Pateikti lapkritis, 2012 mėn. įrašai.


Jeigu norime pagaliau gimti

Krizė, globalizacija

Yra tiksli programa, kurią turime įgyvendinti papunkčiui, o mes neskubame, juk tai sunku ir nemalonu. Daug maloniau manyti, kad ir taip judame pirmyn, kad viskas gerai. Truputį jaudinamės, kad nepakankamai greitai judame ir mažai prisipildome, bet to dar negalima vadinti dvasinio gimimo būsena.
Jeigu norime pagaliau gimti, turime žinoti, kad bendros pasaulinės grupės ir kiekvieno iš mūsų būsena yra nepaprastai įtempta, sudėtinga ir pavojinga.
Tą patį galima pasakyti apie Izraelio tautos būseną Izraelio žemėje, perspėja Baal Sulamas. Jis kviečia žmones susivienyti, kad išvengtų kančių. Tai iš tikrųjų leidžia lengviau pereiti sunkias būsenas. Tai tarsi gimdymas šiuolaikinėje ligoninėje, lyginant su gimdymais prieš 100–500 metų, kurie dažnai baigdavosi ir naujagimio, ir motinos mirtimi. Tada gimdymas buvo labai pavojingas išbandymas, nors žmonės buvo daug artimesni gamtai ir nebūdavo tokių didelių komplikacijų kaip šiandien.
Kad ir kaip norėtume pasaldinti žmonėms šį pereinamąjį laikotarpį, kiek su jais bedirbtume, jiems vis tiek teks patirti sunkių būsenų, kad priartėtų prie savo dvasinio gimimo. Teks atlaikyti didžiulį spaudimą. Pasistūmėti mums padės  Achmadinedžadas ir kiti nedraugai, kurie bendrai vadinami Faraonu.
Bet žmonių atžvilgiu mūsų grupė turi elgtis kaip Mozė: aiškinti, kas vyksta, kodėl ir ką su tuo daryti. Turime išaiškinti žmonėms, kad smūgiai patenka į mus ne per Israel savybę, o per slypintį mumyse Faraoną. Bausmės, skirtos Faraonui, nusileidžia į esantį mumyse Egiptą. Izraelis mūsų viduje toliau puikiai gyvena Gošen žemėje, nejausdamas jokio trūkumo.
Svarbiausia suprasti, kad gimstant mums teks pereiti per labai slegiantį, pavojingą ir ypatingai nemalonų tašką. Pro jį teks praeiti Izraelio žmonėms ir visam pasauliui. Visiems teks pasijausti  grėsmingoje padėtyje, tiesiog tarp gyvenimo ir mirties. Be šito neįmanoma gimti! Be šio spaudimo žmogus negali atsiskirti nuo savo egoizmo ir gimti perėjimui iš vieno pasaulio į kitą.
Šį kritinį tašką teks dabar pereiti visiems, visi prie jo artinasi. Mes tarsi judame vamzdžiu, kuris vis siaurėja, kol galiausiai susitraukia į tašką. Per šį tašką ir reikia pereiti, kad egoizmas liktų čia, šioje pusėje. Tiek, kiek gali susijungti su kitais, tarsi tikrai būtum pasirengęs tai priimti, tu prasiskverbi su savo kibirkštimi pro šią skylutę į dvasinį pasaulį.
Į šią ypatingai sunkią būseną mums reikia žvelgti kaip į pačią nuostabiausią ir trokštamiausią. Labai svarbus aplinkos poveikis, – ji padės paaiškinti kiekvienam iš mūsų ir visam pasauliui, kad „Nieko nėra išskyrus Aukštesniąją jėgą“, ir viskas valdoma iš vieno šaltinio.
Todėl mums reikia matyti, kaip tokie nedraugai kaip Achmadinedžadas, iš tikrųjų padeda mums, kaip parašyta, kad „Faraonas priartino Izraelio sūnus prie Kūrėjo“. Bet taip yra tik tada, kai mes susitapatiname su Izraelio sūnumis, o ne su egiptiečiais. Tuomet pradedame suprasti šį procesą ir aktyviai dirbti, suprasdami, kad mūsų rankose yra visos darbo priemonės.

Iš 2012 m. spalio 19 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

„Tabletė“ nuo teroro aktų ir karų

Apsisupk gerumu

Gelbstintis laidavimo skėtis

Komentarų nėra

Pyragas su įdaru

Dvasinis darbas

Klausimas. Pasakyta: „Kas prašo už draugą, tas gauna pirmas.“ Bet žinodamas tai iš anksto, aš užuot siekdamas davimo grimztu į totalų, absoliutų egoizmą…
Atsakymas. Žinoma, kol kas tu pasistūmėji pirmyn egoistiškai ir tavo egoizmas auga. Drauge tu matai, kaip kiekvieną kartą vis labiau apsunkinama Faraono širdis. Ir tai geras ženklas.
Klausimas. Kaip neapykantą paversti meile, o ne savęs slopinimu?
Atsakymas. Be neapykantos ir pavydo nesukursime meilės. Galiausiai visi neigiami jausmai pavirs meile… Ir visi jie tau reikalingi. O kaip kitaip subrandinsime meilę? Ant kokio pagrindo įtvirtinsime? Meilė įsiviešpatauja, mums pakylant aukščiau egoizmo, gavimo indų, kai kitus žmones suvokiame kaip savus.
Savęs atsižadėjimas nereiškia, kad viskas panaikinama. Neapykanta (sina) niekada nedingsta, ji išlieka visa savo galia ir būtent aukščiau jos tu iškeli meilę. Visą šį „Sinajaus kalną“ tu tarsi padengi „kremu“ ir gauni „pyragą“ – „šventumo viršūnę“.
Taigi atstumas tarp Kūrėjo ir kūrinio nedingsta – antraip ir kūrinio nebūtų.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Visas pasaulis – po vienu skėčiu

Persikelti į savo artimąjį

Komentarų nėra

Finansinių modelių netobulumas

Krizė, globalizacija

Nuomonė (A. Goriajevas, Rusijos ekonomikos mokyklos (РЭШ) profesorius). Gaisras finansų rinkose užgesintas valstybių pinigais. tačiau jis vėl gali kilti. Antroji krizės banga bus susijusi su išsivysčiusių šalių, tokių kaip JAV, Japonija, Ispanija, Italija, Prancūzija, didžiule valstybės skola.
Dvi emocijos valdo rinkas – baimė ir godumas. Kartais laimi godumas, kuris priverčia pamiršti pelno vaikymosi riziką. Vis dėlto rizika anksčiau ar vėliau pasireiškia ir vėl ateina krizė, baimė nugali.
Paskutinė krizė kilo todėl, kad riziką pamiršo žmonės, kurie ėmė hipotekinius kreditus, nors negalėjo sau to leisti. Pamiršo bankai, kurie aktyviai teikė paskolas tokiems klientams. Pamiršo investuotojai, kurie pirko didžiulės slaptos rizikos hipotekines obligacijas, rizikos neįvertino rinkos reguliuotojai, kurie dabar mėgina reformuoti finansinių institucijų kontrolės sistemą ją sugriežtindami. Paskutinioji krizė pabrėžė šių modelių netobulumą ir būtinumą juos taisyti.
Komentaras. Modelis ne tik ne šiaip sau netobulas, tačiau net nėra tinkamas naudoti, nes jis yra „tiesinis“, o pasaulis ir mūsų tarpusavio priklausomumas tapo integraliai ir abipusiai susiję. Mes privalome sukurti tokią pačią tarpusavio ryšio sistemą ekonomikoje ir finansuose. Kad ją sukurtume, patys privalome išmokti integraliai mąstyti.
Siekdami to mes turime pasikeisti iš siaurai egoistiškai mąstančių į mąstančius integraliai, suvokiančius ir trokštančius tikrojo integralaus pasaulio žmones. Mūsų vystymasis, gamtos dėsnis mus įpareigoja ir priešinimasis tam gali brangiai mums kainuoti. Gana jau spyriotis ir vengti būtinumo keistis. Jums tiesiog yra būtini integralus švietimas ir auklėjimas!

Daugiau šia tema skaitykite:

Viltingas pranešimas

Apie Aukso amžiaus pabaigą

Europai gresia „prarastasis dešimtmetis“

Komentarų nėra

Kam reikalingos bakterijos?

Sveikata

Klausimas. Kokia bakterijų ir virusų paskirtis? Ar jie vaidina kažkokį ypatingą vaidmenį žmogaus vystymesi?
Atsakymas. Be jų neįmanoma apsieiti.
Pradėsime iš pradžių: gėris ir blogis gamtoje yra tarpusavyje susiję ir padeda vienas kitam egzistuoti. Nėra blogio be gėrio ir gėrio be blogio, panašiai kaip egzistuoja tamsa ir šviesa, gavimas ir davimas, pagaliau Kūrėjas ir kūrinys – davimo jėga ir gavimo jėga.
Savo prigimtimi jie priešingi vienas kitam. Vis dėlto, kad galėtų gyventi, gaunantysis turi būti susijęs su duodančiuoju ir todėl jam reikia savyje turėti ir davimo jėgą. Tuomet jis galės būti toks pat, kaip duodantysis, ir prisijungti prie jo pagal savybių panašumo dėsnį.
Taigi nuo pat pradžių aišku, kad žmogui reikalingos dvi bazinės sistemos – gavimo ir davimo. Mes matome, kad mūsų visos sistemos veikia pagal šį principą: jos gauna ir atiduoda, sugeria ir išskiria, absorbuoja naudingas medžiagas ir pašalina kenksmingas… Taip veikia mūsų organizmas. Be to, jame yra daugybė smulkesnių sistemų, kurios taip pat funkcionuoja palaikydamos pusiausvyrą tarp priešingų jėgų.
Tad kaip čia apsieiti be „kenkėjų“ – bakterijų ir virusų? Juk kituose lygmenyse jie kenkia ne mums, o „dėl mūsų“. Pavyzdžiui, mūsų kūnas nuolatos turi atsikratyti daugybės medžiagų ir tam funkcionuoja ištisos sistemos,  kuriose „kenkėjai“ suėda atliekas, vienaip ar kitaip pašalindami jas iš organizmo. Be šito negalėtume egzistuoti – įvyktų intoksikacija.
Taigi iš tikrųjų gamtoje nėra kenkėjų – mums kenkia tik disbalansas. Gamtoje nėra blogio, o liga – tai pusiausvyros tarp priešingų jėgų nebuvimas.
Jėgų balansas priklauso nuo aukštesnės pusiausvyros tarp mūsų ir Gamtos. Būtent tai nulemia mūsų tarpusavio santykius visuomenėje, o taip pat organizmo sistemų funkcionavimą. Neatsitiktinai įvyksta epidemijos, gripo protrūkiai, pandemijos, apimančios tam tikrus regionus, o kitus aplenkiančios. Atsitiktinumų nebūna. Visa tai – tam tikros visuomenės ar krašto, kurio vystymosi disbalansas sukūrė neteisingus ryšius tarp žmonių, vidinių problemų išorinė išraiška.
Trumpiau tariant, priežasčių yra daugybė, bet tikrosios priežastys yra aukščiau. Skirtingos formos pažeidimai, iškreipti žmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai tarp žmogaus ir gamtos sukelia įvairiausias pasekmes: karus, konfliktus, ligas. Ir priešingai, geras tarpusavio ryšys duoda teigiamų rezultatų.
Bet kuriuo atveju, negalima vertinti to, kas vyksta, kaip „blogio“. Net jei žmonės serga, kenčia, miršta, jei nelaimės atima iš mūsų daug jėgų, pinigų, išteklių – galiausiai visa tai  padeda kažkokiu būdu kompensuoti bendrą disbalansą tarp dviejų sistemų: davimo ir gavimo.
Mes matome, kad „kenkėjai“ toli gražu nėra primityvūs. Tai ypatingos gyvybės formos, veikiančios pagal savo vidinę programą, ir joms būdingi ypatingi tarpusavio ryšiai. Visa gamta sąveikauja su jomis tam, kad galiausiai paveiktų mus vienokiais ar kitokiais būdais. Nieko neverta priskirti atsitiktinumui.
Ir ne paslaptis, kad mes esame pakankamai silpni, kai susiduriame su panašiais reiškiniais. Atrodytų, tam tikros ligos, kankinusios pasaulį viduramžiais, dingo. Deja, iš tikrųjų niekur jos neprapuolė ir vėl gali  plykstelėti – dar ir taip, kad mes nerasime atsakymo. Jei disbalansas bus per didelis, jis prasiverš į išorę štai tokia materialia forma.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 81 pokalbio apie naują gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Vaistai nuo visų ligų

Kaip išvengti ligų?

Komentarų nėra

Meilės praktika

Dvasinis darbas

Teisingų tarpusavio santykių grupėje sukūrimas – svarbiausias dalykas, kurį turime atlikti. Kabala – pats praktiškiausias mokslas. Kitais mokslais galime naudotis net nesuprasdami. Pavyzdžiui, įsėdu į automobilį, man rodo ką pasukti, ką paspausti – ir pirmyn.
Praktiškai, taip yra visur: pakanka trupinėlio žinių, norint naudotis vienais ar kitais mokslo pasiekimais. Kartais nereikia nieko, išskyrus elementarius gebėjimus: tarkime, įlipti ir atsisėsti – traukinys ar lėktuvas nugabens į pasirinktą vietą, nors aš nežinau, kaip jie tai daro. Aš keliauju, valgau, geriu, dalyvauju įvairiuose renginiuose, visiškai nesuprasdamas techninės bazės, tarytum naujagimis, kurį nešioja ant rankų ar vežioja vežimėlyje.
Tačiau dvasiniame pasaulyje yra kitaip. Ten galiu naudotis vienais ar kitais dalykais tik tiek, kiek juos pažįstu ir suprantu. Ko nepažinau, neatskleidžiau – ne mano valdžioje. Negaliu paprasčiausiai įsėsti į tam tikrą dvasinį vežimą ir važiuoti. Ne, man reikia žinoti, kas esu, koks vežimas, kaip jis juda, kaip jį valdyti, iš kur ir į kur juo važiuoti, kokios pradinio ir galutinio kelionės punkto savybės ir t. t.
Turiu suprasti kas vyksta, būti padėties šeimininkas, kontroliuoti ją, o ne tik maigyti mygtukus. Tik tinkamai pasiruošęs realizacijai ir sugebėdamas visiškai teisingai ją atlikti, aiškiai ir giliai nusimanydamas apie detales, galiu padaryti tam tikrą dvasinį veiksmą. Kitaip manęs tiesiog nėra dvasiniame pasaulyje.
Todėl reikia nedelsiant paklausti savęs: kokios priemonės man padės atskleisti, pažinti, suprasti dvasinę tikrovę ir išmokti ją valdyti? Kabalistai aiškina, kad mūsų pasaulyje yra visa reikalinga bazė. Mūsų pasaulis šimtu procentu parengtas tam, kad jame išmokčiau elgtis su dvasiniu pasauliu, gyventi dvasiniame pasaulyje ir visiškai jį kontroliuoti.
Būdamas mūsų pasaulyje, aš studijuoju aukštesnįjį. Pagrindinė priemonė – meilės pratimai. Tai galima vadinti vienijimosi, nuolaidumo praktika, bet iš tikro kalbama apie meilę.
Kodėl? Todėl, kad nuo jos viskas ir priklauso. Dabar myliu save, savo egoistinį norą. Jį tenkindamas mėgaujuosi. Tokį mane padarė Kūrėjas, pasitenkinimo jausmą įkėlęs į savanaudišką malonumą. Tuo tarpu meilė artimui reiškia, kad malonumą iš savęs perkeliu į artimą – ir mėgaujuosi tuo. Lygiai kaip motina mėgaujasi kiekvienu šaukšteliu maisto, kurį pavyksta sumaitinti mažyliui…

Iš 2012 m. spalio 14 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilė – tai tiltas virš neapykantos

Gyvenimo formulė

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Komentarų nėra

Smegenys – vyriausiasis koordinatorius

Realybės suvokimas

Mūsų smegenys, mūsų protas gali teisingai veikti tik tuo atveju, jeigu jaučia aukštesniąją sistemą, su kuria jam reikia palaikyti tarpusavio santykius: jai tarnauti ir gauti komandas iš jos.
Kiekvienas žmogus, kaip bendro organizmo ląstelė, turi palaikyti integralų ryšį su visais kitais žmonėmis ir su gamta. Idealiuoju atveju, protas turi žinoti, koks yra jo asmeninis vaidmuo bendroje sistemoje. Jis turi pažinti šią sistemą, kas susiję su jo funkcijomis, kad išmoktų tinkamai palaikyti tvarką savo dalyje ir tarnautų visumai.
Tada smegenys teisingai valdys kūną ir visus jo organus: širdį, nervų, limfotakos, kraujotakos sistemas ir t. t. Viso organizmo veikimas priklausys nuo to, koks yra jų pilnavertis ryšys su bendra sistema.
Tai reiškia, kad mūsų fizinė, o juo labiau psichinė ar dvasinė sveikata visiškai susijusi su kitais ir su visa Visata. Iš esmės, visos sistemos susijusios. Tačiau mūsų egoizmas jas pažeidžia – visais lygmenimis ir pjūviais. Štai ir išeina, kad keisdamas savo santykius su kitais, žmogus lemia ir globalias permainas savo sistemose. Tačiau tai matome ne iš karto, nes priklausome vienas nuo kito. Kol visi neišsitaisysime, nėra kalbos apie kurio nors vieno išgijimą.
Analogiškai visas mūsų ligas taip pat sukelia iš smegenų gaunamos neteisingos komandos, signalai. Taip – protas valdo viską, nors iš tikro yra tik koordinatorius – tarpininkas tarp mūsų ir bendros sistemos. Jis pats veikia pagal šios sistemos komandas ir valdo kūną, paklusdamos bendrai išorinei būtinybei.
Juk, norime to ar ne, kiekvienas iš mūsų esame žmonijos dalis. Todėl mūsų smegenys gauna komandas iš bendro „lauko“, su kuriuo nuolatos susijusios ir kuriame esame visi. Ši sistema yra už mūsų materijos ribų, ji vieninga ir apima visus, o protas – jos atstovas.
Bėda ta, kad protas negali teisingai veikti, kol nežinome, iš kur jis gauna komandas. Signalus siunčia bendras išminties, Šviesos, kūrimo sumanymo „laukas“. Kad gyventų, smegenys turi palaikyti pusiausvyrą su šiuo bendru protu.
Panašiai kaip kvantinė fizika ir kiti mokslai, šioje srityje priėjome tą ribą, už kurios plyti nežinia. Taigi, jeigu nori sužinoti tikrąsias įvykių priežastis – ženk į viršų. Laikas, galų gale, pakilti į priežasčių lygmenį. Kai jas ištaisysime, mums nereikės jokios medicinos.

Iš 2012 m. spalio 10 d. 80-tojo pokalbio apie naująjį gyvenimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Mūsų gyvenimas – smegenyse

Kokios tautybės jūsų smegenys?

Komentarų nėra

Traška santuokos siūlės

Vyras ir moteris

Klausimas: Pagal statistiką santuokų tampa vis mažiau, o ištuokų – vis daugiau.
Kalbėjome, kad šeima turi ypatingą paskirtį žmogaus vystymesi, kad jis pereitų iš dabartinio lygmens į kokybiškai naują, integralųjį lygmenį. Kas tokio vertingo yra šeiminiuose santykiuose?
Atsakymas: Šiandien – visiškai nieko! Tai tiesiog egzistavimas, kuris niekam, apskritai, nereikalingas.
Žmogus jaučiasi žymiai patogiau vienas, kai yra pats sau šeimininkas. Jis be vargo gali apsitarnauti – jam nereikalinga antroji pusė. Yra medicinos įstaigos, pensija ir kt. – nieko netrūksta. Jei liūdna vienam – paskambino telefonu ar panaršė internete; ir štai jis jau turi draugą, draugę, bičiulių. Jie kartu keliauja pailsėti, susirenka į kompaniją ir t. t. Žmonės nenori jokio krūvio. Kol neatsiskleis santuokos nauda, ji neatsikurs.
Kažkada santuoka buvo būtina, todėl ir egzistavo. Turėjau pasirūpinti savimi: jei susirgau, man reikėjo slaugos; vaikams auklėti reikėjo kelių žmonių pagalbos: močiutės, senelio, auklės ir t. t. Žmogus negalėjo išgyventi vienas, nes reikėjo gaminti maistą, o kol pečių įkursi, kol malkų priskaldysi…
Šiandien to nebereikia. Šiandien žmogus perka prekybos centre pusgaminį, ir už dešimties minučių garuoja pietūs, pašildyti mikrobangų krosnelėje. Galiausiai galima papietauti kur nors kavinėje, valgykloje, restorane. Ir viskas, žmogus ramus, nieko daugiau nereikia. Yra televizorius, kompiuteris. Jei reikia pabendrauti, visada gali ką nors rasti, nes ir kiti ieško to paties. Be jokių pareigų.
Jeigu pora panorės, gali kuriam laikui susisaistyti pilietine santuoka, kuri niekuo neįpareigoja, ji visuomenei jau yra priimtina. O jei užsimanytų vaikų, tai gali juos gimdyti ir neformindami santuokos, nesvarbu. Šiandien moterys, netgi labiau nei vyrai, nepageidauja būti susaistytos santuokos saitais. Jos gimdo vaiką nuo vyro, manydamos, kad šis ryšys laikinas: „Tegu jis būna mano vaiko tėvas, o užauginsiu jį su kuo nors kitu, jei nesutarsim – su trečiu“.
Ir vaikams šiandien tai atrodo normalu. Jie nelabai suvokia tėvų, juk jie ir taip dėl kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų dalykų nuo jų atitrūkę. Jiems tėvai – tai tiesiog per gyvenimą lydinčios būtybės. Šiandien vaikai pradeda labai anksti viską gyvenime suprasti ir kuria savo sociumo sistemą. Todėl tokie santykiai su tėvais juose lyg ir neatsispindi.
Anksčiau tėvai buvo vaikui mama ir tėčiu iki 20-ies metų. O šiandien vaikas sėdi jiems ant sprando iki 40-ies, bet tik finansiškai, o visa kita jis jau nuo penkerių supranta.
Todėl tokia santuoka – niekinė. Ji atgims tada, kai žmonės pradės suprasti, kad jie gali iš tikrųjų papildyti vienas kitą iki ko nors aukštesnio, būtino, kokiam nors ypatingam siekiui, egzistavimui. Vien tik! Turi būti prasmė, turi būti būtinybė, o kitaip – kam?

Iš 2012 m. rugsėjo 24 d. laidos „Socialinės aplinkos sukūrimas“

Daugiau šia tema skaitykite:

Psichologinis cementas

Prarastasis pagrindas

Trumpa integraliojo mokymo kurso apžvalga. Šeiminiai santykiai

Komentarų nėra

Kada ateis ramybė?

Filmai, klipai

Video klipas rusų k.

Komentarų nėra

Valdžia atitraukia nuo tikrovės

Egoizmo vystymasis

Tyrimas: Žmonės, įgyję valdžią, elgiasi arogantiškai ir savanaudiškai. Tokie valdančiųjų veiksmai susiję su intelekto sutrikimais. Žmogaus protas susideda iš kelių psichinių sistemų. Jei sutrinka jų harmonija, sprendimų priėmimo procesas tampa nebepatikimas. Vietoje to, kad analizuotų pasekmes, lyderiai dažnai pasikliauja impulsyviais sprendimais.
Apkaltintas puikybe, lyderis gali persitvarkyti, bandydamas apgauti pats save, ir įsijaučia į mesijo išdidumo būseną. Valdantieji pradeda teigti, kad elgiasi nuolankiai, paklusdami kažkokio vidinio dievo valiai.
Geriausia kovos su padidėjusiu savęs vertinimu priemonė – humoras. Štai kodėl šalia karaliaus dvaro laikė juokdarius – tie primindavo valdovams, kad šie esą tik žmonės.
Kita pagunda, kuri laukia valdovo – užuojautos nebuvimas. Žmogaus smegenys reaguoja į kito, panašaus žmogaus skausmą, jį atspindėdamos. Tačiau kuo mažiau tas kitas panašus į tave, tuo mažesnė užuojauta. Valdovai nemato žemo socialinio statuso žmogaus kaip sau lygaus ir todėl neužjaučia jo.
Komentaras: Mūsų prigimties rėmuose niekada negalėsime sveikai valdyti. Tam būtinai turime pakilti aukščiau savęs, aukščiau savo prigimties. Tai įmanoma tik veikiant Šviesai, pagal kabalos metodiką. Kol žmonės nepradės jos taikyti, bet kurio, atsidūrusio valdžios viršūnėje psichika visada patirs nevaldomų pokyčių, ir jo sprendimai jam atrodys teisingi, nors iš tikrųjų bus impulsyvūs ir atitrūkę nuo tikrovės.

Komentarų nėra

„Tabletė“ nuo teroro aktų ir karų

Krizė, globalizacija, Laidavimas

Publikacija skirta įvykiams Izraelyje

Bičiuliai, broliai, mums būtina surasti savo problemų sprendimą. O tam reikia suprasti tikrąją jų priežastį. Jos išplaukia iš Gamtos dėsnio, kuris vysto mus tam tikra linkme – vienybės link.
Iš tikrųjų čia nėra nieko sudėtingo, tačiau sprendimas prieštarauja mūsų egoizmui, tad ir negalime jo įžvelgti. Aš nepriimu idėjos, kad reikėtų pasikeisti man pačiam, nesuprantu, ką reiškia „pamilti artimus kaip save“. Bet laikas nelaukia ir mums teks atsigręžti į vienybę, blogiausiu atveju – realios sunaikinimo grėsmės akivaizdoje. Izraelio tauta pagal apibrėžimą turi būti kaip „vienas žmogus su viena širdimi“. Ir kai ji pradės įgyvendinti savo paskirtį, visos nelaimės pasitrauks, visos audros nurims.
Čia svarbiausia – pradėti. Juk žmogus gauna jėgų iš aplinkos. Tad, jeigu veiksime kartu, kiekvienas pradės keistis įsitraukdamas į procesą. Mes mokome vaikus gerumo ir atjautos, barame juos dėl nesantaikos ir konfliktų. Metas ir suaugusiesiems pradėti dirbti su savimi. Tai lengvas sprendimas – „tabletė“, kurią nesunku nuryti. Pabandykime ir netrukus pamatysime rezultatus. Kam mums reikalingi karai ir teroro aktai? Vietoj karo reikia panaudoti viešąją nuomonę, bendrą darbą  – ir „Hamas“ pats nusišalins.
Pamąstykime visi apie tarpusavio laidavimą – kad nugalėtume ne išorinį, o vidinį priešą. O visa kita susitvarkys. Būtent Izraelio tauta turi pradėti šį procesą, kuris vėliau aprėps visą pasaulį.

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai