Traška santuokos siūlės

2012-11-24

Klausimas: Pagal statistiką santuokų tampa vis mažiau, o ištuokų – vis daugiau.
Kalbėjome, kad šeima turi ypatingą paskirtį žmogaus vystymesi, kad jis pereitų iš dabartinio lygmens į kokybiškai naują, integralųjį lygmenį. Kas tokio vertingo yra šeiminiuose santykiuose?
Atsakymas: Šiandien – visiškai nieko! Tai tiesiog egzistavimas, kuris niekam, apskritai, nereikalingas.
Žmogus jaučiasi žymiai patogiau vienas, kai yra pats sau šeimininkas. Jis be vargo gali apsitarnauti – jam nereikalinga antroji pusė. Yra medicinos įstaigos, pensija ir kt. – nieko netrūksta. Jei liūdna vienam – paskambino telefonu ar panaršė internete; ir štai jis jau turi draugą, draugę, bičiulių. Jie kartu keliauja pailsėti, susirenka į kompaniją ir t. t. Žmonės nenori jokio krūvio. Kol neatsiskleis santuokos nauda, ji neatsikurs.
Kažkada santuoka buvo būtina, todėl ir egzistavo. Turėjau pasirūpinti savimi: jei susirgau, man reikėjo slaugos; vaikams auklėti reikėjo kelių žmonių pagalbos: močiutės, senelio, auklės ir t. t. Žmogus negalėjo išgyventi vienas, nes reikėjo gaminti maistą, o kol pečių įkursi, kol malkų priskaldysi…
Šiandien to nebereikia. Šiandien žmogus perka prekybos centre pusgaminį, ir už dešimties minučių garuoja pietūs, pašildyti mikrobangų krosnelėje. Galiausiai galima papietauti kur nors kavinėje, valgykloje, restorane. Ir viskas, žmogus ramus, nieko daugiau nereikia. Yra televizorius, kompiuteris. Jei reikia pabendrauti, visada gali ką nors rasti, nes ir kiti ieško to paties. Be jokių pareigų.
Jeigu pora panorės, gali kuriam laikui susisaistyti pilietine santuoka, kuri niekuo neįpareigoja, ji visuomenei jau yra priimtina. O jei užsimanytų vaikų, tai gali juos gimdyti ir neformindami santuokos, nesvarbu. Šiandien moterys, netgi labiau nei vyrai, nepageidauja būti susaistytos santuokos saitais. Jos gimdo vaiką nuo vyro, manydamos, kad šis ryšys laikinas: „Tegu jis būna mano vaiko tėvas, o užauginsiu jį su kuo nors kitu, jei nesutarsim – su trečiu“.
Ir vaikams šiandien tai atrodo normalu. Jie nelabai suvokia tėvų, juk jie ir taip dėl kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir kitų dalykų nuo jų atitrūkę. Jiems tėvai – tai tiesiog per gyvenimą lydinčios būtybės. Šiandien vaikai pradeda labai anksti viską gyvenime suprasti ir kuria savo sociumo sistemą. Todėl tokie santykiai su tėvais juose lyg ir neatsispindi.
Anksčiau tėvai buvo vaikui mama ir tėčiu iki 20-ies metų. O šiandien vaikas sėdi jiems ant sprando iki 40-ies, bet tik finansiškai, o visa kita jis jau nuo penkerių supranta.
Todėl tokia santuoka – niekinė. Ji atgims tada, kai žmonės pradės suprasti, kad jie gali iš tikrųjų papildyti vienas kitą iki ko nors aukštesnio, būtino, kokiam nors ypatingam siekiui, egzistavimui. Vien tik! Turi būti prasmė, turi būti būtinybė, o kitaip – kam?