Klausimas: Jau taip ilgai pasaulinė grupė nežmoniškomis pastangomis bando susivienyti. Išeina, jog kiekvienas savyje turi įveikti savo išskirtinumą, anuliuoti save prieš kitus. Ar tai įmanoma? Galbūt dėl to taip sunku ir niekaip nepavyksta susivienyti?
Atsakymas: Mes dirbame keliais lygmenimis.
Kiekvienas žmogus dirba, siekdamas susivienyti su kitais savo fizinės grupės nariais. Juk fiziniai pojūčiai mums kol kas labai svarbūs. Todėl kiekvienas narys grupėje turi siekti vienybės. Dėl to – viskas aišku. Svarbiausia, kad grupėje būtų vienybės siekis.
Kitas lygmuo – vienybė tarp grupių. Kiek aštrės globali ir integrali pasaulio padėtis, tiek jis spaus mus vieną prie kito, jausime, kad mums reikia vienytis prieš šį pasaulį. Vadinasi, visada turime matyti, kokios jėgos padeda ką nors nuveikti.
Pasaulį valdo dvi jėgos – gavimo ir davimo. Davimo jėga – paslėpta, o gavimo – mums aiški. Kas mus motyvuos, koks būsimas atlygis trauks mus pirmyn? – Visa tai reikia išsiaiškinti. Jūs sakote: „Mes stengiamės, bet mums neišeina susivienyti“. Ar iš tikro mes vienijamės? Reikia patikrinti, ar trokštame to, ar tai tik tušti žodžiai.
Kodėl grupės nesivienija? Ar jos jaučia tokį poreikį? Kaip padaryti taip, kad pajaustų? Kai ateina bendra nelaimė, imi jausti poreikį. Arba bendras tikslas, kurį galima pasiekti tik kartu, – tai irgi poreikis. Na, o jeigu nėra nieko, kas stumtų iš galo ar trauktų iš priekio, tai nieko neišeis, vien tuščios kalbos. Todėl reikia žvelgti giliau, ieškoti jėgų, kurios priverstų tai padaryti. Štai kur problema.
Manau, kad viskas išsispręs artimiausiu metu. Dabar mums svarbiausia vis glaudinti kiekvieną grupę. Grupė kol kas nėra bendras pasaulinis kli.
Gerai, kad bandome jungtis, jausti visas grupes. Palaipsniui tai jau vyksta. Šiandien turime tokį tarpusavio kontaktą, kurio negalima palyginti su tuo, koks buvo prieš vienerius, dvejus ar trejus metus. Dabar visas grupes matome ekrane ir jaučiame, kad jos – su mumis. Tai visai kas kita. Jos pačios jaučia būtinybę būti kartu, atsirado būtinybė – stūma iš galo. Grupės supranta, kad kuo glaudžiau jungsimės tarpusavyje, tuo daugiau turėsime galimybių greičiau pasiekti tikslą – jie jau pradeda matyti priekyje tai, kas traukia.
Aš jokiu būdu nemenkinu šių pasiekimų. Atvirkščiai. Bet vis dėl to, svarbiausia kol kas – kiekvienoje grupėje sureguliuoti teisingus tarpusavio santykius. Žinau, kad nukreipę dėmesį į vieną dalyką, prarandame kitur. Padėti viena kitai būtina, bet didžiausias kiekvienos grupės dėmesys turi būti nukreiptas į tai, kad viduje susikurtų teisingas sąlygas dvasiniam vystymuisi. Dvasiniam vystymuisi!
Likęs pasaulis, 99 proc. žmonijos, mus mažiau domina. Kodėl? Baal Sulamas rašo, kad tuo mastu, kokiu mumyse bus juntamos dvasinės savybės, visi kiti žmonės ims jausti, kad mes kažką tokio turime, ir juos trauks tai, jie ims norėti šito. Vadinasi, žmonės panorės jungtis prie mūsų net be jokios reklamos, populiarinimo ir platinimo. Netgi be šito!
Kodėl gi platiname, kam to reikia? Visų pirma tam, kad patys susiorganizuotume – darbas organizuoja. Medžiagos platinimas yra labai rimta paskata organizuotis. Mes tai jaučiame: kartu einame, dalijame, jaučiamės kaip „mes“. Tai viena medalio pusė. Kita – ši veikla visgi pritraukia naujų žmonių, greičiau juos pažadina.
Apskritai, tikrasis platinimas – tai platinimas per mūsų tarpusavio ryšius, per tinklą, kuris visus mus sieja. Jeigu iš viršaus gauname Šviesą, tai Ji ima šviesti. Tada masės pasąmoningai jaučia: „Jie kažką turi. Noriu būti arčiau jų“, – ir nori jungtis prie mūsų. Toks veikimo principas.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 2-osios pamokos Gruzijoje

Daugiau šia tema skaitykite:

Teoriškai vairuoti neišmoksi

Vienybės link – per dykumą

Vystytis bijant mirties?

Klausimas: Ką reiškia atlikti savo vaidmenį grupėje? Jei man trukdo egoizmas, kaip galiu apibrėžti savo vaidmenį? Ar draugai turi man padėti?
Atsakymas: Kiekvienas turi jaustis kaip pats reikalingiausias, tarsi mama savo vaikams. Ji juk neklausinėja, kaip, kada, kodėl, o tiesiog veikia, nes jaučia jų norą arba tai, kas dabar jiems reikalingiausia, geriausia. Todėl nereikia klausinėti, kaip veikti, o tiesiog ieškoti tam galimybių. Visada yra ką pridėti.
Rabašas rašo, kad visada galima pridėti gerą nuotaiką. Geros nuotaikos, laimės pojūtis visada reikalingas, jam nėra ribų.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. antrosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

„Jeigu būtume žinoję, iš kokių šiukšlių“

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Ir varge, ir džiaugsme būsime kartu…

Pranešimas: JT konferencijoje stabilaus vystymosi klausimais Rio+20 nebuvo pateikta apčiuopiamų poslinkių, negana to, pastebėtas atsitraukimas pasaulinės ekonominės krizės klausimu.
Industrinių šalių vadovai nesutiko su tuo, kad bet kokia kaina siekdami ekonominio augimo, jie stumia žmoniją į globalią katastrofą. Uraganas „Sendi“ neatkreipė dėmesio į klimato kaitos grėsmę, o kandidatai į prezidentus vienas per kitą varžėsi dėl iniciatyvų atkurti ekonominį augimą.
Išvada: Pasaulis grimzta į ekologinę, maisto ir ekonominę krizę, ir kol kas nedidelės mažumos interesai keliami aukščiau didžiosios daugumos, jos įveikti nepavyks. Vystymosi krizė reikalauja kurti naują civilizaciją, kurios centre bus žmogus.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žemėje prasideda superaudrų era

Ekonomistai turi atsisakyti įprastų teorijų

Uraganai perspėja planetos gyventojus

Klausimas. Kaip atpažinti kabalistą? Nors dvasinis darbas nematomas, bet jei žmogus kalba apie norų ištaisymą, ar gali tai būti požymis?
Atsakymas. Nežinau. Galbūt, išstudijavęs kabalos knygas, jis apibūdina tau jų turinį. Na ir kas iš to? Pagal šį požymį tu gali priskirti jį prie kabalistų? Ar pakanka to, jei jo palaiminimas persmelkia tave iki kaulų gilumos?
O galbūt šiandien žmogus pasakė kažką, o po dviejų dienų tai išsipildė? Pasaulyje nemažai žmonių, žinančių ateitį. Tik pranašautojas anaiptol nėra kabalistas. Juk jis atskleidžia tai, kas nutiks su tavimi mūsų pasaulyje. Tai neturi nieko bendra su kabala, su dvasiniu pasauliu.
Vienas iš žymiausių aiškiaregių istorijoje buvo Volfas Mesingas, tiksliai nuspėjęs  įvykius daugeliui metų, įskaitant pasaulinius karus ir atskirų asmenų likimus. Jis numatė net savo mirties dieną ir valandą. Per Karibų krizę jis tiesiog atskleidė visas kortas, aprašydamas abiejų konfliktuojančių šalių sumetimus ir vienokių ar kitokių žingsnių pasekmes. Galiausiai buvo pasiektas susitarimas, kuris pašalino karo grėsmę.
Žmogus gali jausti tai, kas įvyks pasaulyje. Juk viskas jau egzistuoja, bet paslėpta nuo mūsų suvokimo. Mums tai – paslaptis, o iš tikrųjų laiko nėra ir kalbama apie pakopas, kurios atsiskleidžia mumyse viena po kitos. Taigi kai kurie žmonės geba matyti šią tvarką.
Įsivaizduok, kad aš blogai matau ir man reikės penkių minučių, kad priartėčiau ir atpažinčiau tave. Kita vertus, pakanka man užsidėti akinius ir nelaukdamas penkių minučių aš „priartėsiu“ ir  atpažinsiu tave iš karto. Laikas ir erdvė – tai vienas ir tas pats. Viskas priklauso nuo „akinių“…
Vienaip ar kitaip, panašūs gabumai neturi nieko bendra su kabalos mokslu. Tokio tipo techniką naudoja įvairios slaptosios tarnybos, tačiau aiškiaregiai nėra kabalistai.
Kabalistas – tai žmogus,  tam tikru laipsniu susitapatinęs su Kūrėju ir jau esantis dvasinių laiptų pakopose. O dar tiksliau – tas, kuris jau gali gauti dėl davimo trijų pirmųjų sfirų lygmeniu.

Iš 2012 m. lapkričio 12 d. pamokos pagal straipsnį „Kabalos mokslo esmė“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nelaukite iš kabalisto stebuklų!

Kaip atpažinti kabalistą?

Ar klydo pranašai?

Klausimas. Kokia moterų grupės įtaka vyrų grupei? Kaip moterims sukurti norą, kad paveiktų vyrus?
Atsakymas. Prieš keletą metų lankiausi Čilėje, kur moterų daug daugiau nei vyrų. Pamenu, paklausiau vienos mūsų draugų šeimyninės poros iš Čilės grupės: „Kas vadovauja jūsų namuose?“ Vyras atsakė: „Natūralu, kad kai mes būname tarp žmonių – gatvėje, svečiuose, žinoma, vadovauja moteris. Bet namuose!..“  Žmona pasižiūrėjo į jį kaip į mažą vaiką, palingavo galva, ir viskas tapo aišku.
Taip duota gamtos, kad visur vadovauja moteris. Ir tai teisinga. Tai yra gerai.
Todėl moteriškoji grupės dalis – tai patikimiausia, kas apskritai yra gyvenime ir pasaulyje. Tai stabilumas, pusiausvyra, labai stiprus palaikymas. Ir visų pirma reikia rūpintis, kad ji būtų stipri. Reikia suteikti moterims galimybę egzistuoti, dirbti, visur dalyvauti. Į moterų balsus turi būti atsižvelgiama priimant sprendimus. Tai – gera bendros grupės ateitis.
Mes visi esame suaugę žmonės ir suprantame, kad neįmanoma būti vienam, kad mums reikalinga parama. Ir būtent dėl to, kad mes skirtingi, priimame teisingą sprendimą ir renkamės tinkamą gyvenimą.
Taigi reikia rimtai spręsti problemas, elgtis kaip suaugusiems žmonėms. Moteriškosios dalies grupėje teisės turi būti ne ką mažesnės nei vyriškosios.

Iš 2012 m. lapkričio 5 d. pokalbio Gruzijos kongreso vaišių metu

Daugiau šia tema skaitykite:

Motinos kelias

Be moterų pagalbos nepasiseks

Į tobulumą – harmonijoje su gamta

Tarp mūsų ir Kūrėjo yra filtras, vadinamas „penkiais dvasiniais pasauliais“, kurį sudaro įvairios mums nusileidžiančios  Šviesos filtracijos.
Šviesa aukščiausioje pakopoje – absoliuti, absoliučiai gera, pozityvi. Tačiau, praėjusi per šiuos filtrus, tampa priešinga, nes eina per susiskaidymo, mūsų savybių atskyrimo nuo Šviesos savybių sistemą. Galiausiai, būdami savo žemajame lygmenyje, gauname atvirkštinę Šviesą – tamsą. Taip atsiranda mūsų pasaulis.
Ištraukti žmogų iš šio pasaulio aukštyn galima tada, kai imi jį įvairiai veikti.
Dabar darome tą patį. Jeigu norime žengti pirmyn, praeiti šį filtrą, pakilti virš jo, sulaukiame įvairių poveikių: teigiamų, neigiamų, pakilimų ir nuopuolių.
Šį filtrą sudaro penkios pakopos: Asija, Jecira, Brija, Acilut, Adam Kadmon ir filtro neturintis Begalybės pasaulis.
Mes norime pakilti virš šio filtro. Kodėl? Tai problemiškas klausimas. Galime norėti egoistiškai, kad mums būtų geriau, bet tokiu atveju nekylame. Tada mus gerokai aptalžo, kol pradedame suvokti, kad pakilti viršun turime ne tam, kad mums būtų gerai, o kad atskleistume teisingą Kūrėjo pavidalą, kad nekalbėtume apie Jį blogai, o pajustume Jį kaip teikiantį absoliutų gėrį. Tai reiškia, kad aš nebesirūpinu tuo, kaip jausiuosi, kaip mano egoizmas reaguos į Kūrėją, o kovoju už tai, kad jausčiau Jį gerai, kad mylėčiau Jį. Mylėčiau Jį ne dėl to, kad Jis teikia man visą gėrį, o už Jo savybę duoti, daryti gerą kitiems.
Kaip galiu tai padaryti? – Tik įgijęs tokias pat savybes. Vadinasi, pakilimas šiuo filtru į viršų, 125-iomis pasaulių pakopomis, reiškia nuolatinį mano kitimą –  panašėjimą į Kūrėją.
Šitaip palaipsniui kylame ir pasiekiame visišką panašumą į Kūrėją, susiliejame su Juo.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. 3-iosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Vadovas po knygą „Zohar“. Aukštesniųjų pasaulių sistema

Visas gyvenimas – tarp dviejų Šviesų

Kūrėjas – kūrinio viduje

Klausimas. Kalbėdami apie integralią būseną mes turime galvoje visuomenę ar, remdamiesi kabala, vieną bendrą dvasinį organizmą?
Atsakymas. Tai vienas ir tas pats. Kalbame apie visuomenę, kuri pradeda jaustis kaip viena bendra visuma. Joje atsiranda kolektyvinis protas, kolektyvinis jausmas, kolektyviniai poreikiai, kolektyvinis požiūris į visa. Kitaip tariant, visa visuomenė tampa vienu bendru vienetu ir pradeda jausti visus gamtos lygmenis visiškai susijusius tarpusavyje. Ir kai visą šią milžinišką gamtą žmogus įtraukia į save, mato, jaučia ją savo viduje, jis ima perprasti jos programą.
Būdamas šios programos dalis jis ima suvokti ją visą. Jis tarsi mato save užgimusį prieš milijardus metų ir tebetęsiantį savo raidą po milijardų metų, juk jis ima įsitraukti į visą šį didžiulį integralios gamtos organizmą. Jis pradeda jausti visas jį gaubiančias jėgas ir suprasti, kaip tai veikia, kokį poveikį daro jam, kaip jis, būdamas vienintelis aktyvus gamtos elementas, ne instinktų valdomas, o sąmoningas, gali daryti įtaką sau, savo likimui, savo ateičiai.
Vis dėlto žmogus įgis tai tik tada, kai integraliai įsitrauks į visus gamtos lygmenis. Tuomet jis užkops į aukščiausią gamtos lygmenį – į Kūrėjo, jei galima taip pasakyti, lygmenį. Kūrėjo nėra, pati gamta yra Kūrėjas. Žmogus pasiekia tokį lygmenį.
Klausimas. Kaip apibrėžti pačią visuomenės sąvoką, juk visuomenė ir organizmas suvokiami kaip skirtingi dalykai? Visuomenė kartais palyginama su organizmu, bet tai metafora, vaizdinys.
Atsakymas. Šios sąvokos suvokiamos kaip skirtingi dalykai visuomenėje, kurioje visi elementai nesusiję tarpusavyje. Jeigu tai yra į dalis, į gabalus sudužęs organizmas, kaip kad baisios būsenos ligonis, kurio visos sistemos neteko pusiausvyros, tuomet jūs teisūs. Tokios būsenos yra dabartinė mūsų visuomenė, kurią mes bandome išgelbėti nuo mirties, nuo visiško visų sistemų suirimo. O kai visos sistemos, kiekviena iš jų ir visos kartu, palaiko viena kitą, išlaiko pusiausvyrą, tuomet tai yra tiesiog integrali visuomenė.
Replika. Kitaip tariant, mes turime nubrėžti aiškią ribą tarp visuomenės vaizdinių, kurie viešpatauja sociologijoje. Ten viskas paprasta: yra paprasta visuomenė – pirmykštė bendruomenė, gentis, ir sudėtinga, itin diferencijuota visuomenė.
Atsakymas. Beje, pirmykštės bendruomenės praktiškai buvo integralios visuomenės. Jos rėmėsi instinktyviu lygmeniu, kaip yra gyvūnų pasaulyje.
Vis dėlto mes skiriamės nuo gyvūnų pasaulio tuo, kad mumyse išaugo egoizmas. Ir dabar mes pradedame vienytis kitame lygmenyje.
Gyvūnai instinktyviai suvienyti į integralią bendruomenę. Taip juos laiko gamta, gamtos visuotinis dėsnis. O vėliau virš mūsų gyvūninio kūno išauga egoizmas, ir turime pradėti integruotis jau aukščiau jo, kartu su juo. Kitaip tariant, egoizmas ir suteikia mums naują integracijos lygmenį.

Iš 2012 m. lapkričio 26 d. TV programos „Integralusis pasaulis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Integralusis auklėjimas – svarbiausias būsimos visuomenės kriterijus

Surasti jėgą, pažadinančią meilę

Žmonijos valios pastanga

Nuomonė. Pasaulio ekonomika lengvai pasiduoda panikai ir minios sindromui: kad būtų išprovokuota rimta krizė, jau seniai pakanka gandų apie ją. Deja, ekonomistai ir politikai apsimeta, kad to nepastebi, ir visiškai rimtai samprotauja apie artėjantį eilinį krachą, taip jį ir priartindami.
Įtikinti korporacijas ir žmones, kad krizė neišvengiama, kur kas paprasčiau, nei atrodo. Neatsargūs žodžiai gali sukelti realius ekonominės veiklos dalyvių veiksmus, kurie ir išprovokuos ilgai trunkančią recesiją.
Bostono universiteto profesorius Laurence Kotlikoff taip aprašė šią problemą:
– Ekonomika gali eiti iš proto.
– Kad išprotėtų, jai nereikia objektyvių priežasčių.
– Pasitikėjimo pojūtis – tai visuomenės aukštai vertinama prekė.
Šiandien Jungtinėms Amerikos Valstijoms reikia ne panikos, o tikrų lyderių. Prezidentas ir politikai turi liautis gąsdinę gyventojus. JAV korporacijos jau aktyviai mažina investicijas ir samdomų darbuotojų skaičių.
Jeigu Kongresas taip ir nesugebės rasti išeities iš aklavietės ir recesija visgi prasidės, abi JAV partijos – respublikonai ir demokratai – tuoj pat pareikš: „O mes jus įspėjome.“
Deja, jos taip ir nesupras, jog nebandydamos sutvarkyti biudžetą pačios tapo svarbiausia recesijos priežastimi. Amerikos ekonomika ir be to ganėtinai beprotiška, jai nereikia bepročių lyderių, kurie ir toliau stiprintų jos nestabilumą.
Komentaras. Problema ta, kad naujiems ekonominiams santykiams aprašyti būtina nauja kalba, t. y. reikia kalbėti apie visišką abipusį bendradarbiavimą, protingą vartojimą, stengtis, kad gyventojai suprastų naujus (integralius) visuomenės dėsnius. Šiuos dėsnius mums diktuoja nauja mūsų raidos evoliucinė pakopa ir mes privalome jų laikytis. Delsimas veikia ne mūsų naudai, juk skirtumas tarp mūsų ir pasaulyje pasireiškiančių naujų dėsnių  didėja, ir tai bus juntama kaip besiplečianti krizė.

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasauliui gresia pavojingas nusileidimas

Kaip žlugs pasaulinė ekonomika XXI amžiuje

Artėja finalas

Klausimas: Kada jau galima laikyti, kad grupė yra susiformavusi, kad ji juda tikslo link?
Atsakymas: Tikslo siekianti grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie turi vieną tikslą, kurie jį žino, suvokia tarpusavyje, jaučia. Jie kartu studijuoja kabalistinius šaltinius, tikrindami save, dirba, kad sujungtų savo taškus širdyje. Kitaip tariant, svarbiausia jiems – susivienyti, nekreipiant dėmesio į jokias kitas savybes.
Jei žmogus siekia vienybės, kad atskleistų Kūrėją, to pakanka, kad jis būtų mano draugas, net jei visais kitais atvejais yra labai nemalonus žmogus, – nesvarbu. Palaipsniui visi suvoksime, kokiu būdu prisitaikyti, priartėti vienam prie kito.
Grupė – tai susibūrimas žmonių, kurie supranta, kad norėdami suvokti Kūrėją, turi dirbti su savimi, mokytis, palaikyti tam tikrą gyvenimo būdą. Jie turi reguliariai susitikinėti, ir taip sąveikauti tarpusavyje, kad visą laiką būtų žadinami susivienyti.
Tiesiog išsinuomoti patalpas ir rinktis ten – tai dar ne grupė. Susitinkame fiziškai, skaitome kartu, išsiskirstome ir štai – mes jau grupė? Kabaloje viskas apibrėžiama ne fiziniais kūnais, o vidiniu pabudimu.
Grupė reiškia taškų širdyje siekį tapti viena visuma. Tik tai vadinama „grupe“. Todėl mums dar labai reikia šito siekti.
Bet kai žmonės visi kartu siekia tikslo, suprasdami, kad tik susijungę, nepaisant, aukščiau visų priešingybių, jie išskiria Kūrėjo savybę ir kartu įveikia sudužimą, tada jie tampa grupe.
Vadinasi, visos mūsų priešingos savybės – tai vienintelė bendra egoistinė savybė. Visi mūsų egoistiniai, priešingi vienas kitam troškimai dabar yra tarsi viename maiše. O mes, pakildami aukščiau šių savybių, darome apribojimą (cimcum) ir ekraną (masach), nukreipdami savo taškus į Kūrėją, panašumą, davimą.
Vadinasi, mūsų sujungti egoistiniai norai lieka apačioje, o mūsų ketinimai susijungti, siekti Kūrėjo, tapti panašiems į Jį, yra viršuje, aukščiau jų. Taip mes jau pradedame kurti sielą. Kitaip tariant, vieną bendrą parcufą.
Siela yra viena. Nėra daugybės sielų. Visi ir kiekvienas turi tik bendrą kli (indą). Jei mes tarsi sukuriame jį, tai atskleidžiame, kad jis jau sukurtas! Mes tik stengėmės aptikti tai ir savo mėginimais staiga atskleidėme, kad jau čia egzistuojame. Juk tai vienintelis vientisas kūrinys – jis jau egzistuoja, o sudužimas įvyko tik mūsų sąmoningumo atžvilgiu, tad siekdami judėti pirmyn – pakylame aukščiau mūsų dabartinių pojūčių.

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. antrosios pamokos Gruzijos kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Hitleris, Stalinas, Achmadinežadas…

Grupė – priemonė dvasiškai vystytis

Žmogus, ieškantis brolių

Meilė draugams slypi tame, kad nemyliu nė vieno iš jų. Paprasčiausiai noriu kiekvieną jų pajungti sau – tegu jie mane aptarnauja, tegu daro tai, ko pageidauju. Ir apskritai, kam jie man reikalingi? Geriau jų nebūtų.
Toks yra „normalus“ žmogaus požiūris į visus likusius.
Meilė draugams slypi tame, kad man nėra svarbios jų savybės, jų mentalinės ar fizinės problemos arba, atvirkščiai, sėkmė – man tik svarbūs taškai širdyje. Būtent juos aš myliu, o viso kito aš neprivalau mylėti.
Iš principo, nesvarbi net lytis. Būtina atsiriboti, kuo toliau atsitraukti nuo išorinių apraiškų. Tada visi likę faktoriai staiga pradeda papildyti vienas kitą.
Juk taškais širdyje ne papildome vienas kitą – mes juos tiesiog sujungiame, juose tarp mūsų viešpatauja sutarimas. Kai tik sujungiame taškus širdyje, staiga visi mūsų visiškai skirtingi charakteriai, savybės kaip dantratukai pradeda jungtis tarpusavyje. Panašiai priglunda vienas prie kito du sukibę diskai – ir visas mechanizmas pradeda normaliai suktis. Jeigu sujungiame tarpusavyje taškus širdyje, o virš visų kitų savybių pakylame, nekreipdami į jas dėmesio, tai tada idealiai susikabiname tarpusavyje.
Kokiu būdu tai daroma? Aš myliu, gerbiu draugą už jo vienybės siekį, ketinimą susijungti su Kūrėju. Manau, kad tuo jis mane lenkia, yra aukščiau už mane, jis siekia to labiau nei aš. Šitaip matau draugus kaip vadinamąją „didžių žmonių kartą“. Jeigu išaukštinu draugą pagal svarbiausią dalyką, absoliučiai nekreipdamas dėmesio į jokias kitas jo žemiškąsias savybes, tuo pačiu aš priartėju prie jo, „atsistoju“ žemiau jo. Taip mes ir susijungiame.
„Draugų meile“ yra vadinamas būtent susivienijimas į vieną visumą mūsų taškais, nepaisant viso kito. Šiame reikale turime padėti vienas kitam. Aš galiu teikti visokeriopas paslaugas savo grupės draugams, pagelbėti jiems sprendžiant kažkokias žemiškas problemas, bet tik tuo atveju, jeigu iš tikrųjų esame vienos grupės dalys ir stengiamės sujungti mūsų taškus.
Kabala labai griežtai vertina įprastinę tarpusavio pagalbą. Kodėl? Todėl, kad ji iš žmogaus reikalauja ketinimo! Būtina labai aiškiai įvertinti: kam aš tai darau? Tiesiog ne todėl, kad man kažko gaila, nepatogu prieš ką nors, nesinori atrodyti kietaširdžiui ir t. t. Ne, aš vykdau kitą sąlygą – mes tuo pasiekiame vienybės. Ir tik dėl to!

Iš 2012 m. lapkričio 6 d. kongreso Gruzijoje 2-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip gauti jėgų, kurių neturiu?

Tikros meilės artimui paslaptis

Negalima ignoruoti draugo