Prieš ką man gėda?

Dvasinis darbas

Baal Sulamas, „Tremtis ir išvadavimas“: Visuotinai priimtų idealų pagrindas – šlovė žmonių akyse. Kita vertus, dvasinis idealas pagrįstas šlove Kūrėjo akyse.
Šio kriterijaus mes turime nepaleisti iš akių: kam noriu patikti? Ir atvirkščiai: prieš ką bijau apsijuokti? Prieš visuomenę, aplinkinius, man artimus ar tolimus žmones? Ar aš paisau tik Kūrėjo, nors gali pasirodyti, kad tai prieštarauja viskam, kas vyksta su manimi šio pasaulio plotmėje. Paprastai būtent taip mums viską ir parengia: vieną kito sąskaita.
Pavyzdžiui, man užtrauks gėdą šiame pasaulyje ir tokiu būdu priartins prie Kūrėjo. Arba aš būsiu linkęs atsisakyti suartėjimo su Kūrėju – kad tik nepatirčiau gėdos šiame pasaulyje. Tokiu atveju žmogus visada tikrina save: kiek jis gali iškęsti.
Tai labai skausmingas taškas, esminis momentas. Juk gėda – tai vienas iš mūsų prigimties pagrindų. Todėl nepakanka tik susilaikyti arba pasiteisinti ne savo valia paveldėtu išskirtinumu. Ne. Kai man atsiskleidžia visa gėda, turiu sutikti – kad šitaip nusileisdamas gaučiau mažytę davimo Kūrėjui kruopelytę, apie kurią Jis net nesužinos…

Iš 2012 m. gruodžio 3 d. pamokos pagal straipsnį Tremtis ir išvadavimas”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Gėda netapti žmogumi

Garbingas pagalbos prašymas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.