Pateikti sausio, 2013 mėn. įrašai.


Kolektyvo galia: stabilus altruizmas

Sveikata

Tyrimas. Antibiotikams atsparios bakterijos šiais laikais yra didelė medicinos problema. Atskiri populiacijos atstovai nėra atsparūs vaistams, o visa populiacija yra atspari.
Veikiant antibiotikams atsiranda nedidelis kiekis „rezistencinių“ bakterijų, kurios ne tik pačios yra atsparios antibiotikų poveikiui, bet ir padeda išgyventi kitoms bakterijoms, „išmesdamos“ antibiotiką lauk.
Jos dirba visų labui, bet kenkia sau – jų pačių vystymasis sulėtėja. Toks altruistinis elgesys eilinį kartą liudija, kad vienaląsčiai organizmai gyvena gerai organizuotomis bendruomenėmis. Šios bendruomenės turi platų priemonių rinkinį, padedantį pasipriešinti antibiotikų poveikiui.
Ir kuo geriau mes suprasime šias priemones bei strategijas, kurias bakterijos naudoja dėl išgyvenimo, tuo lengviau gydysime žmones.
Komentaras. Niekas nepadės žmonėms kovoti su ligomis – visos ligos yra mūsų susiskaldymo pasekmė. Kol nepradėsime veikti kaip bakterijos, drauge, ligų neįveiksime. Ir taip yra su viskuo šiame pasaulyje. Susivienijimas visuose lygmenyse – visų gamtos dalių vystymosi tendencija, ir jeigu mes su tuo nesutinkame, tai pralošiame visose gyvenimo srityse. Antibiotikai nepadės! Sveikatai padės, jei tapsime vieningesni nei bakterijos. Juk bet koks blogio pasireiškimas yra tam, kad mes pakiltume aukščiau to blogio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Superbakterijoms antibiotikai nebaisūs

Išsigelbėjimas – ne izoliuotis, o bendradarbiauti

Kam reikalingos bakterijos?

Komentarų nėra

Norint suprasti, reikia patirti

Kabala, Realybės suvokimas

Mano protas ir mano jausmai, visos mano saviraiškos formos: ranka, kuri rašo, ausys, kurios girdi, – visa tai pritaikyta šiam pasauliui. Su savo dabartine klausa negaliu išgirsti angelų dainavimo. Gal kas nors ir girdi jį, bet tokiu atveju – jis serga. Mane riboja tam tikras suvokimo diapazonas, negaliu išsiveržti iš jo ribų.
Todėl negaliu išreikšti to, ko nejaučiu, – reiškinių, kurių nefiksuoja mano jutimo organai. Tarkime, mane įkvepia dvasinio pasaulio idėja, manyje kažkas vyksta, pabunda, sušvinta… Bet kaip tai išreikšti? Noriu ar nenoriu, imu naudotis analogijomis, nusakančiomis panašius reiškinius. Pavyzdžiui, pasakoju apie nuotaikos pakilimus ir kritimus, požiūrių, fizinės būsenos svyravimus – bet tik ne apie tikrus dvasinius pakilimus ir nuopuolius.
Visada naudojamės mūsų pasaulio žodžiais, nes kitų neturime. Jeigu ir vartojame kitus žodžius, pavyzdžiui, AVA‘Ja (הויה), tai mums jie tarsi mantra, slaptasis kodas. Mūsų pasaulyje tokie dvasiniai terminai neturi analogų. Kabalistai juos pavadino tada, kai patyrė atitinkamus dvasinius reiškinius ir pamatė, kad jų šakos nesiekia mūsų pasaulio. Šiame pasaulyje nėra Aukštesniosios jėgos (Elokim), nėra „angelų“. Vadinasi, turiu juos vadinti atitinkamų jėgų vardais, arba pavadinimais, kurie nekyla iš tikro pažinimo. Tokiu atveju naudojuosi šviesų ir indų tarpusavio ryšių pavadinimais.
Tarkime, sakau: „Dievas maloningas, gailestingas ir atlaidus…“. Ką išreiškiu tokiu aprašymu? – Savo emocijas: verksmą arbą juoką, džiaugsmą arba širdgėlą. Tai mano jausmai, patirti dvasinėje būsenoje, ir jiems aš parenku tinkamą materialiąją išraišką. Ji atsiranda mūsų pasaulyje tada, kai jos dvasinis analogas pereina per visus pasaulius – nuo šaknies iki šakos.
Klausimas: Ar „šeštasis pojūtis“ kaip nors veikia kitų penkių jutimo organų jautrumą?
Atsakymas: Jeigu viršuje, šaknyje, aš patiriu savo darbo rezultatą, tai apačioje suprantu, kas vyksta šakoje. Iš šaknų pozicijos kabalistas žiuri į šakas ir mato visų reiškinių, vykstančių mūsų pasaulyje, priežastis.
Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“ rašo: „Iš pradžių reikia pažinti aukštesniąsias šaknis, jų dvasinį pavidalą, kurio neįmanoma įsivaizduoti kitaip – tik patiriant. Po to, kai jau žmogus pats, savo išmone aiškiai suvokia aukštesniąsias šaknis, jis gali žvelgti į konkrečias šakas šiame pasaulyje ir suprasti, kaip kiekviena šaka yra susijusi su savo šaknimi aukštesniajame pasaulyje visomis savo kiekybinėmis ir kokybinėmis charakteristikomis“.

Iš 2012 m. lapkričio 19 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pažink pasaulį, kuriame gyveni

Nuo žemiško ekrano – prie dvasinio

Pati realiausia kalba

Komentarų nėra

Europiečių klaida

Krizė, globalizacija

Pranešimas: Europos komisijos pirmininkas Ž. Barrozu antrus metus iš eilės tiesioginiame eteryje atsakinėja į interneto vartotojų klausimus. Šį kartą programoje buvo kalbama apie Europos komisijos siūlomas priemones kovai su bedarbyste, nacionalizmo ir populizmo augimu, apie ekonominės bei finansinės krizės sprendimo žingsnius.
Jo patarimas: Geriausia šaliai turėti stabilų, o ne dalinį užimtumą, – tai skatina augimą. Ekonominio augimo galime sulaukti, vadovaudamiesi pasitikėjimu ir vykdydami struktūrines reformas, kurios kelia mūsų šalių konkurencingumą.
Komentaras: Stimuliuoti augimą – vadinasi – pūsti burbulus. Nieko iš to neišeis, tai tik labiau pagilins krizę. Be to, krizė nesibaigs, kol suprasime, kad pasaulinę bendruomenę mums reikia keisti ne į konkurencinę, o į tarpusavio laidavimu grįstą visuomenę. Dėl to reikia keisti žmogaus prigimtį, pasitelkus integraliojo auklėjimo metodiką. Tai vienintelis būdas išgelbėti pasaulį nuo sulaukėjimo.

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė apgaubė planetą

Kada atsikvošės pasaulis…

Europos klaida

Komentarų nėra

Matyti užgimstant

Kabala ir kiti mokslai, Kūrėjas

Klausimas: Jei Kūrėjas yra bendras gamtos dėsnis, apimantis visus kitus dėsnius, tai kaip atskirti šį apibrėžimą nuo mokslo?
Atsakymas: O kam jį skirti? Žemės trauką galima vadinti „angelu“ ar „fizine jėga“. Iš esmės, koks gi skirtumas? Jokio. Tai tiesiog skirtingi pavadinimai.
Kūrėją taip pat vadiname „gamta“. Tačiau vieniems „gamta“ – tai kažkas tokio, ko galima nepaisyti, pavergti, su kuo galima daryti, ką panorėjus. O mes kalbame apie „gamtą“, kaip apie nekintamus dėsnius, su kuriais nieko nepadarysi. Jei noriu, kad man būtų gerai, turiu susitaikyti ir jų laikytis. Jei aš išmintingas, tai vykdau gamtos dėsnius – kitaip tariant, Kūrėjo įsakymus. Tada, atskleisdamas daiktų esmę, reiškinius pavadinu, nes suprantu, kad visi dėsniai veikia mano naudai. Už tai dėkoju Kūrėjui.
Klausimas: Kuo gi kabalos mokslas skiriasi nuo kitų mokslo šakų?
Atsakymas: Sakykime taip: visos kitos disciplinos nėra mokslas. Tik kabala yra tikras, galutinis, absoliutus mokslas, nes visada kyla iš vienintelės Jėgos, kuri veikia visoje tikrovėje. Visi kiti dėsniai, jėgos, mokslai ir kt. – esmės dalys, šalutiniai šios Jėgos pasireiškimai. Kol jų nesurinksiu į vieną visumą, man nepavyks panaudoti jų patikimu būdu. Visada ir visur jausiu ribas. Todėl ir „šlubuoja“ visi mūsų užmojai.
Štai ką rašo apie tai Baal Sulamas straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“:
„ …Fizika – tai tik atskirų dėsningumų žinios atskirame pasaulyje. Ji priklauso tik savo sričiai ir joks kitas mokslas į ją neįtrauktas. Priešingai, kabalos mokslas yra bendros žinios apie negyvosios, augalinės, gyvūninės ir žmogaus pakopų gamtos visumą visuose pasauliuose, bet kuriose apraiškose ir aplinkybėse, susijusiose su Kūrėjo sumanymu. Kitaip tariant, kabala tyrinėja tai, kas priskiriama tikslui. Todėl visi pasaulio mokslai, nuo mažų iki didelių, stebuklingai jame telpa.“
Kaip galima suprasti kokį nors veiksmą, nežinant jo rezultato, jo ketinimo? Pavyzdžiui, aš prieinu ir niukteliu tave. Niekas nesupranta, kas vyksta. Bet mes su tavimi žinome, kad šis niuksas pastūmėjo tave teisinga kryptimi – į kūrimo tikslą. Šitaip tu supranti veiksmų esmę – bet kurį veiksmą gamtoje, ir lengvą stumtelėjimą, ir didelę nelaimę. Kas bebūtų, tu žinai, kas vyksta, kodėl ir kur tai veda.
Bet tai idealas, o šiandien tu stovi viduryje ir matai tik mažytį bendrojo paveikslo fragmentą, vieną filmo kadrą, pradžią, o siužetas ir pabaiga tau nežinomi. Tačiau tu nepasikuklini pateikti savo sukurtų teorijų ir koncepcijų. Žinoma, nuolat suklysti.
Tačiau laikas padaryti išvadas: mes daugiau negalime veikti senais metodais. Mums būtina žinoti pabaigą, kad iš anksto nukreiptume ir priderintume prie jos visus veiksmus. Juk jau nieko negalime ištaisyti visuomenėje: nei švietimo, nei ekonomikos, nei finansų. Viskas, visiškai viskas sugriauta. Kodėl? Būtent todėl, kad nežinome, kokia krypti judėti, ko imtis. Net pirmaeilės, neatidėliotinos priemonės mums neįkandamos. Vyriausybės bejėgės ir pasyvios – štai iki ko nusiritome. Jokių prošvaisčių – priešingai, pagaliau pripažįstame, kad ateitis miglota.
Iki šiol plėtojome mokslus ir naudojomės jų vaisiais. Jokiais būdais neignoruoju to – priešingai, vertinu. Tačiau šiandien jie bejėgiai, nes mums trūksta ryšio su finalu. Tikrasis mokslas, tikroji išmintis – sugebėjimas pamatyti tai, kas užgimsta. To neduoda nė vienas iš šiuolaikinių mokslų. Kiekviena šaka tyrinėja tuos ar kitus reiškinius, bet nežino, kurlink jie veda. Stebėdami veiksmą, mes praleidžiame, kas svarbiausia – jo esmę. Surinkti įvairiausius elementus tam tikromis proporcijomis ir sąlygomis ir privesti juos prie tam tikros tarpusavio sąveikos daug išminties nereikia. Išmintis – suvokti esmę, o jos kaip tik ir nerandame.
Tačiau kitos išeities nėra – greitai esmę atrasime. Mes jau finišo tiesiojoje, kuri veda tiesiai į finalą…

Iš 2012 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kelio į Kūrėją žemėlapis

Kai saulė pasilieka zenite

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Komentarų nėra

Ateities žmogus

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija

Nuomonė (Varviko universiteto sociologijos mokslų profesorius S. Fuleris). Teoriškai marksizmas iškėlė pasaulietinę materialistinę žmonijos formavimosi koncepciją: sudėtinga, progresuojanti ir niekad nenutrūkstanti darbo, sąmonės ir visuomeninių santykių sąveika, kurios šaknys glūdi bendroje rankų, smegenų ir kalbos raidoje, kai vystydamiesi jie stiprino vienas kitą.
Milijonų paprastų žmonių, tikėjusių socializmu, siekiai buvo pakankamai kuklūs: užimtumas, nemokamas mokslas ir nemokama sveikatos apsauga.
Komentaras: Pirmą kartą žmonijos istorijoje mes patys galime iš anksto pasirinkti vieną iš mūsų vystymosi kelių gamtos numatytos visiškos pusiausvyros būsenos link. Mums leista pamatyti mūsų ateities būseną būtent todėl, kad ji yra priešinga mūsų egoistinei būsenai. Jeigu ji atitiktų mūsų prigimtį, tiesiog automatiškai judėtume pirmyn, kaip ir visos mūsų istorijos eigoje, stumiami mumyse augančio egoizmo.
Būtent mūsų egoistinės prigimties priešingumas žmonijos kitai, altruistinei būsenai, stabdo mus perėjoje į ją. Integralios, vieningos, altruistinės gamtos daromas mums – egoistams ir individualistams – spaudimas nenumaldomai didės, sukeldamas krizes ir kataklizmus, kurie mus pastūmės išsiaiškinti kančių priežastis ir pusiausvyrą su gamta, o susivienijimą tarpusavyje bei su ja laikyti mūsų išsivystymo viršūne.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Paklusnūs gamtos vaikai

Visuotinės pusiausvyros dėsnis

Komentarų nėra

Prašom ne delsti, o eiti pirmyn!

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Klausimas. Jeigu neįmanoma net pirščiuko pajudinti be įsakymo iš aukščiau, tai kaip galiu tobulėti, kur mano pasirinkimo laisvė?
Atsakymas. Neturime jokios pasirinkimo laisvės tobulėjimo atžvilgiu. Pasirinkimas tik toks, kad tobulėjimą galime paspartinti. Nereikia gilintis į būsenas, kurias patiri. Kuo daugiau jose kapstysies, tuo labiau atitolinsi savo tobulėjimą.
Vienintelis naudingas veiksmas – kiek tik galima greitinti savo tobulėjimą. Ir tai visiškai nepriklauso nuo būsenų, kurios tau atsiskleidžia, o tik nuo veiksmų siekiant susijungti su kitais.
Taigi mūsų darbas labai paprastas ir, galima sakyti, primityvus. Visa, ko iš tavęs reikalaujama, – kad ir kas su tavimi vyktų, nieko nepaisydamas visą laiką turi siekti susijungimo. Taip dirbdamas atversi naująjį protą, išmintį, pojūčius – vien dėl to, kad atkakliai stengsies judėti ta pačia kryptimi, „kaip į jungą įkinkytas jautis, kaip krovinį tempiantis asilas“.

Iš 2013 m. sausio 8 d. pamokos pagal straipsnį „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvė – tapti Žmogumi

Taškas tarp įsibėgėjimo ir šuolio

Aukštesnioji programa laukia tavo dalyvavimo

Komentarų nėra

Krizė apgaubė planetą

Krizė, globalizacija

Nuomonė (E. Jasinas, ekonomistas, Aukštosios ekonomikos mokyklos direktorius). Pasaulinė krizė išplito visur, prisitaikyti prie nepalankios aplinkos nepavyksta, antikriziniai metodai neveikia, visus valdo bendra pasaulinė finansų rinka. Pasaulinių ekonomikos centrų lyderiai bijo prisiimti atsakomybę už finansinės sistemos reformą – juk visos sėkmingos šalys pradėjo pelnytis krizės sąskaita.
Krizė prasidėjo 1973 metais. Agrarinė ekonomika veikė 4000 metų. Industrinė – 400 metų. Jos augimo šaltinis buvo industrija, kuri rėmėsi žemės ištekliais. Išteklių sunaudota pernelyg daug ir tolesnis ekonomikos augimas įmanomas tik diegiant inovacijas. Kol nepereisime prie inovacijų ekonomikos, mes iš krizės neišeisime!
Komentaras. Inovacijų taip pat nebus, kol nepertvarkysime pasaulinės bendruomenės. Mes, žmonės, perėjome „negyvąjį“, „augalinį“, „gyvūninį“ išsivystymo lygius. Šie lygiai vystėsi mumyse priverstinai, plečiantis mūsų egoizmui. Egoistiniai norai vystėsi mumyse ir mes juos vykdėme.  Kitas mūsų išsivystymo lygis – „žmogiškasis“.  Šis lygis – tai mūsų sąmoningas vystymasis pagal šio lygmens norą, t. y. vystymasis mums suvokiant, norint, sutinkant. O pati šio noro forma – kolektyvinė, ne individuali.
Taigi gamta verčia mus susijungti, bet pati nesujungia, o tik rodo, kad be vienybės kyla kančios. Mes turime suvokti, jog visai žmonių masei būtina palaipsniui susijungti (panašiai, kaip evoliucijos metu atskiros ląstelės jungėsi į vis didesnius ir sudėtingesnius junginius) į vieną visumą – Adomą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kada atsikvošės pasaulis…

Globalizacija neleidžia įsibėgėti

Visapusė krizė arba naujojo pasaulio pradžia

Komentarų nėra

Maksimalus įdegis supančioje Šviesoje

Dvasinis darbas

Žmogus ateina mokytis, norėdamas sužinoti, suprasti ir pajusti dvasinį pasaulį, bet kol kas nesuvokia, ką iš tiesų reiškia gavimas ar davimas, sau ar kitiems. Jis moka rūpintis tik savimi ir veikti, vadovaudamasis savo noru mėgautis. Visa jo darbo esmė – atlikti veiksmus, kurie pritrauktų grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Vienintelis dalykas, apie kurį turime galvoti – kaip atsiverti Šviesai, suteikti Jai galimybę mus veikti ir keisti mūsų savybes. Visą laiką reikia rūpintis tik tuo, kaip pasiekti tokiam poveikiui optimalią būseną: sustiprinti savo ryšius su grupe, mokymąsi, ketinimą, organizuoti viską, kas būtina.
Mūsų užduotis – visas šias sąlygas taip suformuoti, kad mus geriausiai veiktų Šviesa. Šviesa nesikeičia, tai aš turiu nuolat gręžtis į jos įtaką tai viena, tai kita puse: savo mintimis, ketinimais, veiksmais, dirbdamas su knygomis, grupe, savimi, santykiuose su artimais ir tolimais žmonėmis – visur.
Jeigu žmogus nuolatos apie tai galvoja ir ten kreipia visas savo viltis, suprasdamas, kad niekas, išskyrus Šviesos poveikį jam nepadės, tai greitai pasiekia rezultatą. Tai reiškia, kad jis „laukia Kūrėjo šviesos“ tarytum aušros. Jis jaučia, kaip jame keičiasi vertybės, kreipiančios jį davimo ir meilės, perėjimo iš savęs į draugų, grupės, jos vidinės formos supratimo pusę.
Būtent šiose vertybėse jis pradeda matyti savo gyvenimą. Jis jaučia, kad jame glūdi du norai. Vienas – tai vis dar likęs prigimtinis noras gauti. O kitas – tai palaipsniui besivystantis jame alkis, poreikis, vakuumas, kurį jis nori užpildyti savo siekiu susivienyti.
Kai žmogus, Šviesos, sukuriančios jame naują tuščią sritį, padedamas jau jaučia šiuos du norus savyje, jis įgyja tam tikrą kryptį. Pradžioje jame buvo tik bekryptis taškas. Dabar tarp šių vakuumų atsiranda ryšys, nustatantis kryptį „nuo savęs artimo link“, ir šitaip žmogus vystosi.
Svarbiausia nuolatos siekti maksimalaus poveikio Šviesos, optimaliausia, efektyviausia forma grąžinančios į šaltinį.

Iš 2012 m. lapkričio 19 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Šviesos trupinėlis menamame pasaulyje

Davimo srovė

Tokia paprasta mechanika

Komentarų nėra

Bendravimo trūkumas pažeidžia smegenis

Sveikata

Tyrimas. 1980 metais keliose Rumunijos našlaičių prieglaudose buvo atliktas eksperimentas: vaikus palikdavo vienus, be jokių socialinių kontaktų. Taip vaikai praleisdavo iki 20 valandų. Kai jie užaugo, išryškėjo įvairūs psichikos nukrypimai nuo emocinio nestabilumo iki protinio vystymosi sutrikimų.
Bet pats įdomumas laukė tyrinėtojų, kai jie pradėjo tirti smegenų struktūrą. Gyvūnų, kurie augo atskirti, neuronus supančios glijos ląstelės buvo menkai išsišakojusios, turėjo trumpas ataugas ir sudarė ploną mielino sluoksnį aplink neuronų aksonus.
Bendravimo trūkumas turi įtakos ne tiek tarpneuroninėms jungtims, kiek „techniniam“ neuronų „aptarnavimui“: jei mielininis dangalas pernelyg plonas, nepakankamai gerai gaubia laidžias ataugas, tai sukelia signalo perdavimo problemų: signalas silpsta, dingsta, sunkiai pasiekia paskirties vietą. Ankstyvoje vaikystėje bendravimas – fiziologinė būtinybė. Jei tokio bendravimo trūksta, kyla rizika išsivystyti  nepilnavertėms smegenims.
Komentaras. Žmogus – visuomeninė būtybė ir evoliucionuojant jam vis labiau reikalinga tinkama aplinka, kuri nulemia visą jo pasaulėžiūrą, vadinasi, ir elgesį, ir likimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienišiai – pas mus!

Vaistas nuo depresijos – ryšys su kitais žmonėmis

Pokalbis apie vienatvę

Komentarų nėra

Kas ką traukia…

Dvasinis darbas

Klausimas: Vienoje iš pamokų mūsų lektorius pajuokavo, kad esant absoliutaus davimo būsenai, jausimės taip, lyg patirdami vos ne 700 orgazmų vienu metu.
Atsakymas: Kiekvienas įsivaizduoja būsimą pasaulį, rojų savaip. Iš esmės, jis teisus.
Mūsų gyvenime pats didžiausias malonumas – seksualinis, taip rašo knygose. Šis malonumas yra visų malonumų pagrindas būtent tam, kad tęstume giminę, ir dar todėl, kad tai išplaukia iš dvasinio susiliejimo taško (zivug – de – akaa). Todėl mūsų pasaulyje tai yra, iš tikrųjų, pats aštriausias egoistinio noro pojūtis. Todėl žmonės taip plačiai išvystė sekso pramonę ir visa kita.
Dvasiniame lygmenyje šis malonumas daug didesnis, jo negalima palyginti su niekuo.
Nesvarbu, kas žmogų pritraukia prie kabalos, – vieną traukia tas, kitą – kitkas. Iš viršaus tau duoda masalą kaip žuviai, tu griebi jį ir eini pirmyn. To pakanka.
Taigi, jeigu tave būtent „tai“ traukia – pažadame duoti.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. Gruzijos kongreso 3-iosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinis pasitenkinimas

Kodėl seksas taip traukia žmones?

Beribio prisipildymo stebuklas

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai