Pateikti Šeštadienis, 29 rugsėjo, 2012 dienos įrašai.


Optimalioji ekonomika

Ekonomika ir pinigai, Integralus auklėjimas, Krizė, globalizacija

Klausimas: Kaip atrodys ta visuomenė, į kurią norime vesti žmones? Kokiais štrichais jiems pavaizduoti socialinį „meilės artimui kaip sau pačiam“ paveikslą?
Atsakymas: Neįmanoma to paaiškinti kaip „viens, du, trys“. Turime organizuoti visuomenėje plačius sisteminius aiškinimus apie tai, kodėl ji kenčia. Vieni neturi būsto, kiti – atlyginimo, treti – sveikatos, o mes turime paaiškinti šių reiškinių priežastis.
Juk priežastis tik ta, kad negalime subalansuoti mūsų tarpusavio santykių. Iš tikro, normaliam vartojimui turime išteklių daugiau nei reikia. Galime gaminti pakankamai maisto ir kitų prekių, kad aprūpintume kiekvieną žmogų pasaulyje viskuo, kas būtina. Kodėl gi to nedarome? Todėl, kad kiekvienas nori pasiglemžti sau kuo galima daugiau kitų sąskaita. Taip pasąmonės lygmeniu veikia mūsų noras, netgi jei kam ir atrodo, kad jis yra „geras žmogus“. Tokia mūsų prigimtis, ir tai patvirtina tyrimai.
Ką gi mums su savimi daryti, jei norime gerai gyventi? Mes studijuojame natūralias mūsų organizmo ir kitas subalansuotas sistemas, iš šių pavyzdžių pradedame suprasti, kaip turi būti subalansuota žmonių visuomenė. Juk išskyrus žmones, visos kitos gamtos dalys – negyvoji, augalinė, gyvūninė – yra pusiausvyroje. Tiktai mes iškraipome pusiausvyrą tame lygmenyje, kuri yra aukščiau mūsų gyvūninės dalies. Šį lygmenį ir turime subalansuoti.
Kaip? Mūsų „gyvūnas“ turi egzistuoti gyvūninėje pakopoje, o mumyse esantis „žmogus“ turi būti teisingai susijęs su kitais vienoje bendroje žmogiškojoje sistemoje (Adam).
Šis suskirstymas į du lygmenis būtinas. Jis padeda pamatyti, kad mūsų „gyvūnui“, t. y. kūnui visomis prasmėmis yra geriau, jeigu aprūpiname jo būtinuosius, o ne perteklinius poreikius. Reikia tik išsiaiškinti, kas būtina, ir apsiriboti sveiku rinkiniu.
Žinoma, perėjimas neturi būti staigus: mūsų organizmas užterštas įvairiausiais nuodais ir negali iš karto prisitaikyti prie sveiko maisto. Miesto gyventojai, išvykę į gamtą, patiria „deguonies smūgį“, todėl iš pradžių negali apsieiti be angliarūgštės pertekliaus. Todėl reikia palaipsniui atvesti savo „gyvūną“ į natūralią, deramą, palankiausią būseną.
Šiandien žmonės šito nesupranta ir ryja viską, kuo juos maitina, įskaitant ir maistą skrandžiui, ir peną protui. Norėdami pagerinti padėtį, turime priimti atitinkamus įstatymus.
Fiziologijos problemai spręsti turime objektyvų, nepriklausomą, mokslinį pagrindą, kuris leis rasti teisingą sprendimą, jeigu, žinoma, į reikalą nebus įpainioti suinteresuotieji asmenys. Bet ką daryti toliau? Ką daryti su „žmogumi“ mumyse? Kaip neutralizuoti savo egoizmą, kad jis neištrūktų į laisvę, kas kartą ką nors puldamas, bandydamas „praryti“ visą pasaulį?
Štai ir paaiškėja, kad turime sureguliuoti santykius žmonių visuomenėje – visų pirma, kreipdamiesi į plačiąsias mases. Negalime jėga versti vienytis, – tai sukuria autoritarinį režimą: nacistinį arba sovietinio tipo.
Tai ne taisymas, o gadinimas, nes tuo nekuriame racionalaus tarpusavio ryšio, ir žmogus toliau gyvena tik pagal egoizmo – nacionalinio ar valstybinio – įstatymus. Tada viskas matuojama jėga arba pranašumu prieš kitus ir prieš gamtą, kuri siekia totalios, visuotinės pusiausvyros. Tokiems režimams nėra vietos – tai diktuoja netgi ne mūsų antipatija, o gamtos dėsniai.
Koks gi teisingas sprendimas? – Susivienijimas į vieną visumą, buvimas kaip vienas žmogus su viena širdimi, su vienu kūnu ir sumanymu, remiantis vienu „meilės artimui kaip sau“ dėsniu. Tada visi kaip kūno lastelės rūpinasi vienas kitu.
Baal Sulamas aiškina, kaip tai įgyvendinama visuomenėje. Pavyzdžiui, žmonijai reikalingos įmonės vadovas liks vadovauti. Žinoma, jis nusipelno daugiau nei kiti, bet ne jo kūnas, o „žmogus“ jame. Mes jį patenkinsime – tik ne doleriais, kaip dabar. Juk iš tikro jam reikia ne pinigų, o saugumo, užtikrintos rytdienos jausmo – sau ir savo vaikams. Tai jam užtikrins visuomenė.
Jau šiandien pasaulio turtuoliai nėra tikri dėl to, kas atsitiks su jų santaupomis rytoj. Dabartinio nestabilumo sąlygomis daugėja šansų likti be nieko. Tu turi rūmus, bet ką daryti, jeigu jų niekas neperka, o maistas baigiasi? Kas atsitiks, jeigu už milijonus nupirkti namai bus parduoti už tūkstančius?
Taigi, reikalingas auklėjimas. Reikia paaiškinti žmogui, kad saugumą jam teikia aplinka, o ne banko sąskaita. Jeigu jis šito nesupranta, palauksim keletą mėnesių – pats įsitikins, ko verti jo pinigai. Juk depozitais sotus nebūsi, net jei juos paversi auksu – jo taip pat į lėkštę neįdėsi. Vieną dieną paaiškės, kad ir jis niekam nereikalingas.
Paaiškėja, kad niekuo negali būti tikras, tik aplinkos rūpesčiu. Visi smūgiai, kuriuos šiandien patiriame, turi atvesti mus prie šios išvados: užmerktomis akimis, kaip kūdikis ant motinos rankų galiu pasikliauti tik aplinka.
Tai ir yra „meilė artimui kaip sau pačiam“ – pirmajame, egoistiniame priartėjimo etape. Aš formuoju patikimą visuomenę sau, savo vaikams ir anūkams.
Kitaip gamta viską „anuliuos“, pasitelkusi aštrėjančią krizę. Niekas šito nenori, bet toks yra natūralus vystymosi procesas. Amerikiečiai labai stengėsi visam pasauliui parodyti vartotojiškos visuomenės pavyzdį, bet išėjo tai, ko niekas nesitikėjo. Tiesiog gamtoje veikia kiti dėsniai, ir jais vadovaudamiesi turime suprasti, kur einame.
„Mylėti artimą kaip save“ reiškia, kad galiu pasikliauti tik aplinka, kurią reikia taip suformuoti, kad visi būtų vieningi ir garantuotų vienas kitam gerą gyvenimą. Tai geriausias sprendimas, palaikomas pačios gamtos. Juo vadovaujantis baigsis taifūnai, uraganai bei kitos gamtos nelaimės, taip pat prievarta, ligos ir kitos visuomenės problemos – viskas staiga nurims.
Ir tai ne partijos sprendimas, ne kokio nors fiurerio nurodymas, o gamtos paliepimas. Jai nepasipriešinsi, ji diktuoja savo sąlygas, kurias naudingiau vykdyti nei patirti naujus smūgius ir mokytis iš karčios patirties. Reikia tik studijuoti gamtos dėsnius ir nuosekliai, bet kaip galima greičiau juos vykdyti, nes laiko liko ne tiek ir daug. Gamtos spaudimas padarys tai, ko nepadarysime patys.
Taigi, stebime gamtą ir matome, kad ji pagrįsta tarpusavio rūpesčiu, vienijimusi dėl bendros sistemos gerovės. Tai iš esmės vienintelis, universalus gamtos dėsnis. Galima jį vadinti „meile artimui kaip sau pačiam“, galima naudoti kitą formuluotę, tai esmės nekeičia. Vienaip ar kitaip, esame uždaroje sistemoje, siekiančioje pusiausvyros, – svarbu tai, kokio sudėtingumo jos veikla.
Šie dėsningumai paprasti ir mokslui žinomi, todėl nesudėtinga atsižvelgiant į juos suformuoti ekonomiką. Tereikia pakeisti mąstymo paradigmą – juk viskas turi prisidėti prie pusiausvyros. Tai bus visapusiškai optimali ekonomika: minimalios išlaidos ir jokio pelno – tik išlaidų ir nusidėvėjimo padengimas. Visur ieškome galimybių taupyti, išlaikydami maksimalų balansą, – ir nusileidžiame į optimalaus kūno poreikių aprūpinimo lygmenį.
Tada paaiškės, kad kiekvienas turi viską, ko reikia, o visus kitus poreikius patenkina visuomenė. Be to, žmogus gauna tokį pasitenkinimą, kokio dar niekada nepatyrė. O kaip pranašumas prieš kitus ir banko sąskaitos? Suprasime, kaip beviltiška laukti pasitenkinimo iš jų.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal straipsnį „Paskutinė karta“

Daugiau šia tema skaitykite:

Harmonija, kurią kuriame mes patys

Pasitikėjimo trūkumas

Ateities spindulys nūdienos tamsoje

Komentarų nėra