Pateikti gruodis, 2012 mėn. įrašai.


Pakilimas, bet ne pabėgimas

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl negatyvioji jėga atsiskleidžia pasaulyje taip ryškiai ir visiškai neproporcingai mūsų sužadinamam pozityvumui? O gal mes iš viso nieko nesužadiname?
Atsakymas: Negatyvioji jėga pabunda tam, kad tu pareikalautum atitinkamos pozityviosios jėgos. Be to, ne tam kad neutralizuotum smūgį, o tam, kad padarytum šį smūgį naudingą. Tarytum prašai tėvo, kuris moko tave išminties, nenutraukti nemalonios procedūros, o padaryti ją iki galo efektyvią. Tu išties nori įgyti naują supratimą ir pagerinti savo savybes. Tu nesusitapatini su smūgį patiriančiu egoizmu. Atvirkščiai, atsiskiri nuo jo ir pripažįsti: „Jis nusipelnė šios pylos, tik tegul ji būna jam naudinga, tegu pakeičia jį.“
Tada vietoj kartėlio ir skausmo staiga pajunti saldumą. Juk negatyvumas atnešė tau ne šiaip smūgį, – jis padėjo tau atsiskirti nuo savo egoistinio noro, pakilti aukščiau jo ir suprasti, kad būtent tokia schema ir buvo naudinga. Kitaip nebūtum galėjęs atsiskirti nuo egoizmo.
Vadinasi, mūsų darbas yra paprašyti jėgų pakilti aukščiau egoizmo – ne dėl to, kad nenorime patirti jo teikiamų vargų, o dėl to, kad norime susitapatinti su Kūrėju. Mes prašome leisti įžvelgti blogį gaunančiajame nore, pajusti jam skirtą smūgį – kad nenorėtume bendrauti su juo, bet norėtume pakilti nuo jo prie duodančiojo noro. Vėlgi, ne todėl, kad ten rasime taiką ir ramybę, o todėl, kad ten galėsime būti duodančiaisiais.
Čia slypi principinė, labai delikati analizė – būtent ta, kuri atskleidžia machsomo sąlygas. Ir mes artėjame prie to…

Iš 2012 m. spalio 30 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip pakilti virš egoizmo?

Nešaukite „Ne!“ ant slenksčio…

Ir kančios pavirs malonumais…

Komentarų nėra

Net vaikai saugo reputaciją

Egoizmo vystymasis

Tyrimas (Jeilio Universitetas, JAV): Vaikų elgesys iš esmės nesiskiria nuo suaugusiųjų elgesio strategijos. Vaikams padalijo lipdukus ir dalį jų leido atiduoti bendraamžiams. Kai šalia nieko nebuvo, vaikai elgėsi savanaudiškiau – turėdami galimybę dovaną perduoti nepermatomoje dėžutėje, jie pasilikdavo sau daugiau lipdukų.
Visi pasirodė esą tikri egoistai. Tik tada, kai darželinukai matė savo partnerius ir teikdavo dovanas permatomose dėžutėse, jie dalydavosi maksimaliai. Kai matė, jog juos stebi, vaikai elgėsi kilniaširdiškiau.
Komentaras: Na, ką gi, vaikai kaip visi žmonės, prigimtis nesikeičia, o tik vystosi ir prisitaiko. Bet kuriuo atveju, teks prigimtį ištaisyti patiems, arba suvokiant jos netobulumą protu, arba per kančias! Kabala kviečia tai padaryti greitai ir lengvai – metodu „Achišena“.
Aptarinėkime mūsų prigimtį, atskleiskime jos ydingumą, apnuoginkime savo tikrąsias mintis ir norus, iki suvoksime juos kaip vienintelį blogį pasaulyje – tokį didžiulį, kad gali mus nužudyti. Suvokę bendrą blogį mumyse, rasime jo sutvėrėją – Kūrėją, suprasime kaip į Jį kreiptis, kad Jis ištaisytų tai, ką sutvėrė. Pažinti mūsų prigimtį kaip blogį padeda svarbiausių Baal Sulamo straipsnių studijavimas.

Komentarų nėra

Mostelėjimas stebuklinga lazdele

Realybės suvokimas

Klausimas. Ar bendrąjį protą, meilės savybę pasiekusio žmogaus norai niekada nesibaigia?
Atsakymas. Ne. Jie nuolatos auga. Begalinių norų turi netgi tie žmonės, kurie nesusiję su integralia metodika.
Kalbėjausi su daugybe žmonių, gyvenančių gamtoje: su indėnais arba, pavyzdžiui, su Džeine Gudol, kuri 17 metų gyveno tarp beždžionių. Tokie žmonės labai aiškiai jaučia, kad gamtos jėga – tai meilė, davimas, ryšys tarp visų kūrinio dalių. Kai žmogus susilieja su visa tai, jis jaučia neįtikėtiną palaimą. Taip yra gamtoje.
Dabar ir mokslas pamažu patvirtina pasaulio globalumą, integralumą, visų elementų tarpusavio ryšį. Taigi plika akimi matome, kad visa tai egzistuoja.
Klausimas. Toks žmogus mato norų jūrą, kitų žmonių norus, ir savo „stebuklinga lazdele“ juos pildo?
Atsakymas. Jeigu jis moka prisijungti prie kitų žmonių norų, tai gali turėti įtakos jų išpildymui. Pats jis neturi nei šių norų, nei to, kuo juos pripildyti. Bet jis gali padėti tai padaryti.

Iš 2012 m. kovo 11 d. TV programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasiniame gyvenime malonumas nedingsta

O kito pasaulio nerasite?

Nematoma jėga, neleidžianti sustoti

Komentarų nėra

Fanatizmas, fašizmas arba kabala

Krizė, globalizacija, Pasaulio problemos, Platinimas

Klausimas. Kaip įveikti pasaulėžiūros atotrūkį tarp kabalą studijuojančių žmonių ir kitų žmonių?
Atsakymas. Studijuodami kabalą mes formuojame ypatingą požiūrį į save, tikrovę ir Kūrėją – Aukštesniąją jėgą, kurią atskleidžiame supanašėdami su ja savybėmis. Tapdami panašesni mes vis labiau atskleisime ją 125 pakopose, kurių kiekviena – tai ištisas naujas pasaulis ir tame pasaulyje – naujasis aš.
Kita vertus, daugumos žmonių požiūris į tikrovę nekinta. Žmogus pasilieka savo lygmenyje ir suvokia pastovų, įprastą pasaulio vaizdą. Dar daugiau, jis tuo didžiuojasi, laikosi to, jaučiasi teisus ir manosi esąs blaivaus proto.
Mes nuolat keičiamės, nuolat abejojame, mums nuolat kyla klausimų. Mūsų kita akimirka gali būti priešinga ankstesnei. Mūsų kelyje apstu tokių iš vidaus iškylančių siurprizų.
Neatsitiktinai pasakyta: „Netikėk savimi iki mirties dienos.“ Pasakyk tai kokiam nors pašaliniam žmogui, ir jis iš aukšto nusišaipys, tarsi tu būtum ne iš šio pasaulio, tarsi tu iš viso nebūtum žmogus. Turime suprasti šį bruožą kreipdamiesi su savo žinia į adresatą – žmogaus suvokimas nesikeičia ir todėl jis taip pasitiki savimi.
Vis dėlto ateina laikas ir žmogų palaužia krizė. Tuomet visa jo pasaulėjauta sudūžta į šipulius ir štai jis jau nebežino, kur atsidūrė. Ką tik turėjo ištisą aiškų ir nuspėjamą pasaulį, ką tik žinojo, kaip reikia veikti, ir staiga virto mažu suglumusiu vaiku. Pasaulio vaizdas sudužo į šukes ir žmogus jau nebemato teisingų sprendimų, nebesupranta, kas vyksta, nebepasitiki savimi, jis išsigandęs: „Kur mama? Kur slėptis? Ką daryti?“
Taip jaučiasi žmonės dabartinės krizės metu – vis bejėgiškesni. Jie neturi atsakymų, kaip kad būdavo anksčiau.
Kažkada mes galėjome mėtytis tai viena, tai kita kryptimi, įvesdavome naujoves, darydavome revoliucijas – socialines, pramonines, kultūrines, trumpiau tariant, mums buvo aišku, ką reikia daryti. Visada rasdavome kokią nors permainų tendenciją ir laikėmės jos būdami įsitikinę savo teisumu.
Deja, šiandien to nebėra, nes žlugimas apėmė visas sferas. Tai visuotinis, totalus, visapusis žlugimas. O svarbiausia, paprasti žmonės vis aiškiau supranta tai, kas vyksta. Visas pasaulis byra į dalis. Ir kas gi jo laukia?
Trys dalykai: fašizmas, fanatizmas arba pakilimas, kurį siūlo kabala. Blaiviai mąstant, daugiau variantų nėra. Auklėjimas, švietimas, kultūra, darbas, konkurencija, technikos plėtra, kosmoso tyrinėjimai – visa tai jau nebeveikia. Viskas sudužo, nieko neliko. Vadinasi, reikia pakeisti patį žmogų. Kaip?
Fašizmas ir fanatizmas siūlo fundamentalistinį, šiurkštų kelią: tegul žmogus pašėlusiai patikės kuo nors. Įkalsime jam į galvą naują „faktą“, kuris taps nauju žmogaus gyvenimo pagrindu, ir paversime jį fanatiku, iš esmės „zombiu“. Taip elgiamasi, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose: čia žmonėms atrodo, jog tai išsigelbėjimas. Griūnant visam pasauliui, žmogus pasiryžęs iškelti savo tikėjimo vėliavą ir net mirti už jį. Aplinka palanki tokiai įvykių raidai.
Tas pats ir dėl fašizmo: „Mes patys pranašiausi! Mes eisime savo keliu ir pasieksime sėkmę  nepaisydami nieko!..“ Žmogus išmoksta trumpus, kapotus šūkius. Jie susiaurina jo akiratį  ir padeda tvirtai jaustis viduje, kai visi kiti racionalūs mūsų pasaulio principai jau nebeveikia. Štai kur krizė.
Na, o kabalos mokslas iš esmės sako žmonėms: „Mes turime racionaliai pakilti į iracionalią pakopą.“ Tai sunku suvokti. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, aišku, kad kovojama prieš didelį, „siaurakaktį“ egoizmą, kuris stengiasi nuvilioti, nutempti žmones žemyn, o mes turime kelti juos aukštyn.
Čia viskas priklauso ne nuo jų stiprumo arba silpnumo. Fanatizmas ir fašizmas pajėgs pakeisti žmonių suvokimą, pažadėję priedangą nuo užgriuvusių problemų. Taigi mes turime sužadinti savo vidines jėgas, savo tarpusavio ryšį, kad pritrauktume Aukštesniąją jėgą. Tuomet ji per vidinį tinklą pasklis po visą pasaulį ir žmonės, pajutę, kad yra kitas kelias, juo nueis.
Neigiamos jėgos siekia primesti žmogui fanatiškumą, o mes veikiame iš vidaus ir, atvirkščiai, atveriame žmogui akis. Štai kur dabartinio mūšio esmė. Ir būtent todėl naciai taip nesitaikstė su žydais.
Mums pavyks. Tuo neabejojame.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

Ar aš taisau pasaulį?

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Susivienijimas su įdaru

Komentarų nėra

Puikus žaidimas

Integralus auklėjimas

Klausimas: Integralusis švietimas – tai puikus žaidimas,  į kurį žmonės sudeda visa, kas geriausia: tarp jų susidaro bendras laukas, ir tai tikriausiai bus labai užkrečiama. Ar būtent taip žais visi žmonės?
Atsakymas: Esu įsitikinęs, kad žmonės žais šį žaidimą ir negalės jo atsisakyti, nes toks žaidimas palaikys juos dvasios, pasitikėjimo, ramybės, harmonijos pojūčio, laimės, ryšyje su visais, saugumo lygmenyje, ko šiandien žmonės neturi. Jie net neįtaria, kad to neturi, nes yra pripratę būti užspausti, išsigandę, nuolatos gintis ir saugotis. Dėl integraliojo švietimo jie staiga pajaus tokį išsilaisvinimą, kad negalės atsiplėšti.
Tai visą laiką trauks žmogų, nes žmogus dėl savo egoistinės prigimties negali sau kenkti, tik dėl kažkokio aukštesnio, naudingesnio tikslo jis gali ryžtis tam tikroms kančioms.
Jei žmogus yra tokiame lygmenyje, kur pripildomi visi jo norai, tai jis praktiškai negalės iš ten nusileisti, – egoizmas, pati prigimtis jam neleis: „Dėl ko išeiti iš šio puikaus lygmens į kažkokį problemišką?“
Kitaip tariant, žmogaus egoizmas pats jį palaiko. Tai – kol kas egoistinis žmonijos vienijimosi lygmuo, o ne pakilimas į kitą, Aukštesniosios gamtos suvokimo lygmenį, priešingą esamam. Bet tai – jau postūmis pirmyn!

Iš 2012 m. kovo 10 d. televizijos laidos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis be turinio

Grįžimas iš negrįžtamumo taško

Integralusis auklėjimas – svarbiausias būsimos visuomenės kriterijus

Komentarų nėra

Ar aš taisau pasaulį?

Platinimas

Antroji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Kur slypi pasaulio ištaisymas?
Atsakymas: Mes esame bendroje sistemoje, jos aukščiausiame lygmenyje, kadangi patys savaime veržiamės aukštyn. Tokius mus suformavo ankstesni gyvenimai.
Pasaulyje egzistuoja dar galbūt keli skirtingi pjūviai, ir visa ši sistema – tarpusavyje susijusi. Tačiau signalas, iš esmės, eina iš viršaus. Šviesa per mus pereina į pasaulį ir pasklinda. Tai vadinama „pasaulio ištaisymu“.
Aš nė vieno kito neištaisau. Jeigu ištaisome save, tada Šviesa per mus patenka į visas likusias pasaulio dalis. Dauguma žmonių negali pritraukti Šviesos, negali išsitaisyti, jie nesupranta, nežino – jie neturi noro. Nė nebandyk kalbėti su jais apie gyvenimo prasmę… Suprantama, kokia ji jiems yra. Tai nei blogai, nei gerai, – kol kas tokie jų norai. Juo labiau, kad tokių žmonių pasaulyje yra 99 procentai. Mums belieka tik per save taisyti juos.
Tačiau kabalistai kalba ir apie tai, kad vis tiek būtina suteikti žmonėms kabalos mokslo žinių, kad jie pajustų, kad pasaulis turi viltį, kad yra išsitaisymo ideologija, yra pakopos, kurias pasaulis turi įveikti tam, kad išsitaisytų, kad mes galime palengvinti šį kelią, padaryti jį lengvą ir greitą. Jie turi šiek tiek apie tai žinoti, tačiau tik bendrai. O pats išsitaisymas vyksta dėl mūsų vidinės įtakos jiems, kadangi visi mes – bendro tinklo dalys.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. 2-osios Novosibirsko kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Mes pražuvome? Ne!

Pirštų atspaudai ant apskritojo stalo

Tik vienas dėsnis

Komentarų nėra

Susikibkime rankomis, draugai

Dvasinis darbas, Grupė

Klausimas. Kodėl dingsta noras, liepsna širdyje, kuri buvo juntama anksčiau? Kaip tą norą palaikyti? Kaip išlaikyti savo siekį atskleisti Aukštesniąją jėgą, nepaisant to, kad mes jos nejaučiame?
Atsakymas. Kūrėjas mums duoda pradinį siekį, pastūmėdamas pirmyn įvairiausiais gyvenimo nemalonumais, tuštumos pajautimu ir viliodamas tiesos, prasmės atvėrimo laukimu. Vis dėlto toliau mes turime žengti patys. Pradinis pastūmėjimas iš užpakalio ir viliojimas iš priekio – tai laikina, nesitikėkite, kad būsite raginami taip visą laiką.
Jūs patys turite ugdyti savyje šią trauką pirmyn, o ji gali kilti tik iš aplinkos. Būtinai turite kurti savo grupę, savo aplinką, kad ši jus judintų, trauktų pirmyn, kurstytų, kad jūs matytumėte draugus, kuriems sekasi veržtis pirmyn labiau nei jums, kad pavydėtumėte jiems, kad jie perteiktų jums tikslo svarbą ir jūs jaustumėte jų paramą.
Tam, kad jie darytų jums įspūdį, turite jaustis mažesni palyginti su jais. Jeigu laikysite juos dideliais, tai netgi silpnas tikslo siekis, kurį juose įžvelgsite, pasirodys stiprus.
Tuo remiasi visi Rabašo straipsniai apie grupę. Kūrėjas suteikia mums tik pirminį impulsą: neigiamą jėgą, stumiančią į nugarą, nedidelę jėgą, traukiančią į priekį, be to, tik tam tikram laikotarpiui. O vėliau Jis pradeda teikti mums vis didesnį egoizmą, stabdančią jėgą tam, kad mes, remdamiesi ja, ugdytume savo pačių trauką Jo link. Šią trauką galima perimti tik iš aplinkos.
Taigi, jeigu rimtai tuo užsiimsime, būtinai pasieksime tikslą, bet tai – pats svarbiausias dalykas, tai mūsų tobulėjimo garantija. Turime pasistengti susivienyti taip, kad pradėtume jausti kitą būseną. Ji – priešais mus; tai mūsų kitas žingsnis. Ženkime jį drauge, ir viskas pavyks. Kaip dainavo rusų bardas Bulatas Okudžava, „susikibkime rankomis, draugai, kad neprapultume pavieniui.“

Iš 2012 m. gruodžio 2 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Greitoji pagalba sužeistajam kelyje

Kas svarbiau?

Komentarų nėra

Ar atleisti savo skriaudėjui?

Dvasinis darbas, Kūrėjas

Trečioji pamoka Novosibirsko kongrese

Klausimas: Sakykime, mane kažkas įžeidė. Aš kreipiuosi į Kūrėją, prašau meilės ir pro meilės prizmę bandau pažvelgti į skriaudėją: jis didis, tai manyje pasireiškia mano neištaisytos savybės. Ar verta kalbėti apie tai su skriaudėju?
Atsakymas: Skriaudėjas niekuo dėtas. Prieš jus – Kūrėjas, kuris taip pasireiškia. Bet čia nekalbama apie visų skriaudų atleidimą.
Jei nusprendėte sureaguoti į tokį Kūrėjo poveikį, pirmiausia siekdami susivienyti su Juo, tai galite apsiginti ir atsakyti skriaudėjui.
Bet, visų pirma, pabandykite pamatyti kontaktą su Kūrėju, pamatyti skriaudėjuje ir bet kuriame kitame objekte ar situacijoje Kūrėjo pasireiškimą. Tačiau tai nereiškia, kad privaloma atleisti. Ne! Galiausiai, turite užmegzti su skriaudėju tokius santykius, kaip ir jis su jumis – nukreiptus prieš savo ir prieš jo egoizmą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. trečiosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Sunkus darbas

Kaip pateisinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Siela visiems viena

Kūnas ir siela

Antroji pamoka Novosibirsko kongrese

Pakalbėsime apie sielą.
Kas yra siela? Kur ji? Ar ją kažkas turi, ar jos niekas neturi? Kaip įgyti sielą? Ar galima ją prarasti? Ar ji įsikūnija ir išeina iš žmogaus?
Jei apklaustume visus žmones pasaulyje, manau, nė vienas neatsakys tiksliai taip, kaip kitas. Iš kur mums žinoti, kuris teisus? Apibrėžimų – tūkstančiai! Filosofija taip pat prisidėjo prie bendros sumaišties. Psichologija turi atskirą nuomonę šiuo klausimu. O iš esmės, kiekvienas žmogus mano, kad jis jaučia sielą savyje.
Iš tikrųjų, iš viso yra tik viena siela – viena, vienintelė, vienintelis noras, sukurtas Šviesos. Į šį norą gauti (N. G.) Šviesa įvedė savo savybes. Tokiu būdu Ji praėjo dešimt vystymosi stadijų: Keter, Chochma, Bina, Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Chod, Esod ir paskutinė stadija – Malchut.
Pirmoji stadija – Keter – tai davimo savybė, noras suteikti malonumą kūriniui. O pripildyti kūrinį galima, sukūrus jį tokį, koks esi pats. Juk jei pasaulyje egzistuoja viena vienintelė jėga, vadinasi, ji absoliuti. Jos savybė – davimas ir meilė. Vadinasi, turime padaryti tokį patį ir kūrinį, kad jis būtų tokių pačių savybių.
Todėl Šviesa įkurdina, tarsi įstumia aštuonias savybes į norą, kurį sukūrė, ir noras tampa gaunančiuoju. Malchut turi gavimo savybę – ji geidžia gauti viską, kas išeina iš Šviesos.
Tačiau veiksmo esmė tuo neapsiriboja – dabar reikia atvesti Malchut, kad Ji savo savybėmis būtų lygi Šviesai. Ji įtraukė į save visas Šviesos savybes atvirkštine forma – savo egoizmo, savo noro pavidalu. Tiesiog taip sukurtas taškas pradiniame pavidale, kuris palaipsniui, veikiant Šviesai, išaugo į absoliučiai išbaigtą, didelį, didžiulį norą. Tai ir yra sielos užuomazga – vienintelio egzistuojančio kūrinio.
Tada šis kūrinys pereina visas galimas būsenas: susitraukimą, ekrano atsiradimą, sudužimą į daugybę dalių ir visų šių sudužusių dalių kritimą į pačią žemiausią būseną – mūsų pasaulį.
Apskritai, šis procesas dalijamas į tris būsenas:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kuri atsirado kartu su Malchut sukūrimu.
Antroji būsena – nusileidimas iki mūsų pasaulio ir mūsų egzistavimas jame.
Trečioji būsena, kurią šiandien pradedame įgyvendinti, – tai grįžimas prie pirmosios būsenos, bet jau savarankiškai.
Pradžioje mes visiškai atitrūkstame nuo Kūrėjo – nuo tos jėgos, kuri mus sukūrė, davimo ir meilės jėgos, ir egzistuojame čia, visatoje, gyvuojančioje milijardus metų nuo Didžiojo sprogimo akimirkos (a). Bet šiandien mes su jumis esame išėjimo iš mūsų pasaulio būsenoje (b), prieš grįžimą, pakilimą atgal į trečiąją būseną. Kaip nusileidome penkių pasaulių laipteliais – Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija – taip turime jais ir pakilti.
Brėžinyje aš atskirai pažymiu šakų nusileidimą ir kilimą, nes tai visiškai kiti pasauliai – tarsi išplėsti. Jie plečiasi dėl mūsų dalyvavimo, kai mes patys kylame aukštyn.
Procesas vyksta tokiu būdu. Mes sudūžtame ir sumaišome savyje antrojoje būsenoje gavimo ir davimo savybes: gavimas + davimas – kartu. Mumyse jie susiformuoja dėl sudužimo, ir šiame pasaulyje mes taip pat tęsiame sudužimą jau „vietiniu“ lygmeniu.
Šiandien mes šį sudužimą baigiame, kitaip tariant, baigiame sumaišymą visų gavimo ir davimo norų į bendras „salotas“ ar „košę“. Galiausiai susiformuoja tokia konsistencija, kurioje neįmanoma nustatyti, kas yra gavimas, kas yra davimas, kas yra blogis, o kas yra gėris. Absoliučiai viskas sumaišyta.
Ir štai iš tokios būsenos mes su jumis dabar kylame. Kodėl? Todėl, kad taip įpareigoja mus veikiančios jėgos. Tai ir dabartinė krizė, ir mūsų nesuvokimas, kaip egzistuoti, kuris sukelia mumyse įvairiausių klausimų, įskaitant ir klausimą apie gyvenimo prasmę. Visa tai tiesiog išstumia mus iš antrosios būsenos, ir mes vėl kylame aukštyn.
Ką mes išlošiame? Esmė ta, kad pirmoji būsena skiriasi nuo trečiosios. Trečiojoje būsenoje egzistuojame savarankiškai ir kartu esame panašūs ar lygūs Kūrėjui.
Šių dviejų būsenų, dviejų, apskritai, vienas kitam prieštaraujančių sąlygų pasiekimas ir yra kūrimo tikslas. Aukščiausioji gamtos jėga, viena ir vienintelė, geidžia sukurti kūrinį, pripildyti, suteikti malonumą. Kuo? Tiktai panašumu į save. Bet taip, kad šį panašumą suvoktų kūrinys, – kaip geriausią būseną. Vystydami savyje šią savybę, mes vystome savo sielą. Kai žmoguje yra egoistinis noras „iš apačios“ ir siekis „iš savęs“, šio noro dydis ir vadinama siela.
Taigi, ar egzistuoja kiekviename žmoguje atskira siela? Ne, siela viena, bendra. Juk kalbame apie davimo jėgą, o davime nėra pasidalijimo, ši jėga kyla aukščiau mūsų egoizmo. Dėl to sakoma, kad visiems mums egzistuoja viena bendra jėga. Ji iš tikrųjų tokia, tik antrojoje būsenoje ši siela dalijasi į didžiulę daugybę viena nuo kitos atsiskyrusių dalių.
Tačiau tai laikina būsena, šios dalys yra sugadintos. Susijungdamos tarpusavy, jos sudaro grupę – vis didesnę ir didesnę, kol pasiekia visišką susijungimą. Taip sugrįžtame į vieną sielą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. antrosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja mano siela

Klausimas, kuris kyla visiems

Nevystanti pakopa

Komentarų nėra

Negalima ignoruoti draugo

Dvasinis darbas, Grupė

Pirmoji pamoka, Novosibirsko kongresas

Klausimas: Kodėl, jei žmogui duodi daugiau to, ką jis turėtų kitam perduoti, jis pasilieka tai sau ir nenori perduoti? Sakykime, žmogus paprašė manęs pagalbos. Man nesunku, aš dėl to neturiu jokios materialinės naudos. Aš padedu jam, nes jaučiu, kad pakylu dvasiškai. Bet man norisi, kad tas žmogus irgi taptų geresnis.
Atsakymas: Nesuprantu tokio reikalavimo. Tokio pas mus nėra.
Turime galvoti, kad padėdami žmogui artėjame prie Aukštesniosios jėgos, tampame panašūs į ją, kitaip tariant, duodamas kitam, aš gaunu galimybę susitapatinti su Kūrėju iki tokios būsenos, kol pajusiu pirmąją panašumo į Jį pakopą.
Dėl to reikia pridėti tam tikrą kiekį pastangų, veiksmų. Jie kaupiasi – tai akumuliuojantis procesas. Pagal akumuliacijos dydį aš pradedu jausti priešingumą: noriu, nenoriu; manyje tuo pačiu metu daugėja įvairiausių abejonių, kritikos ir taip toliau. Bet jei aš einu pirmyn teisingai ir suprantu, kad visa tai reikalinga, kad pagerintų manyje mano pastangų padėti, duoti kokybę – tada nieko ir nereikalauju.
O kam reikalauti? Man mano noras jau įgyvendintas. Apdovanojimas – tai Kūrėjo atskleidimas, savęs atskleidimas aukštesniame lygyje. Turiu tiesiog būti dėkingas žmogui, kuris suteikia man galimybę tokiu būdu veikti.
Tokį požiūrį kultivuojame grupėje, nes iš grupės galiu gauti jėgų, kad taip veikčiau, galiu gauti teisingą atsaką. Jei net vėliau šio žmogaus neapkęsiu, žiūrėsiu į jį kritiškai, – tai irgi gerai. Šiandien aš taip jį vertinsiu, rytoj jis mane ir taip toliau. Kitaip tariant, mes verdame visi kartu tuose pačiuose jausmuose: duoti-gauti, gauti-duoti.
Bet reikalauti nereikia. Jis juk padarė jums paslaugą, pasitarnavo jums objektu, kurio padedamas tapote panašesnis į Kūrėją, savo būsimą pakopą.
Viskas, ko reikia reikalauti iš draugų grupėje – laikytis grupės įstatų: ateiti, mokytis, valyti patalpas, platinti. Įstatų vykdymas – kitas reikalas.
O kitais atvejais turiu žiūrėti į kitą ne kaip į žmogų, kuris privalo pildyti tai, ką visi nutarėme, kad palaikytume mūsų konstrukcijas, o kaip į sielą, su kuria aš komunikuoju, kad abu atskleistume davimo ir gavimo savybę, savo Aukštesnįjį pasaulį. Man negalima ignoruoti draugo. Turime suprasti, kad viską, ką Kūrėjas rodo drauguose, matome Jo valia.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. pirmosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Paprastas atskleidimo dėsnis

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai