Negalima pasakyti, kad vaikų auklėjimas pasikeitė ar suprastėjo, nes niekada jo ir nebuvo.
Buvo švietimas, atsiradęs maždaug prieš 200 metų kartu su pramonės revoliucija, kai reikėjo valstiečius paversti darbininkais. Todėl buvo skiepijami tam tikri įgūdžiai, mokoma skaityti, rašyti, skaičiuoti bei šiokio tokio supratimo apie stakles ir brėžinius. Nuo to viskas ir prasidėjo. O auklėjimu niekada nebuvo užsiimama.
Priimta, kad auklėjimo paskirtis – išmokyti dainuoti kelias daineles, padeklamuoti eilėraštuką, sušokti šokį, ką nors nupiešti – ir viskas. Tai – visai ne auklėjimas!
Auklėjimas – tai asmenybės formavimas, o jo nebuvo ir nėra. Mokyklose netgi nėra tokios disciplinos, jei apskritai galima tai vadinti disciplina.
Ugdymo procesas vyksta tik veikiant aplinkai, beje – vaiko bendraamžių, gal šiek tiek vyresnių apsuptyje. Iš suaugusiųjų vaikas nieko nepasiima, jie jam – kaip siena. O iš sau lygių ar metais dviem vyresnių vaikų jis viską labai greitai priima. Todėl reikia sukurti vaikams tokią gero linkinčią aplinką, kuri teisingai jį suformuotų, padarytų iš jo motyvuotą žmogų, su vertybėmis, leidžiančiomis jam gyventi naujame integraliame pasaulyje.
Čia mums atsiveria platus veiklos laukas. Gauname itin didelį mokytojų, mokyklų pedagoginio personalo ir tėvų palaikymą. Todėl tai – labai produktyvi ir prasminga sritis.

Iš 2012 m. gegužės 22 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Vergų kartos pabaiga

Mokykla – gyvenimas, gyvenimas – mokykla

Naujoji žmonija tik po 15 metų