Kas mane pabudins?

Dvasinis darbas, Grupė

Kartais būna tokios būsenos, kai žmogui nieko nesinori. Jo netraukia niekas: nei draugų vienybė, nei kabalos tekstų supratimas, nei jausmas, nei ryšys su kažkuo svarbiu. Jis negalvoja apie tuos vidinius žingsnius, kuriuos turi žengti dienos metu – būdamas grupėje, darbe. Jis tarsi miręs. Ne, jis nesijaučia miręs – apskritai nejaučia savęs, miega.
Ko tokiu atveju žmogus gali prašyti? Dviejų dalykų:
- kad būtų truputį arčiau grupės. Tuomet „srovės“, einančios per draugus, tekės ir jame, purtydamos ir audrindamos jį;
- pradinio noro būti Šviesos įtakoje – tegul daro poveikį ir grąžina į gyvenimą.
Taigi, jei neturiu sąmoningo reikalavimo, kilusio dėl troškimų arba įkvėpimo, tai man reikalingi šie du faktoriai. Vienas iš jų veikia iš indo pusės, o kitas – iš Šviesos pusės.
Pirma, aš noriu būti susijęs su draugais, kad per mane tekėtų viskas, kas teka per juos. Čia svarbiausia, kas vadinama „būti užsiėmusiam“.  Aš ateinu, sėduosi ir įsiklausau į tai, kas vyksta – tik įsiklausau dvasiniu lygmeniu, atverdamas savo vidines užtvaras srovėms, trykštančioms grupėje.
O antra, aš leidžiu Šviesai veikti mane, tekėti per mane, užpildyti ir pabudinti gyvenimui.

Iš 2012 m. spalio 23 d. pamokos pagal „Zohar“ knygą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kvietėte dvasinę greitąją?

„Kvieskite Jį, kol Jis arti!“

Pasaulis kreivame mano sielos veidrodyje

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.