Pateikti spalis, 2012 mėn. įrašai.


Atsikratyti užuominų

Dvasinis darbas, Grupė

Kad ir kas vyktų mano gyvenime, turiu suprasti, kad tai kyla iš Aukštesniosios jėgos, kuri neabejotinai viską valdo. Bet kol kas ji man pasireiškia ne tokia, kokia yra iš tikrųjų, o paslėpta, ir dėl to aš jaučiu kančias.
Kūrėjas yra gėris ir kuria gėrį, bet man Jis atsiskleidžia praeidamas pro „filtrą“, kuris paverčia visą gėrį į kažką nemalonaus ir bjauraus. Šio „filtro“ storį aš vadinu „vienguba paslėptimi“. Be to, Kūrėjas gali įtaisyti dar vieną „filtrą“, sukurdamas man dvigubą paslėptį, – ir tai bus daug blogiau.
Kaip man dabar pašalinti užsklandą, kuri paverčia Kūrėjo gėrį blogiu? Dėl to prašau: „Ištaisyk mane! Bet ne tam, kad atsikratyčiau blogų pojūčių. Priešingai, jie padeda man, stumia mane. Apskritai be jų aš galvočiau apie kažką kitką. Jie nukreipia mane pas Tave – prie šaltinio, to, kas man atrodo blogis. Todėl aš ir prašau pagalbos – kad nejausčiau, tarsi iš Tavęs išeina kažkas blogo.
Aš noriu būti ne už „filtro“, o prieš jį, tiesiogiai bendrauti su Tavimi. Ne dėl  gerų pojūčių, o kad pažinčiau Tave kaip gėrį. Aš noriu šlovinti Tave, o dabar nenoromis  keikiu Tave. Mano kūnas šaukia: man blogai ir aš prakeikiu šio blogio šaltinį. Bet juk Tu man suteikei jausmą, kad blogis kyla iš Tavęs. Tu žaidi su manimi atskleidimo užuominomis, pusiau atsiskleisdamas, pusiau slėpdamasis. Nebenoriu svaidytis prakeiksmais Tavo pusėn.“
Klausimas. Kur čia yra grupės vieta? Viso to aš galiu paprašyti ir be jos.
Atsakymas. Pabandyk. Jeigu pradėsi, tai susipainiosi ir suvoksi, kad tikras kreipinys įmanomas tik grupėje. Ten esi apsaugotas nuo klaidų, ten tu iš tikrųjų kreipiesi į Kūrėją dėl išsitaisymo, nepaisydamas savo gerų ar blogų troškimų. Galiausiai grupė suteikia tau aiškumo: ko būtent tu prašai, ko būtent nori, į ką būtent kreipiesi. Čia ir yra visa esmė.

Iš 2012 m. spalio 2 d. pamokos pagal straipsnį „ Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, išaugantis iš paslėpties

Už paprastumo paslėpta išmintis

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Komentarų nėra

Tai mūsų ateitis…

Krizė, globalizacija

Tyrimas (žurnalas „Dabartinės mokslo ir švietimo problemos“): „Jauni žmonės, gavę išsilavinimą mokykloje“:
68 % apklaustųjų neturi pozityvios pasaulėžiūros, 57 % nesupranta, kas jie tokie, kokia jų tikroji paskirtis pasaulyje, kokios yra tikrosios žmogiškosios vertybės, 69 % yra paskendę virtualiame pasaulyje, 67 % – narkomanijoje, 64,5 % – alkoholizme, dėl prievartos kenčia 61 %, dėl vienišumo – 53 %, turi problemų bendraudami su bendraamžiais, negali savęs realizuoti – 47 %, pasyvūs – 38 %, susidūrė su neplanuotu nėštumu – 24 %, savižudybėmis – 12 %.
Paauglių moralės normos jau nebeveikia, o suaugusiųjų amžiaus normos dar nesusiformavo, todėl jaunimui neaiškios sąvokos „moralu“ ar „amoralu“. Ši kiekvieno jauno žmogaus būsena susijusi su milžinišku psichologiniu krūviu, patiriamu dėl būtinybės adekvačiai reaguoti į realybę ir rūšiuoti gaunamas žinias apie supantį pasaulį. Paauglių ir jaunimo sąmonė sugeria masinės kultūros idealus, nenustatydama jokių moralinių ribų. Suvoktos normos tampa būsimos asmenybės pamatu ir daro įtaką žmogaus pasaulėžiūrai bei gyvenimo pozicijai.
Komentaras. Kadaise apie jaunimą buvo sakoma, kad tai mūsų ateitis. Šiandien šie žodžiai skamba keistai, nes apie ateitį jaunuoliai negalvoja, jos nemato. Šis pereinamas periodas greitai praeis. Studijuojantiesiems kabalą jis prabėga sąmoningai ir yra valdomas, palaikomas aplinkos. Taip žmogus supranta, kad jame vyksta vidinių nuostatų, sąmonės pasikeitimas – individuali, egoistinė, nevientisa sąmonė tampa integralia, analogine, altruistine sąmone.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dykaduonių karta

Bedarbystė – nauja Europos jaunimo ideologija

Komentarų nėra

Asilo neapgausi

Realybės suvokimas

Klausimas. Jeigu esu ištaisytas, tai matau aplinkui save tobulą pasaulį. Bet jeigu matau aplinkui kančias, tai kaip turiu į jas žiūrėti?
Atsakymas. Mūsų būtis duali. Viena vertus, mūsų kūnai priklauso gyvūnų lygmeniui, kita vertus, noras, kurį su jumis vystome, priklauso aukštesnei, žmogaus pakopai.
Apie pasaulį, kurį matome aplink, pasakyta: „Visi panašūs į gyvūnus.“ Žmogus mūsų pasaulyje – ne tik panašus į gyvūnus, jis dar blogesnis. Juk gyvūnai pagal savo prigimtį instinktyviai rūpinasi savo egzistavimu. Jie neturi besaikio potraukio maitintis, išradinėti skanumynus, saldumynus, delikatesus ir pan. Asilui pakanka kruopų ar žolės. Duok jam vietoj kruopų duonos – jis nenorės. Lygiai taip pat gyvūnams nepasireiškia besaikis sekso poreikis – jie veikia instinktyviai, daugindamiesi gamtos tam skirto sezono metu. Jiems nereikia rūmų, visiškai pakanka urvų. Toks gyvūnų gyvenimas.
Skirtingai nei gyvūnai, žmogus turi pernelyg didelius norus, skirtus tam, kad vystydamasis galiausiai pamatytų, jog jie atvedė jį į aklavietę. Tai mes šiandien ir pradedame matyti.
Vadinasi, matydami kenčiančius žmones turime mintimis padalinti jų gyvenimą į dvi dalis. Ko gyvūniniame lygmenyje reikia žmogui, kad galėtų gyventi visavertį, normalų gyvenimą? Būsto, maisto, aprangos, šeimos bei kitų būtinų – bet tik racionalių – sąlygų. Žinoma, mes negalime gyventi taip pat, kaip gyvenome prieš pasikeičiant tūkstančiui kartų. Kiekvienam pasaulio žmogui turiu linkėti tinkamų sąlygų – bet ne daugiau. Juk visuotinis gamtos dėsnis sako: gyvūno lygmenyje turi pasirūpinti savo gyvenimu, o visus kitus savo norus, mintis, gebėjimus, viską, ką turi daugiau, skirti dvasiniam tobulėjimui.
Taigi kalbant apie ateities pasaulį, apie gyvenimą iki pat ištaisymo pabaigos, kai šis pasaulis išnyks iš mūsų pojūčių, visi žmonės bus aprūpinami racionaliu rinkiniu, reikalingu materialiam gyvenimui, o visa kita nukreipsime į dvasinį vystymąsi.
Jeigu šiandien taip organizuotume savo gyvenimą, pamatytume, kad mūsų pasaulyje yra visko, ko reikia normalių materialių sąlygų suteikimui kiekvienam iš septynių milijardų gyventojų. Didžiąją dienos dalį būtume laisvi nuo materialias vertybes kuriančio darbo –galėtume mokytis ir realizuoti savo vidinį, dvasinį darbą, keisdami save. Štai šito ir turime siekti.
Dar nežinau, kaip tai iš tikrųjų įvyks, bet labai tikiuosi, kad sugebėsime paaiškinti žmonėms: toks yra teisingas gyvenimo būdas. Krizė ir aiškinimai padės pasiekti vidurinę liniją, tokią būseną, kai pasaulis tai priims.

Iš kongreso Italijoje 2-osios pamokos, 2012 m. rugsėjo 30 d.

Daugiau šia tema skaitykite:

Optimalioji ekonomika

Pasaulio žmogus

Kaip šuo su pavadėliu

Komentarų nėra

Šypsena padeda įveikti stresą

Sveikata, Įvairūs

Tyrimas: Psichologai patvirtino liaudies išmintį: šypsena padeda įveikti sunkumus, – ir net nenuoširdi grimasa panaikins įtampą.
Liaudies išmintis pataria šypsotis, esant bet kokiems nemalonumams. Bet ar iš tikrųjų šypsena gali išsklaidyti blogą nuotaiką ir įveikti stresą?
Tyrimai parodė, kad šypsena gerina fizinę būklę: tie, kurie nuoširdžiai šypsojosi, kentė nuo streso mažiau nei tie, kurie šypsojosi standartine šypsena.
Kitaip tariant, šypsenos grimasa iš tikrųjų padeda susidoroti su sunkumais. Taigi, šypsokitės, kaip įmanoma dažniau, net jei nejaučiate džiaugsmo. Tiesiog pasistenkite pakeisti mimiką ir pasijausite laimingesni.
Komentaras: Tokie veiksmai taip pat sukelia Aukštesniąją ištaisančiąją jėgą – O“M,  kaip ir tuo atveju, kai trokštame priartėti prie dvasinių būsenų, kuriose nesame, savo mechaninėmis pastangomis, – kai norime supanašėti su jomis, sužadiname šias trokštamas būsenas, kad jos pradėtų mus veikti. Principas tas pats – todėl ir veikia. Mes juk esame toje pačioje Begalybės pasaulio jėgų sistemoje, ir jei tampame panašesni į aukštesniąją pakopą – šia dalimi ką nors iš jos gauname.

Komentarų nėra

Nepamiršk nusipirkti duonos sielai

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Ką daryti, jeigu niekas nepadeda man pabusti ir apima visiška apatija?
Atsakymas. Reikia suprasti, kad net negalėdamas pabusti viduje, aš galiu sužaisti pabudimą išoriškai ir taip pažadinti draugus viduje. Jeigu kalbėsime apie Kūrėjo didybę, tai užsidegsime ir pabusime. Tai pasireiškia visuose veiksmuose. Pakanka to, kad samdyti artistai už pinigus suvaidintų man teatro sceną apie susižavėjimą dvasiniu tikslu ir jo teikiamą įkvėpimą, ir mane tai įkvėps.
Yra pasakojimas apie kabalistą, gyvenusį viename žydų miestelyje. Žmogus pasikviesdavo kleizmerius, gatvės muzikantus, kad jie jam grotų. Žmona barėsi, kad jis atiduoda paskutinius namie turimus grašius, – juk po to patys neturės ką valgyti. O kabalistas atsakydavo, kad kitaip neturi kuo atgaivinti savo sielos.
Žmona negalėjo suprasti, kaip muzikantai gali vyrą įkvėpti, juk jis didis žmogus, gerbiamas rabinas, o jie – paprasti valkatos ir girtuokliai, kurie už jo pinigus iš karto nusipirks degtinės ir prisigers. Rabinas atsakydavo, kad tai nesvarbu. Jie groja jam dėl pinigų, nes nori išgerti, o jis klauso norėdamas pabusti dvasiniam darbui.
Štai ir tau reikia rasti draugus, kurie vaidintų priešais tave, tegu net savanaudiškai – svarbiausia, kad įkvėptų tave.

Iš 2012 m. rugsėjo 14 d. pamokos pagal Rabašo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Ką reiškia „eiti Kūrėjo keliu“

Sielos ledynmečio pabaiga

Komentarų nėra

Kam pasiskųsti savo likimu?

Vyras ir moteris

Klausimas. Pagal statistiką, 90 proc. moterų visas savo paslaptis papasakoja draugėms, o 90 proc. vyrų paslaptis patiki žmonoms.
Moteris turi poreikį dalytis savo slaptais išgyvenimais su artima drauge. Ar tai teisinga? Ar tokią situaciją reikėtų pakeisti?
Atsakymas. Mes visiškai nesprendžiame šių problemų ir nemanome, kad reikalinga skverbtis į tokias žmogiško bendravimo ir psichologijos sritis, nes jos neturi griežto, aiškaus ryšio su visuomenės integracija.
Kaip žmogui patogu, taip jis ir bendrauja su kitais. Drauge jokiais būdais jo neprievartaujame, juk bendravimas natūraliame, gyvūniniame lygmenyje mūsų nedomina.
Mus domina tai, kiek pakelsime žmogų virš jo paties padedami susivienyti su kitais. Mums reikia ugdyti tą jausmą, kuris pradedamas justi grupėje kaip integralus jausmas, ypač tarp vyrų, ir į jį turime kreipti dėmesį.
O visi kiti klausimai – kas kam pasakojasi, kaip ir kuo dalijasi įprastiniame savo gyvenime – mūsų nedomina.
Natūralu, kad vyrai tariasi su žmonomis. Vyras paprastai turi vidinį poreikį pasidalyti jausmais su žmona ir gauti jos pritarimą. Tai jame išlieka visam gyvenimui dar nuo bendravimo su mama.
Moteris tokios būsenos nepatiria. Jaunystėje ji turi motiną, o paskui vien tik draugę, kuri gali ją suprasti ar kokiu nors būdu palaikyti – kad turėtų kam pasiskųsti savo likimu, nes vyras jos tikrai nesupras.

Iš 2012 m. kovo 4 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kabala – apie šeimyninius santykius

Kodėl moterys negali draugauti?

Komentarų nėra

Žmonija grįžta į tamsiuosius amžius?

Krizė, globalizacija

Pranešimas: Nuo rugsėjo 19 d. anglų miestas Bristolis įvedė savo valiutą – Bristolio svarą. Skaičiavimas paprastas – bent dalį atlyginimo gaudami vietine valiuta, miesto gyventojai šiuos pinigus leis ten, kur juos gauna – vadinasi, dažniau pirks vietinės gamybos produktus ir naudosis vietinio verslo paslaugomis. Dėl to daugiau pinigų teks Bristolio verslininkams ir miesto biudžetui, o ne globalioms korporacijoms ir nacionalinei vyriausybei.
Tačiau civilizacijos vystymosi atžvilgiu, tokių finansinės nepriklausomybės židinių atsiradimas yra žingsnis atgal. Viduramžiais, kaip žinome, kiekvienas miestas buvo maža valstybe valstybėje ir spausdino savo pinigus. Su tokia globalia ekonomine krize, kokia yra dabar, žmonija nebuvo susidūrusi.
Bandymai apsaugoti savo mažą pasaulėlį nuo išorinių sukrėtimų… Vietinių valiutų atsiradimas –  nestabilių laikų bruožas. Tokių iniciatyvų kaip Bristolio skaičius šiandien viršija 4 000. Graikija bei Ispanija jau netgi praktikuoja mainus. Tik ekonominio augimo atsinaujinimas gali sustabdyti grįžimą į tamsiuosius amžius.
Komentaras: Žmonija nenori suprasti gamtos vystymosi dėsnio ir laikytis jo, nors tik tokiu atveju gali laimėti, ji atkakliai nenori vienytis, – mūsų egoizmas neleidžia mums matyti žmonijos, susivienijusios tarsi šeima, ateities. Visa tai vyksta dėl vienos priežasties: žmonės nesupranta, kad gamta turi objektyvius vystymosi dėsnius, kurie visą tikrovę vysto iki visiško susivienijimo, ir šis kryptingas virsmas nepaklūsta egoistiniams žmogaus norams, yra visiškai priešingas jiems.
Kaip įveikti žmogiškąjį egoizmą, pradėti vienytis, supanašėjant su Gamta pasiekti amžinybę ir tobulumą, moko kabalos mokslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mainai suartina!

Kabala išeina į finalą

Žmonijos vystymasis – tai ryšių plėtra

Komentarų nėra

Pertvara kelyje į davimą

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Kūrėjas sutvėrė norą mėgautis, esantį Begalybės pasaulyje – vienintelį kūrinį, „sutvertą iš nieko“ ir susiliejusį su Kūrėju. Taip tai atrodo iš Kūrėjo pozicijos.
Po to ypatingais veiksmais Kūrėjas jėga atskyrė nuo savęs šį kūrinį, ir tarp jų atsirado pertvara, skirianti šias dvi savybes: gavimo ir davimo. Dabar jas skiria 125 pakopos, o kūrinys – tai tarytum nuo kūno atskirtas organas, kuris prarado savo jautrumą.
Todėl nejaučiame, ką reiškia ryšys su Kūrėju, esame atskirti nuo Jo kaip organas nuo kūno, ir jeigu žmogaus nepažadintų iš aukščiau, tai niekada apie tai negalvotų, o gyventų kaip visi gyvūnai.
Žmogus – tai būtent tas mumyse pabundantis aukštesniojo siekis, noras tapti panašiam į Kūrėją, susijusiam su Juo. Be šio pabudimo liekame negyvojoje, augalinėje arba gyvūninėje vystymosi pakopoje. Žmogaus pakopą lemia tai, kad mes patys siekiame Kūrėjo. Tada šį lygmenį galima pavadinti žmogiškuoju, nes Adam (žmogus) reiškia „panašų“ (dome) į Kūrėją.
Šis pabudimas vadinamas „tašku širdyje“ ir leidžia mums vadintis Izraeliu – žmogumi, turinčiu siekį „tiesiai į Kūrėją“. Tokiam žmogui skirtas darbas – grįžti prie Kūrėjo savo pastangomis bei pasitelkiant įvairiausius pratimus, vadinamus Tora ir priesakais. Tora – tai grąžinanti į šaltinį Šviesa, kuri veikia norą mėgautis ir paverčia jį noru duoti.
Tokie veiksmai vadinami priesakais, kurie atsiranda dėl ypatingos jėgos, vadinamos grąžinančia į šaltinį Šviesa. Šią Šviesą sudaro 613 Šviesų, veikiančių 613 norų, ištaisančių juos ir taip panaikinančių pertvarą tarp kūrinio ir Kūrėjo. Skirianti jėga virsta atvirkščia – vienybės jėga. Ji 620 kartų sustiprina tą susiliejimą, kuris buvo nuo pat pradžios iki mūsų atskyrimo Begalybės pasaulyje.

Iš 2012 m. rugsėjo 13 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos „Zohar“ baigiamasis žodis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Tik žmogus gali pajausti Kūrėją

613 priesakų – tai 613 jūsų norų!

Prisilietimas prie amžinybės

Komentarų nėra

Utopinių bendruomenių trūkumai

Egoizmo vystymasis

Klausimas: Istorijos eigoje aptiktume daug utopinių bendruomenių kūrimo pavyzdžių. Jos ilgainiui žlugdavo. Kokia jų žlugimo priežastis?
Atsakymas: Visos utopinės bendruomenės prievartavo gamtą, t. y. vertė žmogų daryti tokius veiksmus, kurių jis, būdamas egoistinės prigimties, nepajėgė atlikti.
Utopistai piešė visiškai idealistinį, džiaugsmingą paveikslą ir bandė į jį įsprausti žmogų. Tai tie patys komunistiniai režimai, tie patys Izraelio kibucai. Kitaip tariant, visa tai – utopija. Tai tinka mažoms grupėms, kur renkasi altruistai iš prigimties, juk 10 proc. žmonijos sudaro žmonės, pasiruošę aukotis, nes būtent tai teikia jiems malonumą, reikšmingumo pojūtį ir t. t.
Tik jie ir tegali tai daryti, o jų vaikai – jau nebe. Tai aiškiai matoma kibucų pavyzdyje. Baigėsi karta tėvų, įkūrusių kibucus ir maniusių, kad taip jie atskleidžia šviesų kelią visai žmonijai. Tačiau jų vaikai sugriovė viską, ką kūrė tėvai, ir visi kibucai virto įprastomis įmonėmis, bendrabučiais, sunyko, virto atskirais daugiabučiais.
Kitaip tariant, svarbiausia, kuriant tokias bendruomenes, nedaryti spaudimo. Jos turi teisę egzistuoti.
Žinau, kad netgi dabar daugelyje šalių, pavyzdžiui, Italijoje ir Azijoje yra ištisi kaimai, kur renkasi žmonės, norintys gyventi geroje bendruomenėje. Tačiau tai – tik mažos bendruomenės ir ne daugiau, kadangi žmogaus prigimtis – egoistinė, jos pagrindas yra egoizmas, t. y. noras mėgautis kitų sąskaitą bet kokiu būdu. Priklausomai nuo žmonijos vystymosi etapo, žmonės turi įvairių metodų ar susitarimų, kaip to siekti, kad vienas kitam nelabai trukdytų patirti egoistinius malonumus ir užsipildymus.

Iš 2012 m. liepos 1 d. laidos „Integralusis pasaulis. Integraliosios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienybė per meilę arba neapykantą

Pasaulio ekonomika ir Aukščiausioji šviesa

Komunizmo žavesys

Komentarų nėra

Malonumas ir nauda

Vyras ir moteris

Klausimas: Kalbantis su viena sutuoktinių pora paaiškėjo, kad žmona mato vyrą tik 15–20 minučių per dieną. Jis grįžta iš darbo pavargęs, gulasi miegoti ir ryte vėl išbėga darban. Jai per dieną susikaupia tiek daug jausmų jam, kad ji tegali juos išreikšti rėkdama. Ką daryti?
Atsakymas: Jei atvirai, nesuprantu, kodėl taip vyksta.
Pavyzdžiui, mes su žmona kiekvieną dieną nuo 40 minučių iki valandos praleidžiame kartu. Tiesiog vaikštinėjame. Mano darbas prasideda labai anksti. Kiekvieną rytą, po darbo privažiuoju prie laiptinės, ji nusileidžia ir mes einame pasivaikščioti.
Bevaikščiojant žmona man pasakoja, kas naujo pas anūkus, vaikus, kokias naujienas matė per televiziją, savo asmeninę nuomonę ir išgyvenimus. Tai jos laikas – ir nereikia jokių riksmų.
Be to, galima surasti keletą minučių dieną ir paskambinti. Aš žinau, kad privalau paskambinti vieną kartą vidurdienį ir dar kartą prieš miegą, kadangi mano darbotvarkė skiriasi nuo įprastinės. Ji mane mato kiekvieną dieną tik per rytinį pasivaikščiojimą. Bet jos laikas, kaip sakoma, šventas laikas, ir viskas – jokių daugiau problemų.
Aš manau, kad kiekviena šeima gali skirti laiko tokioms akimirkoms. Tai būtų puiku. Darykite tai dieną ar vakare, kai vaikai jau užmigdyti, arba ryte, kol vaikai atsikels, arba miego sąskaita, bet tai atsipirks. Juk greitas pusvalandžio ėjimas – tai ir gera mankšta, ir glaudus ryšys, kai jūs iš tikrųjų vieni, kai jums malonu.
Klausimas: Koks Jūsų vaidmuo: ar kažkaip reaguojate į tai, ką žmona jums pasakoja?
Atsakymas: Aš dažniausiai su ja sutinku. Apie ką galima kalbėti? Apie šeimos klausimus, vaikus ir kitką. Per keturiasdešimt bendro gyvenimo metų viskas jau nugludinta. Aš tiesiog noriu parodyti savo šeimos pavyzdžiu, kaip malonumą derinti su nauda.

Iš 2012 m. kovo 5 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Revoliucija šeimoje

Šeimos atsiradimas

Mūsų draugas egoizmas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai