Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Kabala ir kiti mokslai

„Tokių mokslų kaip teologija, filosofija ir matematika principai ir šaknys kyla iš kabalos. Todėl visi šie mokslai pavaldūs šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės pavaldūs kabalos principams bei taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“
Raimundas Lulijus

„Studijuok kabalą, ji tau viską paaiškins!“
Teofrastas Paracelsas

Tai kyla iš pačios kabalos požiūrio į tikrovę. Iš esmės, mes nežinome, kas esame ir kokioje tikrovėje gyvename. Kiekvienam būdingas tam tikras pojūtis, įsivaizdavimas apie būtį: „aš ir tai, kas mane supa“. Kaip gi pereiti prie tikro suvokimo? Kaip įsitikinti, kad tai nėra fantazija? Galbūt iš tikrųjų esu visiškai kitoks, o dabar sapnuoju? Ar net sapnuoju sapne? Trumpiau tariant, kas yra „aš“? Tai, ką apie save galvoju ir ką jaučiu savyje? Ir kas yra „pasaulis“?
Tai yra visko pagrindas. Jausdami savo nuosavą tikrovę tam tikroje išorinėje tikrovėje, pradedame pažinti pasaulį, – toks kabalos požiūris į tyrimą.
Mokslas gi kalba ką kita: „Tai, ką jaučiame, ir yra mes ir mūsų pasaulis“. Dėl to remiamės savo dabartiniais pojūčiais, prigimtimi, kurioje esame „čia ir dabar“. Apie tyrinėtoją nekalbame – jis tiesiog analizuoja, remdamasis savo jutimo organais. Jo gaunančiojo noro neįmanoma panaudoti kitokia forma, todėl jis nekinta. Tyrimas pagrįstas esamu suvokimu, ir tai nuo pat pradžių suvokimą riboja. Mes juk žiūrime vien tik į tai, ką pagauname tam tikru „jutikliu“, nebandydami pakeisti to jutiklio sąrangos, parametrų, diapazono ir palyginti įplaukiančių duomenų. Ne, mes priimame tai kaip faktą, ir tuo grindžiame visa kita.
Štai koks yra tradiciškai mokslinis požiūris į pasaulį: stebėtojas yra toks, koks jis yra, ir mes nebandome jame ką nors keisti. Šitaip mokslas apsiriboja vaizdiniu, kurį suvokia kūrinys, vadinamas „žmogumi šiame pasaulyje“. Suprantama, toks vaizdinys yra ribotas.
Be to, su tokiu požiūriu negalime studijuoti net to, ką matome, nes nieko nežinome apie patį stebėtoją, apie žmogų. Mes nesupažindiname mąstančio, jaučiančio, studijuojančio žmogaus su tuo, ką jis galvoja, jaučia ir studijuoja. Štai kodėl mūsų suvokimo ir tyrinėjimo diapazonas yra toks siauras. Jeigu daugiau tyrinėtume žmogų, kuris ir yra tas pats jutiklis su penkiais pojūčių organais, už kurių yra protas ir pajautimas, jeigu pamatytume, kaip veikia šis kompleksas, kodėl būtent taip jis suvokia tikrovę, tada suprastume, kad visi pokyčiai vyksta jame, o ne išoriniame pasaulyje. Vienu žodžiu, atskleistume visai kitokį mokslą, kuris ir vadinamas kabalos mokslu.
Juk tokiu atveju mes keičiame žmogų ir matome, kaip keičiasi vaizdinys, kurį jis suvokia. Šitaip kiekvienas mažas pasikeitimas žmoguje apima viską, ką jis pažino, ir keičia jo suvokimą, įskaitant gamtotyros aspektus, t. y. mokslus apie gamtą, išorinę tikrovę: fiziką, chemiją, zoologiją, biologiją ir t. t. Visa tai keičiasi, besikeičiant kiekvienam žmogaus parametrui.
Ar įmanoma gyventi tokiomis sąlygomis? Kabala tuo ir universali, kad netiria atskirai išorinio vaizdo suvokimo, bet visada susieja jį su žmogumi, su pakopa, kurioje jis yra. Šis mokslas pasakoja ne apie nesuskaičiuojamas penkių pojūčių organų reakcijas (nepasiduodančias tikram moksliniam aprašymui dėl atotrūkio nuo visumos), o apie pagrindus. Jis paaiškina, ką aš keičiu savyje, savo prigimtyje – prote ir jausme, ir kaip sutinkamai su tuo keičiasi tikrovė, kurią aš per juos suvokiu.
Vienaip ar kitaip, visa tikrovė reliatyvi ir priklauso nuo manęs. Nėra nieko absoliutaus. Aukštesnioji jėga todėl ir vadinama Aukštesniąja, kad manyje Jos nėra – ir aš nežinau, kas tai. Juk mano pasaulio vaizdas visada atitinka mano jutimo organų perteikiamus pojūčius.
Dėl to kyla prieštara tarp kabalos mokslo ir filosofijos. Didieji filosofai suvokė „esamo momento“ problemą ir filosofinio požiūrio siaurumą, neatsižvelgimą į įmanomus pasikeitimus pačiame žmoguje. Tačiau dauguma mąstytojų ir ypač šiuolaikiniai filosofai nepasiekia šių gelmių. Jie tiesiog studijuoja įvairiausius šaltinius ir jais remdamiesi kuria savo koncepcijas: „Štai toks parašė štai taip, o tai reiškia, tai tiesa…“ Jie nedaro atradimų savyje, neformuoja iš savęs indo, instrumento prigimčiai tyrinėti. Šiuolaikinė filosofija – tai kompiliacijų, paremtų ankstesnėmis kompiliacijomis, rinkinys…
Tuo kabala ir filosofija labai skiriasi: jų keliai išsiskyrė, kai filosofai nustojo dirbti su savimi ir žmogiškosios prigimties nekintamumą priėmė kaip faktą. Pirmieji didieji filosofai studijavo pas kabalistus ir suprato, kad svarbiausia – tai žmogaus kitimas. Būtent tuo remiantis reikia tirti tikrovę, ir iš to kyla kabalos mokslas: visos pakopos, pasauliai, parcufai ir t. t. Kabalistai tai aprašo, remdamiesi pasikeitimais savyje. Apie tai pasakyta: „Ko nesuvoksim, to nepažinsim pagal vardą.“ Juk perpratimas – tai giliausias suvokimo, supratimo laipsnis.
Štai nuo tada filosofija atsiskyrė nuo kabalos, kuri liko su nuostata: viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pojūčių, ir negalima samprotauti apie ką nors atsieto nuo jo kaip apie egzistuojantį gamtoje. Filosofai, priešingai, remiasi dabartinių pojūčių panašumais: „Man tai yra žalia šviesa, ir jam taip pat. Man tai saulė, ir jam taip pat.“ Jokie vidiniai pasikeitimai čia nenumanomi, ir taip filosofija vystėsi iki atsirandant Niutono požiūriui, kuris skelbia: tikrovė yra pastovi. Ką žmogus jaučia, suvokia, tai iš tiesų ir vyksta išorėje.
Tačiau vystantis toliau tyrinėtojai atrado prieštarų šiame supratime. Tada atsirado Einšteino koncepcija, kuri atskleidė realityvumą, reiškinių priklausomybę nuo stebėtojo. Vadinasi, vis dėlto svarbu žinoti, kas yra šis stebėtojas. Apskritai, kvantinėje fizikoje neįmanoma apibrėžti, ar koks nors procesas vyktų analogiškai, jei nebūtų stebėtojo iš šalies.
Taip priartėjame prie filosofijos ribos, už kurios yra kabalos mokslas. Pasirodo, paties savo egzistavimu, savo pamąstymais apie tikrovę, žmogus jau ją keičia. Apie tai šiandien kalba ne religiniai veikėjai ir ne kabalistai, o mokslininkai, surinkę įrodymus.
Filosofinio pasaulio suvokimo painiava nukreipė žmoniją neteisingu kelių tūkstantmečių vystymosi keliu, kai tuo tarpu pagal kabalos mokslą turėjome vystytis paprastai. Reikalas tas, kad filosofiją palaikė ir ja naudojosi mūsų egoizmas. Žmogui patogu ir malonu išvengti permainų: „Aš nekintamas, aš toks, koks esu. Viską pasaulyje galima keisti, išskyrus mane. Juk pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mano būties ir mano savybių.“
Tai laikoma objektyviu požiūriu! Mes prie to pripratome, mums patogu gyventi, turint tokį egoistinį požiūrį. Juk nesiimant integraliojo ugdymo, toks yra mūsų natūralus, automatinis suvokimas.
Tačiau galiausiai pasirodo, kad tas suvokimas yra netikras. Šiandien, prasidėjus mokslo krizei, pastebima, kad kabala vis dėlto teisi. Filosofija bankrutavo būtent dėl požiūrio į tikrovės suvokimą. Po Einšteino kiti mokslininkai dar labiau priartino mokslinį tyrinėjimą prie kabalos, ir šiandien jau galime viešai kalbėti apie kabalistinį tikrovės suvokimą. Niekas jau nebesijuoks iš to, nebelaikys vaizduotės vaisiumi ar mistika – juk patys mokslininkai tai atskleidė, kalba apie tai.
Negana to, prie tų pačių išvadų prieina ir psichologija. Tyrinėdama žmogų ir bandydama sutvarkyti gautus duomenis apie suvokimo mechanizmus, ji taip pat aptiko, kad įprastiniai metodai netinka. Mes būtinai turime atsižvelgti į pasikeitimus žmoguje, o tai neįmanoma, kol neišeisime į išorę. Juk bet kurį reiškinį reikia tirti išorėje – kai tyrinėtojas atitrūkęs nuo to, ką jis tyrinėja, pagal objekto ir subjekto principą. Nesilaikydama šio principo psichologija štai jau kelis dešimtmečius taip pat bankrutuoja, nors ji tėra vieno amžiaus senumo.
Artėjame prie sielos ištaisymo etapo, prie „paskutiniosios kartos“, būtent todėl psichologija išsivystė kaip disciplina. Šiandien ji taip pat teigia, kad būtina giliau pažinti žmogų, jei norime suprasti jo pasaulio suvokimo ir jo esmės mechanizmus.
Tam reikalingas kabalos mokslas, nes jis leidžia išeiti iš žmogaus, kad būtų galima pažinti jį išorėje. Kiekvienas, kas sutapatina save ne su savuoju ego, o su tašku širdyje, sugeba ištirti į jį įdėtas materialias, kūniškąsias savybes.
Taigi, ir išorinis mokslinis požiūris, ir vidinis psichologinis, kartu atveda mus prie kabalistinio suvokimo, kurį ir tiriame kaip vienintelį teisingą.
Žinoma, tikrieji filosofai ir mąstytojai, kalbėję apie tai, nepatyrė kabalos kaip derėtų, tačiau suprato jos požiūrio tikrumą ir moksliškumą – remiantis pasikeitimais žmoguje, matyti kaip keičiasi tikrovė. Būtent tai juose ir atsispindi.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>