Klausimas: Žmogus gali kentėti, prisitaikyti prie krizių ir įtampos, kol išeikvos visas jėgas ir pamatys, kad priėjo tašką, nuo kurio nebeįmanoma grįžti. Ar gali visai žmonijai kilti ši problema – būti prieitas negrįžtamumo taškas?
Atsakymas: Negrįžtamumo taškas – labai geras taškas. O prie ko grįžti?
Kai pradedu suprasti, kad savo protu, savo išmone nieko daugiau negaliu padaryti, tada pradedu ieškoti išeities. Tada prieinu išvados, jog man pačiam reikia keistis.
Klausimas: Kaip padaryti, kad žmogus suprastų, jog ištekliai ir jėgos jau baigiasi, dar šiek tiek ir jau bus nebeįmanoma ką nors pakeisti?
Atsakymas: Tam reikia įjungti auklėjimo, švietimo, platinimo, reklamos ir t. t. sistemą. Turime jau dabar suprasti, jog privalome įspėti visuomenę apie tai, kad jos pasikeitimas atves prie kitos, geresnės būsenos, o pasyvus judėjimas, esant vidiniam egoizmo spaudimui, atves tik prie kančių.
Bėda ta, jog esame tokios būsenos, kai nematome sprendimo. Aš kalbu apie paprastų žmonių poziciją, netgi mokslininkų, o juo labiau žmonių, esančių valdžioje ir, tarkime, lemiančių vusomenės raidą. Jie nesuvokia, kad problemas galima išspręsti keičiant žmogų, ir todėl viskas lieka po senovei.

Iš 2012 m. liepos 3 d. laidos „Integralusis pasaulis. Integraliosios visuomenės formulė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Žlugimas žlugimui nelygu

Blogai yra nežinoti apie savo ligą