Mes visą laiką „plaukiojame“ informaciniame lauke. Jo neriboja laikas, erdvė, judėjimas. Šio lauko mes nejaučiame, nes skiriamės nuo jo savybėmis. O jeigu mes vienijamės, tai, priklausomai nuo mūsų tarpusavio ryšio, supanėšėjame su šiuo informaciniu lauku, tampame vieningi kaip jis ir pradedame užčiuopti jo informaciją.
Būdami kiekvienas atskirai, nesivienydami su kitais, šiame informaciniame lauke jaučiame tik mažą informacinę dalį, kurią kiekvienas suvokia kaip „mūsų pasaulį“, izoliuotą nuo šio informacinio lauko, – tai, ką atpažįsta tik jis, jo individuali egoistinė dalis.
O kai tik susijungiame („minimali dauguma – du“), tai iš karto pradedame atitikti šį informacinį lauką, minimaliu lygiu, pavyzdžiui, lygiu, vadinamu „nefeš de nefeš“, pradedame jį jausti. Ir taip toliau. Kitaip tariant, priklausomai nuo susijungimo lygio pagal panašumo dėsnį pradedame jausti šį lauką – Kūrėją, patys tapdami jutimo organu.

Daugiau šia tema skaitykite:

Informacinis tikrovės laukas

Atsistosime po Šviesa

Susidūrimo momentas