Klausimas: Aš daug kartų girdėjau, kad Jūs žvelgiate į tokias kryptis, pavyzdžiui, kaip Naujasis amžius (New age), kaip į nukrypimą nuo teisingo kelio…
Atsakymas: Tai – ieškojimas! Aš jokiu būdu jo nemenkinu!
Žmonija nuolat ieško. Nukrypimai nuo tiesaus kelio jai reikalingi, kaip raketai, kuri turi nukrypti, kad aptiktų tikslų kelią.
Todėl manau, kad visos praktikos, metodikos, kurios atsirado praeito amžiaus viduryje, turi savo vietą. Jos padėjo žmogui atsidurti visiškoje aklavietėje, kitaip jis dar kažko tikėtųsi. Todėl visos šios metodikos, filosofijos, Naujas amžius, įvairiausios sektos atliko savo darbą.

Iš 2012 m. gegužės 24 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala ir dvasinės praktikos

Ištaisyti pasaulį? – Tokia priemonė yra!

Kabala skirta ne griauti, o kurti

Klausimas: Ar reikia pasakoti 99 procentams gyventojų apie kabalos mokslą? Jeigu taip, tai kokios bus pasekmės?
Atsakymas: Mes studijuojame kabalos mokslą, nes jis leidžia išspręsti mūsų problemą – norą būti susijusiems su Kūrėju, atskleisti Jį mūsų vienybėje, pagal ryšių ir panašumo dėsnį būtent tarp mūsų.
O kai mes susisiejame su 99 proc. gyventojų, tai kalbame tik apie žemišką susijungimą tokiu lygiu, kokiu jie nori. Į žmones visada reikia kreiptis, įvertinant jų norus. Todėl mes nieko nepasakojame apie kabalos mokslą, kuris jų netraukia, kuriam nejaučia poreikio – priešingai, tai juos tik atstumia.
Tačiau palaipsniui tai praeis. Bent Izraelyje, kur pasipriešinimas kabalai labai didelis, tai vyksta pakankamai greitai – žmonės daugmaž supranta, kad, iš vienos pusės, tai – kabala; iš kitos – laidavimas; iš trečios – apskritieji stalai, – ir visa tai eina kartu. Šiandien pati visuomenė, nepaisant mūsų baimių, geba suvokti integraliąją metodiką, ir tai jų neatstumia ir negąsdina.
Todėl ateityje jie ramiai reaguos į tai, kad jūs studijuojate kabalą, bet tik dėl savęs. Ir iš tikrųjų – dėl savęs. Tai – visų pirma.
Antra – jie supras, kad tai, ką jie norėtų sužinoti apie mūsų pasaulį, apie jo ištaisymą, apie tai, kaip tiesiog gerai gyventi šiame pasaulyje, pasirodo, kyla iš kabalos. Bet iki to laiko jie subręs tiek, kad pajaus pasaulio globalumą, pajaus, kad kabala kalba tik apie tai ir nėra religija, ne judaizmas ar dar kas nors, o tiesiog mokslas apie visatą. Jiems bus lengva tai suvokti. Jie nestudijuos kabalos, bet bus patenkinti, kad tai, kuo užsiima, kyla iš universalaus senovės mokslo. Visa tai taps jiems viena bendra sąvoka.
Mums buvo sunku tai suvokti, nes siekėme suvokti kažką aukštesnio: Aukštesnįjį pasaulį, Aukštesniąją jėgą, o jiems tai bus labai paprasta. Jie tai suvoks greitai.

Iš 2012 m. birželio 19 d. pokalbio per pietus Toronte

Daugiau šia tema skaitykite:

Begalybę pasieks kiekvienas

Be pasipriešinimo

Teisingas vokas gamtos žiniai

Pranešimas: 2800 m. iki mūsų eros, Asirija. Užrašas ant molinės asiriškos lentelės sako: „Šiomis paskutinėmis dienomis mūsų žemė žūva. Pagal visus požymius pasaulis smarkiai ritasi į pabaigą. Kyšininkavimas ir piktnaudžiavimai tapo visuotiniai.“ O po kelių šimtmečių asirai sukūrė vieną iš labiausiai išvystytų senovės pasaulio valstybių.
50-100 metai, Palestina. Pirmieji Kristaus sekėjai laukė pasaulio pabaigos diena po dienai. Iš lūpų į lūpas buvo perduodami Kristaus žodžiai apie greitą Jeruzalės šventyklos sugriovimą ir jo antrąjį atėjimą. 70-aisiais metais romėnai sugriovė šventyklą – tai buvo pranašystės išsipildymo pradžia. Nedidelėse persekiojamų krikščionių bendruomenėse susikūrė atitinkama psichologinė atmosfera. Vis dėlto praėjus keletui amžių krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija ir oficialūs bažnyčios hierarchai atidėjo apokalipsę neapibrėžtam laikotarpiui.
1000 metai, Vakarų Europa. 1000-aisiais metais šventieji Vakarų Europos katalikai su baime ruošėsi sutikti pirmąjį naujos eros tūkstantmetį jau dangaus karalystėje. Visuotinis pasaulio pabaigos laukimas privedė prie tikro Europos sunykimo. Ruošdamiesi paskutiniajam teismui, žmonės nustojo rūpintis pasaulietiniais reikalais: nedirbo žemės, neganė gyvulių, sustojo prekyba. Apoteoze tapo naujametė 1000-ųjų metų naktis, kai tūkstančiai žmonių susirinko Romoje laukdami paskutinio popiežiaus palaiminimo, kurį ir gavo kartu su patarimu grįžti namo – tapo aišku, jog pasaulio pabaiga vėl atidedama. Masinė isterija pasibaigė tik 1033 metais, po to, kai apokalipsė neįvyko ir per tūkstantąsias Kristaus nukryžiavimo metines.
1492 metai, Rusija. 1492-aisiais metais Rusijos stačiatikiai ir Graikija ruošėsi švęsti 7000-ąsias pasaulio sukūrimo metines ir drauge jo pabaigą. Konstantinopolio žlugimas prieš 40 metų atrodė aiškus artėjančios pasaulio pabaigos liudijimas. Vis dėlto nepaisant to, kad pasaulio pabaiga neatėjo nei 1492-aisiais, nei po kelerių metų, jos Rusijoje buvo laukiama dar daugelį dešimtmečių.
1914 metai, JAV. Pažadai, kad ateis pasaulio pabaiga, tapo vienu iš svarbiausių naujų sektų, atsiradusių XX amžiuje, koziriu. Tai prasidėjo nuo Jehovos liudytojų sektos steigėjo Ch. T. Raselo (Charles Taze Russell), kuris išpranašavo paskutinįjį teismą 1914 metais, po to – 1915-aisiais, o 1916-aisiais pats mirė. Jo sekėjai nedelsdami ėmė pranašauti pasaulio pabaigą artimiausiais metais – ligi pat 1975-ųjų. Laukdami apokalipsės adeptai aukojo savo turtą, kad tik išsigelbėtų nuo amžinosios užmaršties. Kai pasaulio pabaiga eilinį kartą neįvykdavo, jehovistai sakydavo, kad jie buvo neteisingai suprasti.
2000-ieji metai. Aukštųjų technologijų amžiuje žmonės taip pat yra linkę bijoti apokalipsės. 2000-ųjų metų laukta su tokiu pačiu jauduliu, kaip ir tūkstantųjų. Iš baimės kilo datos pakeitimo problema kompiuteriuose, kurie galėjo 2000-01-01 palaikyti 1900-01-01, „išprotėti“ ir sunaikinti civilizaciją. „Problemos“ sprendimui buvo išeikvota milijardai dolerių…
2010 metai. Atsirado apokalipsės baimė pradėjus veikti Didžiajam hadronų kolaideriui: jame vykstant protonų susidūrimams, atsiras juodosios mikroskylės, kurios įtrauks į save mūsų pasaulį. Ir nepaisoma to, kad Žemę pasiekia didesnės jėgos kosminiai spinduliai.
2012-12-21. Eilinė pasaulio pabaiga yra numatyta 2012 metų pabaigoje. Senovės majų kalendoriaus interpretuotojai frazėje „Pasibaigs tryliktas keturšimtmetis, 4-Achau 3 dieną mėnesio Kаnkin bus matomas reginys: ginkluotas Bolon Okte didingoje apsuptyje“ įžvelgė užuomina į apokalipsę, nors tiesiog yra kalbama apie valdovo karūnavimą.
Komentaras: Pagal kabalą pasaulio pabaigos nėra, o yra perėjimas į kitokį jo jautimą, pradėsime jausti aukštesnįjį, integralų pasaulį. Mums tobulinant savo savybes, kaip pasekmė, pasikeis mūsų  realybės suvokimo organai. Tai turi vykti pradedant 1995-aisiais metais.

Daugiau šia tema skaitykite:

Majų kalendorius pranašauja visai ne pasaulio pabaigą

2012 metai

Laikas greitai sustos!

Video klipas rusų k.

Klausimas: Kodėl mes linkę toliau kentėti ir nenorime išsivaduoti iš kančių, tarytum net mėgaujamės jomis.
Atsakymas: Mes mėgaujamės savo kančiomis. Visas pasaulis mėgaujasi kančia, o juk yra labai paprastas kelias išsivaduoti iš jos ir pasiekti tokią stebuklingą būseną, kurios net neįmanoma įsivaizduoti. Bet žmonės linkę kentėti.
Viskuo kaltas mūsų egoistinis noras, kuris mėgsta kankintis. Visas malonumas, kurį jaučiame, kyla dėl kančios įveikimo – tai tikras mazochizmas. Visi mūsų malonumai, nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių, visų rūšių, yra įmanomi tik kančios fone. Arba  mėgaujamės tuo, kad mums pavyko kažkiek išvengti kančių, pakilti virš jų, bet vis tiek, ištakose glūdi kančia. Tokia egoistinio gavimo prigimtis.
Juk malonumui patirti reikalingas noras, o po to – jo pripildymas. O mūsų atveju noras – tai pripildymo nebuvimas, mirtis. O kas šiek tiek aukščiau mirties – tai jau vadinama malonumu, nors tai vis tiek susiję su mirtimi.
Malonumas – kai yra truputį daugiau nei mirties būsena. Tuo tarpu dvasinis malonumas kitoks – ten jaučiamas malonumas duoti. Todėl net žemiausias, bazinis lygmuo – jau teikia gyvybinę jėgą, nes nejaučiu jokio trūkumo. Man nieko nereikia sau, aš esu Binos būsenos, „chafec chesed“, tarytum atsiskyrėlis, gyvenantis miške, kuriam nereikia net marškinių.
Aukščiau šios būsenos jaučiu dar daugiau gyvybės: daugiau atsidavimo, daugiau laisvės. Tuo tarpu savo egoistiniame nore jaučiame tik mirtį bei kančią ir negalime pabėgti nuo jos. Be šito egoizmas negali pajusti malonumo. Skoniui sustiprinti mums visada reikia į patiekalą įdėti truputį „druskos ir pipirų“.

Iš 2012 m. birželio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Viliojanti ateities šviesa

Ar įmanomas gyvenimas be kančių?

Nereikalingos kančios

Pranešimas: Rio +20 viršūnių susitikimas dar kartą parodė jų bejėgiškumą ir nesugebėjimą įgyvendini aplinkosaugos tikslų.
Ekologams pavyko masėms įkalti mintį apie tai, kad Žemė – tai baigtinis objektas, ir visuomenė privalo gyventi harmonijoje su gamta. Bet kai kalbama apie konkrečius veiksmus, žmonės negali susitarti. Apskritai, aplinkosaugos rezultatai tiesiog jokie, nepaisant išlaidų.
Žlugimo priežastys: 1. Ekologai fanatikai svajoja apie žaliąją revoliuciją ir, keldami tokį uždavinį, parodo visiems, kad tai neįmanoma. 2. Spręsti pasaulinio masto problemas trukdo pasaulio pasidalijimas į šalis: vyriausybių egoizmo principas stipresnis už bendradarbiavimo principą – ir čia JT bejėgės. 3. Iniciatyvos – ribojančios. 4. Ekologija suvokiama kaip visų svarbiausia totalitarinė planetos išlikimo ideologija, aplinkos apsauga vargšams atrodo kaip prabanga. 4. Krizė pakeitė prioritetų eiliškumą, šiandien svarbiausia – užimtumas. 5. Pakeisti žmonių gyvenimą reikia ne jėga, o siūlant alternatyvas, o kol kas ekologiška morkytė – per brangi, elektromobiliu toli nenuvažiuosi, atsinaujinantys energijos šaltiniai nestabilūs ir brangūs.
Komentaras: Žlugimo priežastis ta, kad visuomenės evoliucijos programa skatina žmones suprasti, kad būtina savo egoistinę prigimtį pakeisti į altruistinę. Todėl jokios ekologų pastangos nepadės mūsų gyvenimo padaryti sveikesnio ir saugesnio, užkirsti kelio ekologinei katastrofai. Viso šito bus galima pasiekti, tik keičiant žmogaus prigimtį, bet ne žmogų, mes savo „ekologinėmis“ pastangomis tik išryškinsime savo bejėgiškumą, ir žlugimas neišvengiamas.
Išvada: būtina visiems aiškinti ne ekologinius principus, o gamtos programą ir žmonių visuomenės vystymosi tikslą, ja remdamiesi, jei sąmoningai tą programą diegsime, susikursime optimalią visuomenę ir egzistavimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padaryti svetimą savu

Kelias į poapokalipsę

Narkozės būsenos

Klausimas: Daugelis požymių rodo, kad žmonija artėja prie naujo pasaulinio karo. Mūsų uždavinys – padaryti taip, kad žmogus apsigalvotų. Deja, pasirodo, kad pati karo galimybė sužadina karo troškimą.
Atsakymas: Visuomenėje yra daug žmonių, kurie trokšta karo. Jie nuo to praturtėja, pakyla hierarchiniais visuomenės laiptais.
Karas pertvarko, pakeičia visą visuomenę: sunaikina karalius, keičia prezidentus ir t. t. Vyksta didžiuliai pokyčiai.
Vis dėlto reikalas tas, kad dabar šie pokyčiai turi įvykti pačioje visuomenėje, t. y. visuomenėje turi būti užmegzti globalūs tarpusavio ryšiai. Ir jeigu vyks karas, jis bus baisus, nes atskleis visas mūsų neigiamas savybes, sakyčiau, bjaurybes, kurias mes turime ištaisyti būtent integraliai sąveikaudami. Todėl karas bus visuotinis, pasaulinis – ne tik kažkur Europoje, bet ir Afrikoje, ir Australijoje, t. y. vietose, kuriose dabar praktiškai galbūt nieko nėra juntama.
Dėl to, kad pasaulis šiandien – globalus, o žmonės nenori persitvarkyti taip, kad jį atitiktų, nenori būti globaliai tarpusavyje susieti, karas turės atskleisti šį būtinumą.
Arba bus kitaip – mes, platindami savo žinias, atkleisime integracijos būtinumą ir padėsime pasauliui, pastūmėsime jį prie integralios sąveikos geruoju keliu.
Kitaip ši būtinybė atsiskleis tokiais dramatiškais įvykiais kaip atominis karas.

Daugiau šia tema skaitykite:

G8 formatas išsisėmė

Pavojingi istorijos kelrodžiai

Pasaulio gydytojai

Klausimas: Ką daryti, jeigu, iš vienos pusės, darai viską, kas tik įmanoma – mokaisi, įsijungi į grupę, į idėjų platinimą, o, iš kitos pusės, matai, kad likai savo išdidume ir nepaisai nieko kito, t. y. paprasčiausiai save blokuoji?
Atsakymas: Reikia draugų paprašyti, kad jie padėtų tau, palaikytų tave, pasimelstų už tave. Bendra malda – tai malda už kitą, už kitus.
Žmogus negali melstis už save patį todėl, kad tai bus egoistinis prašymas. Net jeigu tu tvirtinsi, kad tarsi nori įgyti davimo savybę – vis tiek tai bus egoizmas, juk nori to sau.
Būdamas grupėje, aš noriu tik vieno – laiduoti už visus. Aš noriu laiduoti už juos, kad jie pasieks viską, ko nori! Ir taip mes visi kartu laiduojame vieni už kitus.
Kitaip mes negalėsime savo savybėmis atitikti aukštesniojo lauko. Esame jame tarsi įkrautos dalelytės magnetiniame lauke, kuris, užuot traukęs, artinęs prie savęs, mus atitolina. Juk norime jį panaudoti dėl savęs ir todėl jis atstumia mus.
Tai kaip mums pasiekti panašumo su juo? Dėl to man reikia susivienyti su draugais ir tada įgysiu tam tikrą panašumą su tuo lauku. Čia veikia tikslūs fizikos dėsniai, aprašyti „Mokyme apie dešimt sfirų“, ir nėra jokios mistikos.

Iš pamokos pagal knygos „Šamati” straipsnį, Niujorkas, 2012 m. birželio 21 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Aplinka − aukštumoje

Bendra dvasinės energijos talpykla

Gyventi kitų rūpesčiais

Video klipas rusų k.

Nuomonė (Aleksejus Kudrinas, buvęs Rusijos finansų ministras, „The Wall Street Journal“, JAV): Plataus masto ekonominė ir finansinė euro zonos krizė neišvengiama, ji užklups per vienerius metus. Galima išeitis – iš dalies anuliuoti Ispanijos ir Italijos skolas, tačiau tam nepakanka politinės valios. Mus ištiks rimčiausia Europos finansinė ekonominė krizė, kuri galutinai išsiplės per metus. Kita auka taps Ispanija, po jos – Italija. Laiko tam išvengti nebėra.
Komentaras: Protingas žmogus problemas numato iš anksto, paprasti žmonės negirdi apie problemų artėjimą tol, kol jos nepaliečia fiziškai. Tokie žmonės tarsi vaikai arba gyvūnai – ne visiškai išsivystę.
Tačiau protingieji, net ir matydami problemą, nemato tikrosios jos priežasties, nes toji glūdi gilesniuose vyksmo sluoksniuose. Taigi jie, matydami tik išorinius simptomus, kaip neįžvalgus gydytojas, nustato diagnozę, ir nors nuolat klysta, dėl to kaltina ypatingas priežastis, kintančias aplinkybes ir kt. – juk vis tiek jų nuovokos apie pasaulį lygmenyje kitokių sprendimų nėra.. Taip ir skęstame…

Daugiau šia tema skaitykite:

Eurokomisijos vadovas prašo padėti pinigais, o ne patarimais

Visos nelaimės iš karto

Paskubėjome! – O dabar?