiau mes stengiamės, kuo tiksliau ir sąmoningiau nukreipiame jėgas tikslo link, tuo stipriau pritraukiame mus vystančią, prie šaltinio grąžinančią šviesą.
Kiekviena gyvenimo akimirka duota tam, kad ieškotume ir aiškintumėmės, kas šiuo metu yra efektyviausia ir padeda pritraukti prie šaltinio grąžinančią šviesą. Kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogą, egoistinę prigimtį ir Torą kartu su ja, nes joje paslėpta šviesa grąžina prie savo šaltinio“ – blogą norą ištaiso ir paverčia jį geru. Ir šiame gerame nore, kaip inde, gauni dvasinio gyvenimo pajutimą.
Tai ir yra visas ištaisymo receptas. Taigi mūsų darbas yra kiekvieną akimirką atrasti pačią veiksmingiausią priemonę.
Paprastai žmogus tiesiog plaukia gyvenimo tėkmėje ir mano, kad šitaip vystosi. Bet šitas pasyvus plaukimas suteikia jam tik negyvąjį vystymąsi. Tarkime, jis yra grupėje, mokosi, dalyvauja tam tikruose renginiuose. Visa tai žmogui jau tapo rutina. Jis yra bendros jėgos, kuri vienoje bendroje tėkmėje tobulina visus tikslą norinčius pasiekti žmones, veikimo lauke.
Vis dėlto tai vadinama negyvuoju dvasiniu lygmeniu – čia dar nėra asmeninio vystymosi. Asmeninis vystymasis priklauso nuo to, kiek žmogus įdės savo pastangų, norėdamas pažadinti save ir pridėti skonio, aštrumo šiam „patiekalui“: druskos, pipirų ir kitų prieskonių.
Jis turi suprasti, kad nėra pasirinkimo, ir pabusti galima tik iš tokių aštrių būsenų, į kurias jis negailestingai nubloškiamas parodant, kiek jis yra priešingas dvasiniam pasauliui ir kaip toli nuo jo. Ir jeigu jis nebijo sužadinti savo apetito nelabai maloniais dirgikliais, tai pabunda ir jau gali atlikti tam tikrus savarankiškus veiksmus, o ne tik plaukti bendroje savo grupės tėkmėje.
Todėl mums reikalingos nuolatinės pastangos, kaip pasakyta: „Stengeisi ir radai – tikėk“. Kitaip tariant, tai atsitiks ir Kūrėjas atsiskleis žmogui tik tada, kai žmogaus pastangos viršys įprastą rutiną.
Tai problema, nes mums labai sunku ištrūkti iš įprastos tėkmės. Mes įprantame prie tvarkaraščio, prie tų pačių valandų bei tų pačių pripildymų, kuriuos gauname pagal tvarkaraštį, prie to paties pastangų kiekio. Įprotis tampa antrąja prigimtimi.
Aš stengiuosi jau daugelį metų, ir man atrodo, kad visą šį laiką esu kelyje. Manyje jau auga nepasitenkinimas ir aš piktinuosi: „Kas su manimi vyksta, kodėl nėra rezultato?“ Ir nesuprantu, kad visą šį laiką aš paprasčiausiai dreifavau bendroje tėkmėje. O dvasinės pakopos atžvilgiu – tai negyvas, miręs kūnas, kuris nejuda.
Juk aš neįdėjau asmeninių pastangų. O dvasinio pasaulio atsiskleidimas žmogui priklauso nuo jo asmeninių pastangų, jo asmeninio indo, noro pasirengimo. Žinoma, aš vis tiek truputį judu ir pamažu vystausi, juk dalyvauju tam tikruose veiksmuose. Bet svarbiausia, kad visoje šioje įprastoje rutinoje ir bendroje tėkmėje vyktų asmeninė analizė, kuria žmogus visą laiką žadina savyje apetitą įvairiais aštriais prieskoniais – nemaloniais klausimais.
Jis turi atlikti kritinę analizę ir spausti save, stengdamasis sutrumpinti laiką, dirbti taip, kad patvirtintų žodžius: „Stengeisi ir radai – tikėk!“

Iš 2012 m. birželio 15 d. pamokos pagal „Šamati“ straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Geras įprotis – siekis duoti

Tavo pastangos nedingsta be pėdsakų

Patikrink save