Revoliucija šeimoje

2012-08-6

Klausimas: Kaip sukurti integralius santykius šeimoje? Kokios savybės ir požymiai yra būdingi vyrų ir moterų elgesiui integralumo požiūriu? O gal integralioje metodikoje nėra tokios diferenciacijos?
Atsakymas: Yra tai, kas duota gamtos. Kiek besistengčiau, negaliu būti moteris: nei valymo, skalbimo, lyginimo darbuose, nei maisto gaminimo, neįstengiu per dešimt minučių sutvarkyti namų – man tam prireiks penkių valandų, o tvarkos nebus. Gamta nedavė vyrui tų įgūdžių, požiūrio, polinkio į viską, ką vadiname namais.
Tai moteriška problema, moters sritis, moters dalia, moters erdvė. Moteris turi šeimininkauti namuose. Ji turi jaustis šeimininkė, jausti, kad tai – jos.
Auklėjimo trūkumas mūsų laikais formuoja visiškai kitokį požiūrį į namus, šeimą, tačiau, iš principo, rūpintis namais moteriai duota gamtos. Pažvelkite į gyvūnus – bet kuris vyriškosios lyties individas susiporuoja ir išeina, o moteriškosios lyties būtybė gimdo, augina jauniklius, juos laižo, maitina, vedasi į medžioklę, moko, kaip tapti dideliems, ir išleidžia į pasaulį. Tai matyti visur. Taip sukurta gamtos, išskyrus, galbūt, tam tikrą periodą, būdingą, tarkime, paukščiams, kai jie drauge peri paukščiukus.
Pas žmones viskas sutvarkyta taip, kad vyras rūpinasi laimikiu, o moteris saugo namų židinį. Ir niekur nedingsi! Kuo arčiau gamtos mes būsime, tuo mums bus patogiau, komfortiškiau, tuo labiau mes sutarsime tarpusavyje. Mumyse vis tiek šios savybės egzistuoja ir mes niekaip nesugebėsime jų savyje nuslopinti. Kad ir kokie mutantai būtume, vis tiek mumyse išlieka prigimtiniai instinktai ir joks Holivudas, „juniseksas“ ir kitokios madingos tendencijos čia nepadės!
Todėl reikia kiekvienam suvokti savo vietą ir kalbėti apie santykines vyrų ir moterų teises ir pareigas. Jeigu to nebus, tai nebus nei šeimos, nei apskritai nieko, išskyrus neigiamą demografiją.
Taigi vyrų ir moterų vienodinimą turime užbaigti visiems laikams ir nešokti pagal įvairių partijų dūdas, neleisti tų partijų į valdžią, kad ir kokios jos būtų originalios reikalaudamos tam tikrų teisių vieniems ir tam tikrų – kitiems.
Aš nesu už teisių apribojimą ar vienų žmonių slopinimą kitų sąskaita. Aš už tai, kad mes bet kuriuo atveju mokytumėmės iš gamtos ir būtume maksimaliai panašūs į ją. Tai – pirma.
Antra. Mūsų pasjansas susidėlioja tokiu būdu: vyrui labiausiai turėtų rūpėti uždarbis, moteriai – šeima, vaikų auklėjimas. Niekur nuo to nedingsi! Matome, kad jeigu moteris tuo neužsiima, tai to nedaro niekas! Išeina, kad kita karta bus dar blogesnė už dabartinę. Vadinasi, reikia vis dėlto padaryti taip, kad moteris būtų ne užimta, o, atvirkščiai, laisva.
Mes jos neuždarome tarsi į namų vienuolyną ar pilį. Atvirkščiai, ji turi mokytis, lankyti universitetą (nepriklausomai nuo amžiaus, nors ir visą gyvenimą), studijuoti įvairiuose kursuose, kurie nuolat ją šviestų, kad ji taptų švietėja vaikams ir vyrui. T. y. motina, mama, besijaučianti namuose tikra šeimininke, dar turi jaustis šeimos švyturiu, iš kurio visa šeima gauna žinių, kuris formuoja požiūrį į gyvenimą, auklėjimą ir visa kita.
Juk vyras visada yra moters įtakoje. Kas neklauso žmonos ir kas slapta jos nebijo? Nes viską sprendžia mama – mes juk suprantame savo psichologiją.
Taigi labai svarbu, kad mes nuolat iškeltume moterį, suteiktume jai galimybę šviestis, prisipildyti. Ir per ją šis prisipildymas pereis likusiai visuomenei. Kitaip tariant, ji turi aktyviai dalyvauti tiek savo pačios vystymesi ir mokymesi, tiek ir šeimos narių mokyme ir auklėjime.
Jeigu mes neįvykdysime tokios revoliucijos, tai sužlugdysime šeimą, vaikus, demografiją, visuomenę ir t. t. Visa tai mes galime sutvarkyti per moterį. Tam būtinos tik nedidelės žiniasklaidos pastangos. Tai turi būti ne tik valstybinė, bet ir bendra pasaulinė programa.