Klausimas: Mes kaltiname egoizmą dėl visų mūsų nelaimių. Tačiau iš esmės, kas čia blogo – rūpintis savimi? Juk tai mūsų natūrali, pagrindinė savybė.
Atsakymas: Reikia suprasti, jeigu visą laiką rūpiniesi tik savo nauda, tai iš tiesų kenki sau, save riboji ir tau nesiseka.
Čia slypi momentas, kurį žmogus privalo giliai pajausti. Iš tiesų, yra žmonių, kuriems norisi „išeiti iš savęs“, iš savo ribotumo. Juose gyvena siekis „išeiti iš savo kūno“, praplėsti horizontus ir pamatyti pasaulį: „Kodėl jis egzistuoja, kam? Kas yra dar be šio gyvenimo?“
Ne visiems yra būdingas šis troškimas, tačiau šiandien, kai visas pasaulis kenčia, reikia žmonėms aiškinti, kad vienintelė galimybė išsigelbėti nuo nelaimių – tai susieti save gerais saitais su aplinka. Priešingu atveju griūna santykiai šeimoje, šalyje ir pasaulyje, niekas nepatiria malonumo, ir visi kenčia.
O svarbiausia, dėl tokių sugadintų santykių negalime apsirūpinti netgi kasdienine duona. Apsirūpinimo maistu sistema, klimatas – viskas griūva. Taip pat ir šeimoje, kur santykiai sugadinti, jau niekas neveikia.
Klausimas: Kodėl dėl to turėčiau nebesirūpinti savo asmenine gerove? Visi sutvėrimai gamtoje stengiasi pagerinti ir susitvarkyti savo gyvenimą. Nejaugi šis paprastas siekis yra mūsų problemų, pavyzdžiui, šeimyninių, priežastis?
Atsakymas: Tarkime, šeimoje pašlijo santykiai. Šaldytuvas pustuštis, krūva neskalbtų skalbinių – viskas eina velniop. Tas pats, tarp kitko, vyksta pasaulyje: teisingų, gerų tarpusavio santykių nebuvimas viską žlugdo. Viena žmonijos dalis tonas maisto meta į šiukšlyną, o kita – miršta iš bado. Milijardai išleidžiami sveikatos apsaugai, bet beveik visi kažkuo sergame.
Aišku, kad taip toliau tęstis negali. Todėl sutuoktinių pora ateina pas mus į kursus, pasiruošusi pasikeisti, ir mes jai aiškiname, kad nuo rūpinimosi savimi reikia pereiti prie rūpinimosi artimu, šiuo atveju, sutuoktiniu.
„Visus nusikaltimus padengs meilė“ – šis principas realizuojasi egoistiškai. Niekas nereikalauja iš žmogaus atsijungti nuo savojo egoizmo – reikia tik aukščiau jo sukurti naują požiūrį į tai, kas išorėje: į partnerį, į kitus žmones, į pasaulį, gamtą, ekologiją ir t. t.
Pasaulį reikia suvokti kaip „apvalų“, integralų. Kitaip tariant, tai, kas yra už tavo ego ribų, pradėk priimti kaip savo, kaip motina, prižiūrinti savo kūdikį. Tada jausiesi gerai.
Svarbiausia teisingiau, protingiau panaudoti savo egoizmą, bet ne visiškai jo atsikratyti. Sutuoktiniai nori egoistiškai pagerinti gyvenimą ir toliau laikosi šios linijos. Keičiasi tik požiūris į reikalą: atsižvelgiant į tai, kas vyksta pasaulyje ir šeimoje, yra tik viena metodika, mokanti pakilti aukščiau egoizmo ir panaudoti jį priešingam tikslui. Žiūrėk į partnerį kaip į savo asmeninių savybių veidrodį ir atitinkamai priversk savo egoizmą veikti atvirkščiai. Tada vietoje blogo prado tavyje staiga atsiras geras.
Svarbiausia šiuo atveju – sukurti „inkubatorių“, t. y. teisingą aplinką. Jeigu žmogus gyvens šiame „šiltnamyje“, jam neprireiks kažkokių ypatingų pastangų. Savo poveikiu aplinka aukštins jo akyse rūpestį artimu ir nurodys teisingą kryptį. Tada šis požiūris į gyvenimą jam taps natūralus. Tokiu būdu vaikas lengvai perima savo kompanijos moralės normas. Taip, sunkumų yra: pavyzdžiui, sutuoktinių poroms vis tik reikia „persiformuoti“. Tačiau šios permainos praeis santykinai lengvai ir maloniai, sveiksime kaip sanatorijoje.
Žinoma, žmogus ir pats privalo dalyvauti procese su jausmu ir supratimu, gera valia. Jo palaikymas yra būtinas, jis negali tiesiog ateiti ir pasakyti: „Perdarykite mane“. Tačiau vienaip ar kitaip, jis tikrai pajėgus su tuo sutikti ir nieko antžmogiško iš jo nereikalaujama.

Iš 32-ojo 2012 m. liepos 11 d. pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Padaryti svetimą savu

Revoliucija šeimoje

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai