Valdžia atitraukia nuo tikrovės

Egoizmo vystymasis

Tyrimas: Žmonės, įgyję valdžią, elgiasi arogantiškai ir savanaudiškai. Tokie valdančiųjų veiksmai susiję su intelekto sutrikimais. Žmogaus protas susideda iš kelių psichinių sistemų. Jei sutrinka jų harmonija, sprendimų priėmimo procesas tampa nebepatikimas. Vietoje to, kad analizuotų pasekmes, lyderiai dažnai pasikliauja impulsyviais sprendimais.
Apkaltintas puikybe, lyderis gali persitvarkyti, bandydamas apgauti pats save, ir įsijaučia į mesijo išdidumo būseną. Valdantieji pradeda teigti, kad elgiasi nuolankiai, paklusdami kažkokio vidinio dievo valiai.
Geriausia kovos su padidėjusiu savęs vertinimu priemonė – humoras. Štai kodėl šalia karaliaus dvaro laikė juokdarius – tie primindavo valdovams, kad šie esą tik žmonės.
Kita pagunda, kuri laukia valdovo – užuojautos nebuvimas. Žmogaus smegenys reaguoja į kito, panašaus žmogaus skausmą, jį atspindėdamos. Tačiau kuo mažiau tas kitas panašus į tave, tuo mažesnė užuojauta. Valdovai nemato žemo socialinio statuso žmogaus kaip sau lygaus ir todėl neužjaučia jo.
Komentaras: Mūsų prigimties rėmuose niekada negalėsime sveikai valdyti. Tam būtinai turime pakilti aukščiau savęs, aukščiau savo prigimties. Tai įmanoma tik veikiant Šviesai, pagal kabalos metodiką. Kol žmonės nepradės jos taikyti, bet kurio, atsidūrusio valdžios viršūnėje psichika visada patirs nevaldomų pokyčių, ir jo sprendimai jam atrodys teisingi, nors iš tikrųjų bus impulsyvūs ir atitrūkę nuo tikrovės.

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.