Pateikti rugsėjis, 2012 mėn. įrašai.


Optimalioji ekonomika

Ekonomika ir pinigai, Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip atrodys ta visuomenė, į kurią norime vesti žmones? Kokiais štrichais jiems pavaizduoti socialinį „meilės artimui kaip sau pačiam“ paveikslą?
Atsakymas: Neįmanoma to paaiškinti kaip „viens, du, trys“. Turime organizuoti visuomenėje plačius sisteminius aiškinimus apie tai, kodėl ji kenčia. Vieni neturi būsto, kiti – atlyginimo, treti – sveikatos, o mes turime paaiškinti šių reiškinių priežastis.
Juk priežastis tik ta, kad negalime subalansuoti mūsų tarpusavio santykių. Iš tikro, normaliam vartojimui turime išteklių daugiau nei reikia. Galime gaminti pakankamai maisto ir kitų prekių, kad aprūpintume kiekvieną žmogų pasaulyje viskuo, kas būtina. Kodėl gi to nedarome? Todėl, kad kiekvienas nori pasiglemžti sau kuo galima daugiau kitų sąskaita. Taip pasąmonės lygmeniu veikia mūsų noras, netgi jei kam ir atrodo, kad jis yra „geras žmogus“. Tokia mūsų prigimtis, ir tai patvirtina tyrimai.
Ką gi mums su savimi daryti, jei norime gerai gyventi? Mes studijuojame natūralias mūsų organizmo ir kitas subalansuotas sistemas, iš šių pavyzdžių pradedame suprasti, kaip turi būti subalansuota žmonių visuomenė. Juk išskyrus žmones, visos kitos gamtos dalys – negyvoji, augalinė, gyvūninė – yra pusiausvyroje. Tiktai mes iškraipome pusiausvyrą tame lygmenyje, kuri yra aukščiau mūsų gyvūninės dalies. Šį lygmenį ir turime subalansuoti.
Kaip? Mūsų „gyvūnas“ turi egzistuoti gyvūninėje pakopoje, o mumyse esantis „žmogus“ turi būti teisingai susijęs su kitais vienoje bendroje žmogiškojoje sistemoje (Adam).
Šis suskirstymas į du lygmenis būtinas. Jis padeda pamatyti, kad mūsų „gyvūnui“, t. y. kūnui visomis prasmėmis yra geriau, jeigu aprūpiname jo būtinuosius, o ne perteklinius poreikius. Reikia tik išsiaiškinti, kas būtina, ir apsiriboti sveiku rinkiniu.
Žinoma, perėjimas neturi būti staigus: mūsų organizmas užterštas įvairiausiais nuodais ir negali iš karto prisitaikyti prie sveiko maisto. Miesto gyventojai, išvykę į gamtą, patiria „deguonies smūgį“, todėl iš pradžių negali apsieiti be angliarūgštės pertekliaus. Todėl reikia palaipsniui atvesti savo „gyvūną“ į natūralią, deramą, palankiausią būseną.
Šiandien žmonės šito nesupranta ir ryja viską, kuo juos maitina, įskaitant ir maistą skrandžiui, ir peną protui. Norėdami pagerinti padėtį, turime priimti atitinkamus įstatymus.
Fiziologijos problemai spręsti turime objektyvų, nepriklausomą, mokslinį pagrindą, kuris leis rasti teisingą sprendimą, jeigu, žinoma, į reikalą nebus įpainioti suinteresuotieji asmenys. Bet ką daryti toliau? Ką daryti su „žmogumi“ mumyse? Kaip neutralizuoti savo egoizmą, kad jis neištrūktų į laisvę, kas kartą ką nors puldamas, bandydamas „praryti“ visą pasaulį?
Štai ir paaiškėja, kad turime sureguliuoti santykius žmonių visuomenėje – visų pirma, kreipdamiesi į plačiąsias mases. Negalime jėga versti vienytis, – tai sukuria autoritarinį režimą: nacistinį arba sovietinio tipo.
Tai ne taisymas, o gadinimas, nes tuo nekuriame racionalaus tarpusavio ryšio, ir žmogus toliau gyvena tik pagal egoizmo – nacionalinio ar valstybinio – įstatymus. Tada viskas matuojama jėga arba pranašumu prieš kitus ir prieš gamtą, kuri siekia totalios, visuotinės pusiausvyros. Tokiems režimams nėra vietos – tai diktuoja netgi ne mūsų antipatija, o gamtos dėsniai.
Koks gi teisingas sprendimas? – Susivienijimas į vieną visumą, buvimas kaip vienas žmogus su viena širdimi, su vienu kūnu ir sumanymu, remiantis vienu „meilės artimui kaip sau“ dėsniu. Tada visi kaip kūno lastelės rūpinasi vienas kitu.
Baal Sulamas aiškina, kaip tai įgyvendinama visuomenėje. Pavyzdžiui, žmonijai reikalingos įmonės vadovas liks vadovauti. Žinoma, jis nusipelno daugiau nei kiti, bet ne jo kūnas, o „žmogus“ jame. Mes jį patenkinsime – tik ne doleriais, kaip dabar. Juk iš tikro jam reikia ne pinigų, o saugumo, užtikrintos rytdienos jausmo – sau ir savo vaikams. Tai jam užtikrins visuomenė.
Jau šiandien pasaulio turtuoliai nėra tikri dėl to, kas atsitiks su jų santaupomis rytoj. Dabartinio nestabilumo sąlygomis daugėja šansų likti be nieko. Tu turi rūmus, bet ką daryti, jeigu jų niekas neperka, o maistas baigiasi? Kas atsitiks, jeigu už milijonus nupirkti namai bus parduoti už tūkstančius?
Taigi, reikalingas auklėjimas. Reikia paaiškinti žmogui, kad saugumą jam teikia aplinka, o ne banko sąskaita. Jeigu jis šito nesupranta, palauksim keletą mėnesių – pats įsitikins, ko verti jo pinigai. Juk depozitais sotus nebūsi, net jei juos paversi auksu – jo taip pat į lėkštę neįdėsi. Vieną dieną paaiškės, kad ir jis niekam nereikalingas.
Paaiškėja, kad niekuo negali būti tikras, tik aplinkos rūpesčiu. Visi smūgiai, kuriuos šiandien patiriame, turi atvesti mus prie šios išvados: užmerktomis akimis, kaip kūdikis ant motinos rankų galiu pasikliauti tik aplinka.
Tai ir yra „meilė artimui kaip sau pačiam“ – pirmajame, egoistiniame priartėjimo etape. Aš formuoju patikimą visuomenę sau, savo vaikams ir anūkams.
Kitaip gamta viską „anuliuos“, pasitelkusi aštrėjančią krizę. Niekas šito nenori, bet toks yra natūralus vystymosi procesas. Amerikiečiai labai stengėsi visam pasauliui parodyti vartotojiškos visuomenės pavyzdį, bet išėjo tai, ko niekas nesitikėjo. Tiesiog gamtoje veikia kiti dėsniai, ir jais vadovaudamiesi turime suprasti, kur einame.
„Mylėti artimą kaip save“ reiškia, kad galiu pasikliauti tik aplinka, kurią reikia taip suformuoti, kad visi būtų vieningi ir garantuotų vienas kitam gerą gyvenimą. Tai geriausias sprendimas, palaikomas pačios gamtos. Juo vadovaujantis baigsis taifūnai, uraganai bei kitos gamtos nelaimės, taip pat prievarta, ligos ir kitos visuomenės problemos – viskas staiga nurims.
Ir tai ne partijos sprendimas, ne kokio nors fiurerio nurodymas, o gamtos paliepimas. Jai nepasipriešinsi, ji diktuoja savo sąlygas, kurias naudingiau vykdyti nei patirti naujus smūgius ir mokytis iš karčios patirties. Reikia tik studijuoti gamtos dėsnius ir nuosekliai, bet kaip galima greičiau juos vykdyti, nes laiko liko ne tiek ir daug. Gamtos spaudimas padarys tai, ko nepadarysime patys.
Taigi, stebime gamtą ir matome, kad ji pagrįsta tarpusavio rūpesčiu, vienijimusi dėl bendros sistemos gerovės. Tai iš esmės vienintelis, universalus gamtos dėsnis. Galima jį vadinti „meile artimui kaip sau pačiam“, galima naudoti kitą formuluotę, tai esmės nekeičia. Vienaip ar kitaip, esame uždaroje sistemoje, siekiančioje pusiausvyros, – svarbu tai, kokio sudėtingumo jos veikla.
Šie dėsningumai paprasti ir mokslui žinomi, todėl nesudėtinga atsižvelgiant į juos suformuoti ekonomiką. Tereikia pakeisti mąstymo paradigmą – juk viskas turi prisidėti prie pusiausvyros. Tai bus visapusiškai optimali ekonomika: minimalios išlaidos ir jokio pelno – tik išlaidų ir nusidėvėjimo padengimas. Visur ieškome galimybių taupyti, išlaikydami maksimalų balansą, – ir nusileidžiame į optimalaus kūno poreikių aprūpinimo lygmenį.
Tada paaiškės, kad kiekvienas turi viską, ko reikia, o visus kitus poreikius patenkina visuomenė. Be to, žmogus gauna tokį pasitenkinimą, kokio dar niekada nepatyrė. O kaip pranašumas prieš kitus ir banko sąskaitos? Suprasime, kaip beviltiška laukti pasitenkinimo iš jų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Pasitikėjimo trūkumas

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Komentarų nėra

Klausimas, kuris kyla visiems

Kūnas ir siela

Straipsnyje „Kūnas ir siela“ Baal Sulamas aiškina, ką žmonija klaidingai įsivaizduoja apie kūną ir sielą.
Ši tema labai jaudina žmogų: „Kas yra manasis Aš, kai čia gyvenu? Kas su manimi nutiks po mirties?“ Gyvūnai dėl to nesijaudina, jie neturi tokių minčių, nes nejaučia laiko tėkmės gamtoje, nepakyla aukščiau jo. O žmonės, kurie jaučia gyvenimą, turi ir atotrūkio nuo jo pojūtį, todėl gimsta klausimas: „Kas vyksta už šių ribų?“ Juk iš tikrųjų mes priklausome amžinajam pasauliui ir dėl to kiek patys pajėgiame užduodame atitinkamus klausimus. Jie gali būti įvairaus gilumo, bet kyla visiems.
Dėl to žmonės susikūrė įvairiausių teorijų ir koncepcijų. Pasaulyje priskaičiuojama keletas tūkstančių religijų, tikėjimų, konfesijų ir t. t., kurias Baal Sulamas skirsto į keletą rūšių:
- Vieni mano, kad jokios sielos nėra, o kūnas – tai „mašina“, „maišas“ cheminių junginių, persmelktų elektros impulsų.
- Antri mano, kad kūne yra siela, kuri įsikūnija gimstant ir išeina iš kūno prieš mirtį.
- Treti neneigia sielos, bet pripažįsta, kad kūnas gali egzistuoti ir be jos. Juk prisiuvame prie kūno nutrauktas dalis, persodiname organus, netgi dirbtinius, o ateityje galbūt patys kursime kūną iš organų rinkinio.
Trumpiau kalbant, žmonės labai susipainioję. Yra siela ar ne? Kūne ji ar ne? Niekas to moksliškai neįrodė, todėl kiekvienas renkasi teoriją pagal savo skonį. Kiek daug jų gimė praeitame amžiuje ir kiek pelno atnešė savo kūrėjams! Tačiau tikro atsakymo nė viena nesuteikia. Juk nė viena iš šių koncepcijų neatskleidžia to, apie ką pasakoja.
Tai tinkamas laikas kabalos mokslui, kuris leidžia praktiškai atskleisti visą tikrovę, patį Kūrėją, sielą, trumpai tariant – viską. Niekas nėra nuo mūsų paslėpta. Kabala ir vadinama „slaptuoju mokslu“, nes nagrinėja tai, kas paslėpta, padeda tai išaiškinti. Kas nori – prašom. Žinoma, reikia skirti tam jėgų, bet ir atlygis atitiks indėlį! Čia galite atskleisti tiesą.
Tačiau atskleidimą lemia vidiniai žmogaus pokyčiai. Kabalos mokslas nagrinėja ne išorinius veiksmus, ne apeigas, ne amuletus ir sakramentus. Tiesiog tiksliai ir aiškiai, be užuolankų reikalauja pasikeisti. Klausimas pateikiamas griežtai: „Valdomas noro gauti, tu visą laiką galvoji ir rūpiniesi savimi. Esi „egoistiškas gyvūnas“. Pradėk apie tai galvoti, tikrinti, suvokti savo blogį ir taisyti jį į priešingybę – ketinimą duoti. Yra ypatinga jėga, kuri atlieka šį ištaisymą, kai dirbi grupėje.“
Vienaip ar kitaip, realizacija paprasta ir aiški kiekvienam, kas nori apie ją sužinoti. Didžiausia kliūtis –  tinginystė. Dėl to kol kas tiek nedaug atskleidžia tiesą.
Kabalos moksle matome, kad nėra sielos, kuri būtų kūne. Yra sielos indas, dar vadinamas „sielos kūnu“ – gavimo noras, visiškai nukreiptas į davimą. Tai yra ištaisytas indas sielai, t. y. Šviesai, kuri pripildo jį pagal savybių panašumo dėsnį ir vadinama „sielos Šviesa“.
Jei žmogus iš savęs sukuria indą Šviesai, Šviesa jį pripildo, ir tada jis turi sielą, priklausančią vienai ar kitai pakopai, priklausomai nuo noro, su kuriuo žmogus dirba. Yra penki sielos Šviesos lygmenys: nefeš, ruach, nešama, chaja ir jechida. Apskritai žmogus turi pakilti iki didelės bendros sielos ir visur matyti savo dvasinius turtus.
Materialusis pasaulis išnyksta, nustoja egzistuoti. Juk materialiojo jutimo organai įsivaizduojami, juos žmogui suteikė tam tikram laikui, kad pabėgtų iš jų kuriamos tikrovės paveikslo į dvasinį pasaulį.

Iš 2012 m. rugsėjo 7 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atskirti savąjį „Aš“ nuo laikinojo kūno

Gyvensime!

Laisvė nuo mirties

Komentarų nėra

Adaptavimasis prie naujosios pasaulėjautos

Egoizmo vystymasis, Integralus auklėjimas

Klausimas: Dvylika metų vedu užsiėmimus įvairioms psichoterapinėms grupėms ir pirmą kartą susidūriau su reiškiniu, kad integraliojo mokymo grupėse žmonės patiria tokius stiprius emocinius išgyvenimus. Kai kurie dalyviai nemiega naktimis, mąsto, bando surasti medžiagos apie integralųjį pasaulį ir t. t. Su kuo susijusi tokia stipri emocinė reakcija?
Atsakymas: Mes priėjome egoizmo vystymosi pabaigą ir matome, kad žengdami ta pačia kryptimi, taip pat kaip anksčiau besielgdami su gamta jau nebegalime susitvarkyti su supančia aplinka, su savimi, tarpusavyje ir su pasauliu, nes pasaulis, kaip šiandien atsiskleidžia, tapo globalus.
Jis visada toks buvo, tačiau mes nebuvome pasiruošę priimti, suvokti, pajusti šio globalumo ir manėme, kad tiesmukiškai veikdami galime jį keisti ir daryti su juo, ką panorėję.
O dabar, kai globalumas pradėjo ryškėti, mes jau nebegalime pasaulio paveikti ankstesniu būdu. Matome, kad mūsų poveikis neturi jokio rezultato – mes neišlipame iš krizių.
Paskutiniaisiais metais, apskritai paėmus, apgaudinėjame save – juk krizė prasidėjo jau seniai, prieš 30-40 metų, tačiau mes jos kažkaip nepastebime ir netgi dabar manome, kad tai laikina, kad ji praeis: yra pakilimai ir nusileidimai, taip viskas ir tęsis. Iš tikrųjų taip nėra. Mes stovime prieš kažkokį naują pasaulį, naują sistemą ir privalome suprasti, kaip ji valdoma.
Integraliojo ugdymo ir švietimo metodika skirta padėti mums tai išsiaiškinti. Ji aiškina žmogui, kas yra integrali, analoginė valdymo sistema. Mes šiek tiek dirbame su tokiomis sistemomis technikos srityje. Šiais principais remiasi įvairios, dažniausiai uždaros valdymo sistemos.
Vis dėlto natūralu, kad aiškindami jas žmonėms susiduriame su žmoniškąja prigimtimi, nes uždaroji sistema numato visišką žmonių bendrumą, integraciją, kaip kad vienas žmogus yra viename kūne.
Čia žmonės išgyvena labai rimtus vidinius pasikeitimus. Žmonėms tai visiškai nepriimtina, neįprasta, neįmanoma, bet vėliau jie po truputį persilaužia ir adaptuojasi. Reikalas tas, kad mes bandome sutrumpinti, suspausti šias perėjimo stadijas, bet iš tikrųjų jas reikėtų pailginti ir suteikti žmogui didesnę erdvę, kad jis galėtų atsipalaiduoti, pagalvoti, adaptuotis, o tada vėl tęsti. Gaila, dirbant grupėmis tam kol kas nėra pakankamai laiko ir galimybių.
Bet vis tiek aš nemanau, kad netgi jei mes pačiu gailestingiausiu būdu elgtumėmės su mūsų eksperimentinėmis grupėmis, tų grupių žmonės galėtų kaip nors apeiti gan stiprius vidinius sukrėtimus, nes žmogus turi pereiti potencialų barjerą nuo „aš“ prie „mes“. O tai – prieš mūsų prigimtį, tai – už mums siūlomą prigimtį ir tikrąjį pasaulio vaizdą.
Juk šiandien netgi aprūpinimo, gamybos, tarptautinės prekybos, tarpvalstybinės priklausomybės sistemos pradeda reikštis kaip analoginės integraliosios sistemos. Todėl tie žmonės, kurie bus mokomi pagal integraliojo švietimo ir ugdymo metodiką, supras, kas vyksta.
Po tokio paruošiamojo integralaus lavinimo iš šių žmonių galima išugdyti bet kokius specialistus naujame pasaulyje, naujame sociume, kurį dabar, norime to ar ne, turime kurti stengdamiesi atremti integralios globalios krizės iššūkį. Iš tokių žmonių galima padaryti tikrus specialistus. Jie iš tiesų bus vieninteliai iš visos žmonijos, kurie supras, kaip teisingai, naujai žvelgti į pasaulį.

Iš 2012 m. kovo 1 d. pokalbio apie integralųjį ugdymą

Daugiau šia tema skaitykite:

Mersedesas už 10 dolerių

Supančioti vienu ryšiu

Padaryti svetimą savu

Komentarų nėra

Įsilieti į grupę

Filmai, klipai, Integralus auklėjimas

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Niūrios ES perspektyvos

Krizė, globalizacija

Nuomonė (A. Gliuksmanas, prancūzų filosofas): Dabartinei Europos istorijai būdinga krizės pojūtis. ES – ne šalis, ne nacionalinė bendrija, joje nėra bendros kultūrinės erdvės. Europos šalys nėra panašios viena į kitą, todėl jų susiliejimas neįmanomas. Jas vienija ne priklausomybė vienai bendrijai, o visuomeninis modelis.
ES – tai gynybinis atsakas į baimę. Tačiau šiandien ES šalys jau nenori bendrai priešintis išorės grėsmėms, kiekviena nori gyventi dėl savęs, nors visos, padedant ES, siekia išgyventi kartu.
Nėra globalios perpektyvos. ES neteko egzistavimo prasmės. Jeigu ES šalys nesusivienys ir nepradės atakos bendru frontu, jos pražus. Globalizacija atneša visuotinį chaosą, o globalios policijos, kokia buvo JAV, jau nebėra.
Egzistuoja du būdai išvengti iššūkių: nusisukti tarsi jų nebūtų arba pasiduoti fatališkai minčiai, kad nieko negalima padaryti.
Europa lieka idėjų žaidimų aikštele. Tačiau mąstymą skaldo ir apsunkina niuansai, vengiama išmėginimų, ir tai atsispindi europietiškoje politikoje.
Komentaras: Pamažu aiškėja, kad išorinis susivienijimas be vidinio, kuris yra įmanomas įvedus integralųjį auklėjimą, sukelia prieštaravimus ir galiausiai tik pagreitina senosios civilizacijos formos žlugimą. Be abejonės, ES šiandien rodo pasauliui netikusį integracijos modelį, pagrįstą asmeniniais egoistiniais, o ne bendraisiais, humanistiniais tikslais. Todėl ES neturi ateities, nebent joje skubiai būtų pradėtas kultūrinis suartinimas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Europai gresia „prarastasis dešimtmetis“

Eurokomisijos vadovas prašo padėti pinigais, o ne patarimais

ES – naujas krizės įveikimo planas

Komentarų nėra

Laikas – mūsų pasaulio trūkumas

Realybės suvokimas

Klausimas: Mano klausimas apie laiką. Galbūt nepasiekiame vienybės tik todėl, kad negalime vienu metu siekti Jo, juk asmeniškai mes jau visi giliai pajutome tokį stiprų susijungimą?
Atsakymas: Laikas – tai mūsų pasaulio trūkumas. Jei jausčiausi visiškai saugus, visiškai užtikrintas, kai nėra jokio skirtumo tarp mano nuolatinės dabartinės ir kitos būsenos, po metų, dvidešimties, po tūkstančio metų; jei nebūtų pokyčių mano būsenose, tai nebūtų laiko.
O ką reiškia „nebūtų“? Kitaip tariant, nė viena būsena nebūtų geresnė ar blogesnė už kitą. Kaip tai gali būti? – Jei aš visiškai pasitikiu Kūrėju. Tada būsenos gali keistis, bet man visai nesvarbu, kaip jos keičiasi. Tada laikas dingsta.

Iš 2012 m. rugpjūčio 19 d. 7-osios kongreso pamokos Charkove

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas greitai sustos!

Erdvė ir laikas – subjektyvūs

Komentarų nėra

Mainai suartina!

Krizė, globalizacija

Pranešimas: Europos skolų krizė privertė Ispaniją prisiminti mainus. Paprasti piliečiai, netekę vilties rasti darbo, ieško išsigelbėjimo keisdamiesi prekėmis ir paslaugomis. Rekordinio nedarbo šalyje vis didesnį populiarumą pelno „laiko bankai“, kurių valiuta – darbo valandos. Pavyzdžiui, žmogus dirba taksistu, o mainais kitas banko klientas padeda jam susiremontuoti.
Pirmosios panašios organizacijos atsirado XIX amžiuje JAV ir Europoje, kur socialistai norėjo įrodyti praktiškai, kad maisto produktų ir paslaugų kainos turi būti arčiau tikrovės. Tokiuose bankuose žmonės atsiskaito darbo valandomis. Bet kuris darbas turi vienodą vertę: siuvėjo darbo valanda kainuoja tiek pat, kiek advokato. Banko klientų sąskaitose kaupiamas kiekis darbo valandų, kurias jie gali iškeisti į įvairias paslaugas (pavyzdžiui, valanda anglų kalbos pamokos mainais į kirpimą).
Šios tradicijos atgimimas baugina ekonomistus. Tokių neformaliųjų mainų sistemų plėtra vis labiau varo Ispanijos ekonomiką į šešėlį, tolindama nuo reguliuotojų bei mokesčių rinkėjų priežiūros. Tačiau yra ekspertų, manančių, kad panašios situacijos stabilizuoja žmones, kurie negali rasti darbo: mainų ir tarpusavio pagalbos galimybė padeda susidoroti su padėtimi, kuri priešingu atveju būtų nepakenčiama.
Ispanai su malonumu vaikšto į mainų muges, kur knygas ir baldus galima iškeisti į maisto produktus ar kitas prekes.
Komentaras: Tai jau yra abipusių mainų, pagalbos vienas kitam elementas. Jis egzistuos, kol valstybė taps tokia pat geranoriška savo tautai ir kol visa visuomenė pereis prie tarpusavio pagalbos. Kol kas tokie mainai be mokesčių nepatinka valstybei, netgi jei tai padeda išgyventi jos žmonėms. Kitas žingsnis – nuosavo pirkinių bei prekių ir paslaugų pardavimo be šimtų procentų antkainių tarpininkams tinklo organizavimas.
Tada – savo kainų ir būtinųjų prekių tinklo diktatas gamintojams. Taip galima būtiniausių prekių kainas sumažinti iki minimumo. Toliau – savanoriškai prisiimti visą gyventojų ir miestų priežiūros darbą, taip sumažinant vietos savivaldos išlaidas ir, atitinkamai, mokesčius (rinkliavas) gyventojams. Užsiėmimų mokinių grupėms, papildomų pamokų bei būrelių ir pan. organizavimas…

Komentarų nėra

Nuovargio nėra

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Kodėl taip sunku išlaikyti ketinimą?

Ketinimas, malda

Klausimas: Kodėl taip sunku išlaikyti ketinimą?
Atsakymas: Nes esant teisingam ketinimui, mūsų noras pasitenkinti iš karto ištaisomas. Jeigu bent akimirką galvojai, turėdamas teisingą ketinimą, tai ištaisei tą akimirką tavyje kilusį norą, ir jį pakeitė naujas sugadintas noras. Ir dabar vėl reikia įsivaizduoti vieningą grupę, visus draugus kaip vieną visumą.
Jeigu taip padarei ir ėmei siekti grąžinančios į šaltinį Šviesos, norėdamas šioje būsenoje truputį atskleisti davimo savybę, vadinasi, vėl ištaisei savo norą, ir jis vėl pasikeitė. Vadinasi, kiekvienas atsijungimas reiškia ne atsijungimą ir nutolimą, o kad tavyje keičiasi norai ir tu kaip tik vystaisi!

Iš 2012 m. rugpjūčio 28 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas veikti dėl Kūrėjo

Ketinimas – visas veiksmo planas

Ketinimas, suteikiantis jėgų

Komentarų nėra

Krizė atrado Australiją

Krizė, globalizacija

Pranešimas: Ekonominė krizė nusirito iki stabiliausio kontinento – Australijos. Šiandieninis ekonomikos stebuklas virsta rytojaus katastrofa. Pesimistinės nuotaikos kyla dėl pagrindinės šakos, kuri aprūpina šalies vystymąsi, – gavybos pramonės. Staigus šių prekių eksporto kainų kritimas sulėtins ekonomikos augimą Australijoje.
Komentaras: Krizė apjuosia Žemės rutulį ir nieko nepagailės dėl visuotinio visų ryšio su visais, ir parodys mums visiems, kiek esame tarpusavyje susiję ir privalome pasijausti kaip viena šeima. Nepasimokysime – būsime mušami, kol suvoksime.

Daugiau šia tema skaitykite:

Holistinis požiūris

Pabaigos nebus

Kaip spręsti kylančias problemas?

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai