Pateikti Trečiadienis, 19 gruodžio, 2012 dienos įrašai.


Apie žmogžudystes Konektikute

Krizė, globalizacija

Gedžiu aukų su visais ir dar labiau nei kas nors kitas, nes jaučiuosi sąjungininku, įvykio kaltininku. Juk šis poelgis – pasekmė mūsų abejingumo tam, kaip auga mūsų vaikai ir kokiais žiauriais žmogžudžiais jie tampa…
Kalti mes, kalta auklėjimo sistema, auklėjimo nebuvimas. Kada suprasime, kad vaikus reikia mokyti ne tik rašyti ir skaityti, o ir ugdyti iš jų žmones – auklėti?
Integraliojo auklėjimo nebuvimas reikšis vis labiau, tačiau kiek dar turės įvykti panašių įvykių, kol imsime veikti!

Komentarų nėra

Bumerangas visada sugrįš pas tave

Dvasinis darbas, Grupė

Visose grupėse nuolat kyla problemų: atsiranda žmonių, prieštaraujančių tam, kas vyksta, ir manančių, kad reikia tobulėti kitokiais būdais. Kai kurie taip elgiasi todėl, kad iš prigimties yra „altruistai“ arba filosofai ir neina tikru išsitaisymo keliu, neturi taško širdyje. Jie ateina ir pradeda kurti savo tvarką, manydami, kad viską reikia daryti atvirkščiai. Juk tai, savaime aišku, prieštarauja jų egoistinei prigimčiai.
Būna įvairių atvejų, kai žmogus tai daro, nes jam patinka valdyti ir jis negali susilaikyti, kol sukaupia truputį žinių ir supranta metodiką. O tam kartais prireikia ne vienerių, kartais 15–20 metų. Tada žmogus nebegali įdėti jam priklausančios „pusės monetos“, pusės darbo, kad likusią pusę atliktų Kūrėjas. Žmogus mano, kad sugebės pats įvykdyti revoliuciją savo gyvenime.
Tai kvailas pasitikėjimas savimi, bet dažnai iš karto nepastebimas, nes žmogus šiame pasaulyje viską daro, remdamasis savo žemiškuoju protu ir pojūčiais. Bet jeigu jis su tuo pačiu protu ir jausmais pradeda dvasinį darbą, tai toks būdas yra visiškai naivus ir vaikiškas. Žmogus bando dirbti su priešingomis jam sistemomis, nuo kurių yra visiškai atskirtas, netgi nežino, kokia forma joms priešingas.
O jeigu šalia viso to dar pradeda ir didžiuotis, tai deja, tuo daro žalą ne tik sau, bet ir kitiems. O galiausiai, tai grįžta jam bumerangu ir smogia arba šiame gyvenime, jeigu žmogus dar gyvena, arba kituose gyvenimuose.
Žmogus turi atsižvelgti į tai, kad visa jo aplinkai padaryta žala daug kartų padidėjusi sugrįš jam! Todėl grupė turi apsisaugoti nuo tokių žmonių, kai tik išryškėja tokie trūkumai. Paprastai taip nutinka, kai grupėje nėra stiprios vadovybės, arba ji dėl kažkokių priežasčių nenori dalytis informacija su kitomis grupėmis, todėl kiti nežino, kas joje vyksta ir negali jai padėti, sustiprinti jos.
Tokie žmonės, turėdami stiprų egoizmą ir naiviai manydami, kad būtent jie žino, ką reikia daryti, pradeda „gręžti“ skylę bendros valties dugne, stumdami į pavojų visą grupę. Tai gali komplikuoti tobulėjimo procesą.
Todėl visos grupės privalo visiškai atvirai dalytis tarpusavyje tuo, kas vyksta kiekvienoje grupėje. Viskas turi būti žinoma, kaip vienoje bendroje šeimoje, viename organizme. Mums reikia organizuoti komisiją, ideologiškai vadovausiančią visoms grupėms kaip vienai. Ši komisija turi būti auksčiau visų vietinių grupių ir visada žinoti, kas vyksta kiekvienoje grupėje, ir galėtų priimti sprendimus, ką ir kaip daryti pagal mūsų kriterijus bet kokioje grupėje.

Iš 2012 m. spalio 28 d. pokalbio „Apie grupę“.

Daugiau šia tema skaitykite:

Sunkus darbas

Aplinka − aukštumoje

Išdidumas atskiria nuo Šviesos

Komentarų nėra