Pateikti Penktadienis, 21 gruodžio, 2012 dienos įrašai.


Siela visiems viena

Kūnas ir siela

Antroji pamoka Novosibirsko kongrese

Pakalbėsime apie sielą.
Kas yra siela? Kur ji? Ar ją kažkas turi, ar jos niekas neturi? Kaip įgyti sielą? Ar galima ją prarasti? Ar ji įsikūnija ir išeina iš žmogaus?
Jei apklaustume visus žmones pasaulyje, manau, nė vienas neatsakys tiksliai taip, kaip kitas. Iš kur mums žinoti, kuris teisus? Apibrėžimų – tūkstančiai! Filosofija taip pat prisidėjo prie bendros sumaišties. Psichologija turi atskirą nuomonę šiuo klausimu. O iš esmės, kiekvienas žmogus mano, kad jis jaučia sielą savyje.
Iš tikrųjų, iš viso yra tik viena siela – viena, vienintelė, vienintelis noras, sukurtas Šviesos. Į šį norą gauti (N. G.) Šviesa įvedė savo savybes. Tokiu būdu Ji praėjo dešimt vystymosi stadijų: Keter, Chochma, Bina, Chesed, Gvura, Tiferet, Necach, Chod, Esod ir paskutinė stadija – Malchut.
Pirmoji stadija – Keter – tai davimo savybė, noras suteikti malonumą kūriniui. O pripildyti kūrinį galima, sukūrus jį tokį, koks esi pats. Juk jei pasaulyje egzistuoja viena vienintelė jėga, vadinasi, ji absoliuti. Jos savybė – davimas ir meilė. Vadinasi, turime padaryti tokį patį ir kūrinį, kad jis būtų tokių pačių savybių.
Todėl Šviesa įkurdina, tarsi įstumia aštuonias savybes į norą, kurį sukūrė, ir noras tampa gaunančiuoju. Malchut turi gavimo savybę – ji geidžia gauti viską, kas išeina iš Šviesos.
Tačiau veiksmo esmė tuo neapsiriboja – dabar reikia atvesti Malchut, kad Ji savo savybėmis būtų lygi Šviesai. Ji įtraukė į save visas Šviesos savybes atvirkštine forma – savo egoizmo, savo noro pavidalu. Tiesiog taip sukurtas taškas pradiniame pavidale, kuris palaipsniui, veikiant Šviesai, išaugo į absoliučiai išbaigtą, didelį, didžiulį norą. Tai ir yra sielos užuomazga – vienintelio egzistuojančio kūrinio.
Tada šis kūrinys pereina visas galimas būsenas: susitraukimą, ekrano atsiradimą, sudužimą į daugybę dalių ir visų šių sudužusių dalių kritimą į pačią žemiausią būseną – mūsų pasaulį.
Apskritai, šis procesas dalijamas į tris būsenas:
Pirmoji – būsena Begalybės pasaulyje, kuri atsirado kartu su Malchut sukūrimu.
Antroji būsena – nusileidimas iki mūsų pasaulio ir mūsų egzistavimas jame.
Trečioji būsena, kurią šiandien pradedame įgyvendinti, – tai grįžimas prie pirmosios būsenos, bet jau savarankiškai.
Pradžioje mes visiškai atitrūkstame nuo Kūrėjo – nuo tos jėgos, kuri mus sukūrė, davimo ir meilės jėgos, ir egzistuojame čia, visatoje, gyvuojančioje milijardus metų nuo Didžiojo sprogimo akimirkos (a). Bet šiandien mes su jumis esame išėjimo iš mūsų pasaulio būsenoje (b), prieš grįžimą, pakilimą atgal į trečiąją būseną. Kaip nusileidome penkių pasaulių laipteliais – Adam Kadmon, Acilut, Brija, Jecira, Asija – taip turime jais ir pakilti.
Brėžinyje aš atskirai pažymiu šakų nusileidimą ir kilimą, nes tai visiškai kiti pasauliai – tarsi išplėsti. Jie plečiasi dėl mūsų dalyvavimo, kai mes patys kylame aukštyn.
Procesas vyksta tokiu būdu. Mes sudūžtame ir sumaišome savyje antrojoje būsenoje gavimo ir davimo savybes: gavimas + davimas – kartu. Mumyse jie susiformuoja dėl sudužimo, ir šiame pasaulyje mes taip pat tęsiame sudužimą jau „vietiniu“ lygmeniu.
Šiandien mes šį sudužimą baigiame, kitaip tariant, baigiame sumaišymą visų gavimo ir davimo norų į bendras „salotas“ ar „košę“. Galiausiai susiformuoja tokia konsistencija, kurioje neįmanoma nustatyti, kas yra gavimas, kas yra davimas, kas yra blogis, o kas yra gėris. Absoliučiai viskas sumaišyta.
Ir štai iš tokios būsenos mes su jumis dabar kylame. Kodėl? Todėl, kad taip įpareigoja mus veikiančios jėgos. Tai ir dabartinė krizė, ir mūsų nesuvokimas, kaip egzistuoti, kuris sukelia mumyse įvairiausių klausimų, įskaitant ir klausimą apie gyvenimo prasmę. Visa tai tiesiog išstumia mus iš antrosios būsenos, ir mes vėl kylame aukštyn.
Ką mes išlošiame? Esmė ta, kad pirmoji būsena skiriasi nuo trečiosios. Trečiojoje būsenoje egzistuojame savarankiškai ir kartu esame panašūs ar lygūs Kūrėjui.
Šių dviejų būsenų, dviejų, apskritai, vienas kitam prieštaraujančių sąlygų pasiekimas ir yra kūrimo tikslas. Aukščiausioji gamtos jėga, viena ir vienintelė, geidžia sukurti kūrinį, pripildyti, suteikti malonumą. Kuo? Tiktai panašumu į save. Bet taip, kad šį panašumą suvoktų kūrinys, – kaip geriausią būseną. Vystydami savyje šią savybę, mes vystome savo sielą. Kai žmoguje yra egoistinis noras „iš apačios“ ir siekis „iš savęs“, šio noro dydis ir vadinama siela.
Taigi, ar egzistuoja kiekviename žmoguje atskira siela? Ne, siela viena, bendra. Juk kalbame apie davimo jėgą, o davime nėra pasidalijimo, ši jėga kyla aukščiau mūsų egoizmo. Dėl to sakoma, kad visiems mums egzistuoja viena bendra jėga. Ji iš tikrųjų tokia, tik antrojoje būsenoje ši siela dalijasi į didžiulę daugybę viena nuo kitos atsiskyrusių dalių.
Tačiau tai laikina būsena, šios dalys yra sugadintos. Susijungdamos tarpusavy, jos sudaro grupę – vis didesnę ir didesnę, kol pasiekia visišką susijungimą. Taip sugrįžtame į vieną sielą.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. antrosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai nauja mano siela

Klausimas, kuris kyla visiems

Nevystanti pakopa

Komentarų nėra