Klausimas: Kaip jaučiamas teisingas ryšys? Kaip iš tikro susivienyti su draugais?
Atsakymas: Ryšio forma yra ištaisyta, kai kiekvienas jaučia tiktai ją ir nejaučia savęs. Tai visiškai priešinga tam, kas vyksta dabar.
Jeigu visi atsijungsime nuo savęs, tai jausime tik mūsų tarpusavio ryšius – bendrą kūną, kuris gyvena, egzistuoja. Kiekvienas jaus ne savo asmeninę ląstelę, o tai, kaip ji įsijungia į visą organizmą, atsiduodama jam taip, jog nustoja suvokti save, suvokia tik bendrą kūną.
Bendro gyvenimo, kuris priklauso ne kiekvienam asmeniškai, o susidaro mums susivienijus, pojūtis kūne vadinsis Kūrėju.
Šis indas vadinasi Adam, žmogus, o jo pripildymas – Kūrėju, gyvybės Šviesa, abipusio davimo jėga. (Norint pajausti tą jėgą, reikia save visiškai atiduoti grupei (Kūrėjui).)

Iš 2012 m. rugsėjo 20 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Lokatorius Kūrėjui pajusti

Naudingas neapykantos atskleidimas

Tyrimas. Sudėtingų sistemų institutas (CSI), priklausantis Masačiusetso technologijos institutui (MIT), atskleidė modelį, kuris tiksliai paaiškina 2008 ir 2011 metais įvykusių pasaulinių neramumų priežastis. Svarbiausias veiksnys buvo maisto produktų kainų augimas. Modelis nustatė tikslią pasaulinių maisto kainų ribą, slenkstį, kurį peržengus kyla neramumai visame pasaulyje. Kitų globalių neramumų galima laukti apie 2013 metų rugpjūčio mėnesį ir neramumai gali apimti daugiau šalių. Artėja badas, o su juo – ir riaušės.
Komentaras. Galbūt tada ir bus išgirsta apie integraliojo auklėjimo būtinybę, kuris suteikia žmonėms žinių, kaip susivienyti ne dėl to, kad viską visur žlugdytų, o dėl naujos pasaulio tvarkos – sukuriant abipusį vieno su kitu ryšį, padedantį pasiekti vienodos žemiškos gerovės, bet pojūčiais pakilti į aukštesnįjį, „žmogaus“ lygmens pasaulį. Prie to mus stumia gamta.

Daugiau šia tema skaitykite:

Priešaky – visuotinė betvarkė

Apie Aukso amžiaus pabaigą

Pabaigos nebus

Dvasinio vystymosi priemonė – tai darbas grupėje, kai aiškinamės, ar norime jungtis vienas su kitu. Galiausiai pamatome, kad visiškai nesugebame vienytis ir nenorime šito, visiškai atstumdami tarpusavio ryšį.
Prieš šį ryšį sukyla visa mūsų prigimtis. Mes pasiruošę iškęsti viską, išskyrus jį. Yra tokių santykių, kurie mums netgi malonūs, ir patys jų siekiame. Bet tokiam ryšiui su draugais, kai kiekvienas tarnauja visiems kitiems, mūsų širdis niekada nepritars.
Tik toks ryšys ir vadinamas susivienijimu, kai kiekvienas veikia tarytum į elektrinę schemą įlituotas elementas ar variklio detalė. Taip yra kiekvienoje tobuloje sistemoje, kur kiekvienas elementas priklauso visai sistemai ir turi atlikti savo darbą, vykdyti savo pareigas kitų sistemos dalių atžvilgiu.
Tam reikia anuliuoti savo ego. Žmonės, kurių egoizmas nelabai išvystytas, pasiruošę būti kartu su visais, jiems lengva suartėti, jausti vienas kitą, būti draugais. Bet kuo stipriau žmogus vystosi, tuo smarkiau išauga jo egoizmas ir jam darosi vis sunkiau jungtis su kitais. Jis iš viso nejaučia, kad turi draugų.
Seniau, net prieš keletą dešimtmečių, žmonės jautėsi artimesni vienas kitam. Šiandien – kiekvienas sau. Mes net neatkreipiame dėmesio, kaip stipriai kiekvienas iš mūsų įsitvirtina savo nišoje. Mes slepiamės už kompiuterio ekranų ir laikome tai ryšiu. Mums taip patogiau, geriau! Tokia tapo visa žmonija.
Yra įvairių metodikų, skirtų žmonių norui vienytis pažadinti, daugiausia pagrįstų nacizmu, fašizmu, fundamentalizmu. Visa tai skirta masių solidarumo jausmui sukelti. Tai šiek tiek pristabdo jų psichologinį vystymąsi, o tada tampa patogiau juos valdyti.
Bet dvasiniame vystymesi du vienas kitam prieštaraujantys požiūriai yra suderinami. Viena vertus, žmogus turi būti labai išsivystęs, didelis individualistas. Kiekvienas turi jaustis visiškai atsiskyręs ir nesusijęs su niekuo kitu. Jis iš viso tarytum nepriklauso šiam pasauliui, taip iš jo išsiskiria.
Kita vertus, iš mūsų reikalaujama susivienyti tokia jėga, kad kiekvienas iš viso save anuliuotų, prieštaraudamas savo norui anuliuoti kitus. Tai pats nerealiausias reikalavimas, koks tik gali būti mūsų pasaulyje, prieštaraujantis visai žmonijos raidos tendencijai. Juk žmonija, egoizmui augant, vis labiau skaidosi. Kiekvienas vis labiau tolsta nuo kitų ir slepiasi už savo kompiuterio ar mobiliojo, už savo buto sienų.
Kiekvienas gyvena susikurtoje nišoje. O iš mūsų staiga reikalaujama elgtis priešingai: išeiti iš savo nišos ir susijungti širdimi ir siela. Juk mums atsiskleidžia, kad vienybė – didžiausia vertybė.
Tai neduoda mums jokios naudos, išskyrus tą, jog tai yra tiesa. Todėl nepaprastai sunku priartėti prie atsidavimo ir meilės vertybių, jeigu savyje, savo jausmuose nerandame tam pateisinimo.
Bet tokiu principu veikia Aukštesnysis pasaulis! Jeigu norime priimti šias vertybes, visiškai priešingas mūsų dabartinėms, mums būtinai reikia prisitraukti pagalbon Aukštesniąją jėgą, kuri mus paveiks ir pakeis.
Šito ir reikia prašyti studijuojant. Juk studijuojame veiksmus, vykstančius aukštesniojoje pakopoje: davimo, meilės, jungimosi veiksmus – sielų sistemos darbą. Tai ne kažkokia negyva mechaninė sistema, o gyva – jausmų ir proto, veikiančių pagal abipusio atsidavimo dėsnius (viena pakopa gauna kitą, tik visiškai anuliuodama (atiduodama) save), sistema.
Mes studijuojame, kaip santykiauja norai, susiję atsidavimu, ir norime prilygti jiems – pažinti juos, užmegzti ryšį su jais, įeiti į tą pačią būseną. Tokiu būdu prisitraukiame prie šios būsenos, pasiekiame, kad mus paveiktų jėga, vadinama grąžinančia į šaltinį Šviesa.
Mokantis ir reikia galvoti apie šias aukštesniąsias būsenas, apie tai, kaip egoistiniai norai ištikimai veikia, atsiduodami vienas kitam.

Iš 2012 m. rugsėjo 19 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Užauginti tikrą norą

Meilės trikampis

Apie meilę ir neapykantą

Pranešimas: Jaunieji Europos bedarbiai nenori įsigyti aukštojo arba profesinio išsilavinimo, atsisako dirbti nekvalifikuotą darbą, palikdami jį migrantams, jie įpratę prie sotaus gyvenimo ir nenori susiveržti diržų, nesiima rizikos pradėti savo verslą.
Europos Sąjungoje masinė jaunimo bedarbystė, pasiekusi 23 proc., 8 milijonų žmonių skaičių (nuo 17 iki 25 metų – Graikijoje 54 proc., Ispanijoje 53 proc., Italijoje, Portugalijoje ir Airijoje – daugiau nei 30 proc.), įgijo struktūrą. Formuojasi prarastoji karta – galinga socialinė politinė grupė, savo materialinių problemų sprendimą užkraunanti valstybei, vadinasi – savo šalies piliečiams.
Pietų Europos šalyse jaunimo bedarbystė įgyja ideologijos bruožų, virsta protestu prieš neteisingą ekonominę politiką. Jauni bedarbiai, nusivylę darbo rinka, vis aktyviau reiškiasi politikoje, ko dėl laiko stokos negali daryti dirbantis jaunimas.
Šie žmonės nekuria šeimos, gauna finansinę pagalbą iš valstybės ir tėvų, todėl vis dar gali gyventi be vargo. Šios klasės pagrindinis politinis tikslas – konservuoti dabartinę sistemą, kuriai esant viena visuomenės dalis priversta išlaikyti kitą, skelbiančią „socialinio teisingumo idealus“.
Komentaras: Krizė bedarbių skaičių padidins iki 90 proc., nes būtent tiek gyventojų nereikalingi darbo rinkai, kuri trauksis iki optimalaus dydžio. Ką daryti su likusia žmonių mase, žmonija nežino. Kabalos požiūriu, reikia paskirstyti darbą po keletą valandų į savaitę. Likusį laiką visi turi mokytis ir įgyvendinti integraliojo visos žmonijos suvienijimo programą. Šis milžiniškas darbas yra mūsų gyvenimo tikslas.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laikas keisti stereotipus

TDO: jaunimo bedarbystė tris kartus viršija suaugusiųjų

Nedarbas eurozonoje pasiekė rekordinį lygį

Žmogus, judėdamas kūrimo tikslo link, žiauriai kariauja, puola, grumiasi su problemomis. Nepaprastai sunku pasiekti šio tikslo, iš esmės net neįmanoma, nes jis prieštarauja mūsų prigimčiai. Mes negalime pakilti aukščiau savo prigimties, neturime jėgų.
Žmogus gali dirbti tik tose ribose, su tomis galimybėmis, kurios jam duotos. O tikslas, kurio ieškome, bandydami atskleisti dvasinį pasaulį ir tapti panašūs į Kūrėją, yra aukščiau mūsų ir prieštarauja mūsų savybėms. Todėl žmogus tiesiog negali šito padaryti.
Todėl Rabašas ir sako, kad turi susitelkti žmonių grupė: vienoje vietoje, su viena vadovybe, kurios kiekvienas narys būtų iš viršaus veikiamas mokytojo, Kūrėjo, grupės. Tik tada galėsime žengti tam tikrus žingsnius, kad pakeistume savo prigimtį.
Nieko baisaus, kad negalime pakeisti savęs. Bėda ta, kad nepaisant visko, visą laiką bandome pasiekti tikslą savo jėgomis. Nervinamės, veržiamės, veikdami taip, kaip įpratę šiame pasaulyje – vis puolame, bandome užgulti visi kartu. Mums atrodo, kad stosime į kovą ir laimėsime.
Bet mums nepasiseks šitaip laimėti. Turime pasiekti tokią būseną, kai suvokiame, kad labai norime, bet nesugebame pasiekti tikslo.
Reikia kariauti, reikia bandyti, bet iš esmės, kuo daugiau pasakosime vienas kitam, jog mums reikalinga pagalba iš aukščiau, tuo mažiau išeikvosime jėgų. Kam bergždžiai kariauti su šia pabaisa – mūsų egoistine prigimtimi? Nenugalėsime egoizmo savo jėgomis, nes jos kyla iš to paties egoizmo. Neįmanoma egoistinėmis jėgomis įveikti ego. Žmogus apgaudinėja pats save!
Todėl mums duota grupė. Žmogus ima suprasti, jog kaudamasis vienas lieka tos pačios sistemos viduje, tame pačiame inde, savo kokone. Jis vaikysis save tarytum šuo savo uodegą ir niekada neištrūks iš uždaro rato.
Jeigu tai supranta, pradeda ieškoti grupės. Gali būti, kad žmogus seniai joje yra, bet negalėjo aiškiai suprasti, kad turi joje dirbti. Jis manė, kad tai paprasčiausi draugai, su kuriais kartu mokosi, vaišinasi, kaip priimta mūsų pasaulyje. Bet galiausiai nusivilia savo jėgomis ir supranta, kad jam reikia pagalbos iš išorės.
Kūrėjo jis nemato ir nežino, kaip į Jį kreiptis. Nežino, ar Kūrėjas reaguoja, girdi jo prašymus. Gal jis paprasčiausiai šaukia tyruose ir be reikalo jaudinasi ir kankinasi? Jis nejaučia kokių nors rezultatų.
Tokiu atveju jam iš tikro reikia grupės, jis supranta, kad prapuls, jeigu negaus draugų palaikymo. Daugiau niekas jam nepadės, jis mirs būdamas gyvūnu, kokiu ir gimė. Nuo šios akimirkos jis ima kitaip vertinti aplinką. Supranta, kad ji duota ne šiaip sau, kad Kūrėjas atvedė jį prie gero likimo ir tarė: „Pasirink jį!“

Iš 2012 m. rugsėjo 9 d. pokalbio pokylyje, skirtame Rabašo atminimo dienai

Daugiau šia tema skaitykite:

Mano tikslas − panorėti

Pasakyk savo kainą

Kas svarbiau?

Pranešimas: Pasaulio prekybos organizacija (PPO) prognozuoja pasaulinės prekybos augimo mažėjimą iki 2,5 proc. Atnaujinta prognozė  patvirtina tai, kad dėl globalizacijos šalys tapo tiek viena nuo kitos priklausomos, kad jeigu vienoje iš šalių pastebimas ekonominis nuosmukis, jis nedelsiant apims ir jos prekybos partnerius.
Komentaras: Lieka dar atskleisti, kiek visi esame susiję ne tik ekonomiškai, politiškai, tačiau ir dvasiškai: mes, visa žmonija, esame bendra visuma gamtoje ir visiškai priklausomi vienas nuo kito. Gamtos vystymasis ir žmonijos evoliucija artimiausiu metu kančiomis ar suvokimu atskleis mums šį faktą ir privers pajausti būtinybę susivienyti kaip vienai šeimai, nepaisant, aukščiau visų mūsų prieštaravimų – „meile aukščiau neapykantos“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui gresia pavojingas nusileidimas

Niūrios ES perspektyvos

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Klausimas: Kovą sakėte, kad iki vasaros pabaigos tikrai įšoksime į dvasinį pasaulį. Vasara praėjo. Jūs sakote, kad būna laiko koordinačių netikslumų. Kokia kita prognozė?
Atsakymas: Aš manau, kad tas taškas, kurį šiandien pasiekėme, iš tikrųjų mus labai stipriai pastūmės savęs anuliavimo link. Juk kokia problema? Reikia anuliuoti save. Jei tai įstengsiu – būsiu už machsomo. Aš manau, kad tas jausmas, kurį gavome kongrese, jau suteikia mums pagrindą. Tereikia tik truktelti, porą kartų spustelti – taip man atrodo.
Kada tai įvyks: tikiuosi, kad tokios būsenos gali atsirasti tiesiog bet kada, netgi per rytinę pamoką. Bet jos turi gimti kritiniu pavidalu – turi būti gimdymo sąrėmiai. Štai jų dar nėra. Gimdymas užsilaiko.

Iš 2012 m. rugsėjo 23 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nagi, gimkime pagaliau!

Egoizmo bėdos paverčia jį indu

Gimimas: pirmasis sąrėmis

Nuomonė (L. Gindilis, astrofizikas, Rusijos astronautikos mokslų akademijos narys): Jei kalbėsime apie planetą kaip apie vientisą organizmą, ji aiškiai serga. Problema ta, kad kritinis taškas ne už kalnų, mes jau pereinamajame etape. Iš jo gali būti kelios išeitys, įskaitant susinaikinimą ir biosferos žūtį.
Kurią išeitį pasirinks žmonija – priklauso nuo jos laisvos valios. Laikas pereiti iš egoistinio mąstymo į planetinį. Žmonija turi rasti jėgų pakeisti savo sąmonę, atsisakyti vartotojiškos ideologijos, pereiti iš priešiškumo į bendradarbiavimą. Mes nukrypome nuo mums skirto kelio ir pasukome individualumo ir atsiskyrimo link. Mums sako, kad konkurencija – pažangos variklis. Argi žmogaus kūno organai konkuruoja tarpusavyje?
Komentaras: Štai taip – jau mokslininkai pradeda kalbėti kabalistų žodžiais! Jiems belieka suprasti, kaip gi pereiti nuo atstūmimo vienybės link. Tikiuosi, jie atras žmogaus keitimosi metodiką – kabalą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulio pabaiga?

Kitos planetos neturime

Artėja blogesnė nei finansinė krizė

Egoizmu vadinama „pagalba prieš mane“, nes jei aš įsivaizduoju egoizmą kaip veikiantį prieš mane, tai jis iš tikrųjų man pagelbės. Bet jei aš tapatinu save su juo, jis tampa priešu man. Viskas priklauso nuo to, kokią poziciją užimsiu egoizmo atžvilgiu.
Kaip nepamiršti, kad tik tuo atveju, kai aš nesusitapatinu su juo, matau jį priešais, egoizmas yra pagalba man?
Šito galima pasiekti tik padedant aplinkai. Pats žmogus niekada negalės išsilaikyti šioje būsenoje. Jis visada save tapatins su egoizmu, prasmegs jame, jei grupė kaip magnetas nepakels jo aukščiau egoizmo. Čia veikia dvi jėgos: viršuje – grupės jėga ir apačioje – egoizmo jėga.
Jei grupė gali ištraukti mano „aš“ iš egoizmo ir laikyti jį išorėje, tada pajausiu egoizmą priešais save. Jei ji negalės pakelti manęs aukščiau jo, tai aš kiekvieną kartą krisiu į jį ir iš viso neturėsiu galimybės prisiminti, kad turiu matyti jį ne savyje.
Todėl tik grupė gali rūpintis mano požiūriu, duodama savo nuomonę, laiduodama.

Iš 2012 m. rugpjūčio 17 d. antrojo seminaro Charkovo kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas – pasipriešinimo venijimuisi jėga

Gydymas nuo egoizmo sanatorijos režimu

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Nuomonė (Ukrainos MA Pasaulinės ekonomikos instituto direktorius, akademikas J. Pochamovas):
Pasaulis tapo globalia sistema: pasaulinėje erdvėje valdo milžiniškos korporacijos, kurios lemia šalių bei pasaulių likimą, silpnas šalis paverčia milžinių ekspansijos aukomis.
Nesusitvarkome su globalizacijos procesu: Yra jėgos, kurios savaip valdo padėtį sukilimų bei masinių migracijų židiniuose. Šių procesų aukomis tampa ne tik trečiojo pasaulio, bet ir ES šalys – musulmonų migrantai ryja pirmaujančias Europos šalis. Be to, į buvusią pasiturinčią Europą numatomas ne tik benamio musulmonų jaunimo, bet ir pavojingiausių radikaliosios „Al-Qaedos“ narių bei Brolių musulmonų antplūdis.
Egoizmas, rūpinimasis tik savimi ardo planetą: dabar jaučiamos deformacijos ir pavojai – tai tik pirmosios neigiamos permainos, kurios kyla dėl nedarnios globalizacijos. Visus įvykius lemia sparčiai auganti globali stichija. Jokie vietiniai pasitvarkymai neišspręs susikaupusių problemų bei nepanaikins visuotinių pavojų.
Prieštaravimai tik didės, jeigu pažangioji žmonijos dalis nepradės tvarkyti globalios erdvės instituciškai – siekdama sukurti darnią pasaulinių procesų valdymo sistemą. Manau, šitaip nepavyks, nes tarptautinių milžiniškų korporacijų nauda stipresnė nei ją teikiančios valstybės.
Komentaras: Mano pasiūlymas lieka galioti, ir pasaulis ras jį, tik klausimas, kiek jam teks iškęsti. Kabalos mokslas nuo senovės Babilono laikų, beveik 4000 metų buvo perduodamas vien tam, kad nereikėtų jo ieškoti kančių keliu, o galėtume naudotis juo kaip vaistu, neleidžiančiu ligai atsirasti.

Daugiau šia tema skaitykite:

Evoliucija ir kabalos poreikis

Kaip spręsti kylančias problemas?

Globalizacija