Pateikti Sekmadienis, 2 rugsėjo, 2012 dienos įrašai.


Kaip raginti asilą: trauk ir stumk

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kūriniui, t. y. mums egzistuoja vienintelis veiksmas – judėjimas susijungimo link. Įskaitant tai, kad mes, daugmaž suprantame sistemą, kurioje esame, ir susigaudome, kodėl trokštame tai daryti.
Mes vienijamės ne tam, kad ką nors laimėtume, sukurtume, sukaltume komandą kokiai nors kasdieninei užduočiai, kaip įprasta mūsų pasaulyje. Mes vienijamės tam, kad pritrauktume Aukštesniąją Šviesą, kuri iš tikrųjų sujungs mus ir atsiskleis mūsų tarpusavio ryšyje.
Jei per daug gaištame, analizuodami skirtingą elgesį grupėje – tai todėl, kad esame susipainioję. Iš tikrųjų iš mūsų reikia vieno vienintelio veiksmo, ir nieko daugiau.
Šviesa taip pat turi atlikti vienintelį veiksmą, atitinkantį mūsų pastangas. Tik pastangos turi būti slenkstinės. Kiekvienąkart turiu įsivaizduoti: štai esu tam tikrame lygyje ir noriu pakilti į aukštesnį. Man būtina pridėti pastangą, atitinkančią skirtumą (∆) tarp dviejų slenksčių.
Juk šie laiptai yra abstraktūs. Todėl vien mano pastangos neužtenka – man reikia, kad mane įkvėptų, paspaustų, įpareigotų, išerzintų, kad stumtų mane jų link.
Egzistuoja didžiulė galimybė aplinkos padedamam susikurti tokias neigiamas jėgas, kurios stums tave pirmyn, šiek tiek pabadydamos kančiomis, nerimu, o iš kitos pusės – traukdamos pirmyn, geruoju, pojūčiu, kad priekyje iš tikrųjų yra kažkas didingo, nuostabaus.
Visus veiksmus gali inspiruoti skausmas ir pavydas – viskas, kas mums įgimta. Aš noriu pritraukti prie savęs visas šias jėgas, kad jos mane teisingai suformuotų, kad susivienytų už manęs ir stimuliuotų, stumtų mane iš nugaros. Juk stimulas – tai aštrus pagaliukas, kuriuo ragina, baksnoja asilus, kad jie eitų pirmyn. Tai štai, noriu, kad šie stimulai varytų mano „asilą“ pirmyn.
Be to, noriu, kad mane trauktų į priekį, kad aplinka visą laiką kalbėtų apie nuostabius tikslus, apie tai, ko galima pasiekti gyvenant šiame pasaulyje, pakilus aukščiau jo, į kito lygmens begalybės pojūtį.
Taigi, noriu, kad mane trauktų ir stumtų. Jei esu aplinkoje ir sugebu būti taip nusiteikęs jos atžvilgiu, o ji yra pasiruošusi taip veikti prieš mane, prieš kiekvieną iš mūsų, – visi kartu prieš kiekvieną iš visų, – tada sukeliame pakankamą įtampą, kuri lygi tai pačiai deltai (∆), slenksčiui tarp mūsų.
Laikykime mūsų dabartinį lygį nuliniu, o būsimą – pirmuoju. Nulinis mūsų lygis – tai paruošiamasis pirmojo lygio periodas. Jis pats sunkiausias, nemaloniausias, nes mes kaip akli kačiukai visiškai nieko nejaučiame, nežinome. Mes tiesiog turime aklai sekti tuo, kas parašyta knygose. Netgi to, kas jose parašyta, deramai nesuprasdami. Būtent taip turime eiti pirmyn, nes išsitaisymas prasideda tikrai nuo nulio.
Šviesa mus nuolat veikia, ir kai tik pasiekiame slenkstinį lygį, Ji mus keičia – visą mūsų egoizmą keičia į priešingybę, į davimą.
Dėl šios davimo jėgos vietoj to, kad atstumtume vienas kitą, pradedame kontaktuoti, sietis vienas su kitu ir sudarome tam tikrą ryšį, tarpusavyje susijusią sistemą.
Kai tik sudarome tokią sistemą pirmajame mūsų tarpusavio ryšio lygyje, Šviesa išryškėja jame, užpildo tarp mūsų tą erdvę, kuri buvo visada. Tik anksčiau aš atstumdavau kitus, o dabar šioje erdvėje bandau aukščiau savo egoizmo sureguliuoti ryšį su kitais – ir ši erdvė užsipildo Šviesa. Tai ir vadinama Kūrėjo atskleidimu.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. pirmosios Charkovo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Bendra dvasinės energijos talpykla

Begalinis gyvenimas tarp dviejų sekundžių

Komentarų nėra