Maksimalus įdegis supančioje Šviesoje

2013-01-24

Žmogus ateina mokytis, norėdamas sužinoti, suprasti ir pajusti dvasinį pasaulį, bet kol kas nesuvokia, ką iš tiesų reiškia gavimas ar davimas, sau ar kitiems. Jis moka rūpintis tik savimi ir veikti, vadovaudamasis savo noru mėgautis. Visa jo darbo esmė – atlikti veiksmus, kurie pritrauktų grąžinančią į šaltinį Šviesą.
Vienintelis dalykas, apie kurį turime galvoti – kaip atsiverti Šviesai, suteikti Jai galimybę mus veikti ir keisti mūsų savybes. Visą laiką reikia rūpintis tik tuo, kaip pasiekti tokiam poveikiui optimalią būseną: sustiprinti savo ryšius su grupe, mokymąsi, ketinimą, organizuoti viską, kas būtina.
Mūsų užduotis – visas šias sąlygas taip suformuoti, kad mus geriausiai veiktų Šviesa. Šviesa nesikeičia, tai aš turiu nuolat gręžtis į jos įtaką tai viena, tai kita puse: savo mintimis, ketinimais, veiksmais, dirbdamas su knygomis, grupe, savimi, santykiuose su artimais ir tolimais žmonėmis – visur.
Jeigu žmogus nuolatos apie tai galvoja ir ten kreipia visas savo viltis, suprasdamas, kad niekas, išskyrus Šviesos poveikį jam nepadės, tai greitai pasiekia rezultatą. Tai reiškia, kad jis „laukia Kūrėjo šviesos“ tarytum aušros. Jis jaučia, kaip jame keičiasi vertybės, kreipiančios jį davimo ir meilės, perėjimo iš savęs į draugų, grupės, jos vidinės formos supratimo pusę.
Būtent šiose vertybėse jis pradeda matyti savo gyvenimą. Jis jaučia, kad jame glūdi du norai. Vienas – tai vis dar likęs prigimtinis noras gauti. O kitas – tai palaipsniui besivystantis jame alkis, poreikis, vakuumas, kurį jis nori užpildyti savo siekiu susivienyti.
Kai žmogus, Šviesos, sukuriančios jame naują tuščią sritį, padedamas jau jaučia šiuos du norus savyje, jis įgyja tam tikrą kryptį. Pradžioje jame buvo tik bekryptis taškas. Dabar tarp šių vakuumų atsiranda ryšys, nustatantis kryptį „nuo savęs artimo link“, ir šitaip žmogus vystosi.
Svarbiausia nuolatos siekti maksimalaus poveikio Šviesos, optimaliausia, efektyviausia forma grąžinančios į šaltinį.