Nuomonė. Farmacijos mafija kuria vis daugiau ir daugiau visokių vaistų. Kad žmonės juos pirktų, „atrandamos“ ligos, o žiniasklaidoje  nuolatos  palaikoma psichozė „mes visi greitai mirsime nuo gripo“. Vyksta masinis manipuliavimas sąmone.
ES šalyse yra 12 000 vaistų sąrašas, o Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pareiškė, kad visų ligų gydymui pakanka 200 rūšių vaistų. Tai kodėl egzistuoja tokia perteklinė farmacijos produktų įvairovė?
Gydytojas – ne gydytojas, o prekybininkas. Praėjo laikai, kai gydytojai savarankiškai gamindavo mikstūras ir miltelius. Šiuolaikiniai gydytojai neturi medicininės chemijos žinių, menkai teišmano vaistų veikimo mechanizmą. Be to, kuo vyresnis daktaras, juo labiau jis atsilieka nuo pokyčių. Patys gydytojai yra naujų medikamentų gydomųjų savybių reklamos aukos, vienos ar kitos kompanijos gaminių platintojai, gaunantys tam tikrą dalį nuo vaistų pardavimo. Gydytojo vaidmuo tampa itin pasyvus, jis ne gydo, o parenka medikamentus, kurie jam buvo nurodyti reklamoje.
Neigiami vaistai. Visos gydomųjų preparatų rūšys remiasi reaktyviniu, „neigiamu“ veikimo principu. Antibiotikai, priešuždegiminiai ir nuskausminamieji, kraujo spaudimą mažinantys, aterosklerozę gydantys vaistai, antidepresantai ir raminamieji, antivėžiniai vaistai – visi gydo jau esamą ligą. Taigi smūgis visų pasaulio farmacinių kompanijų pelnui būtų atsiradimas vaistų, kurie iš tikrųjų užkirstų kelią ligoms. Nenuostabu, kad tokių medikamentų neatsiranda.
Medicina gali palaikyti 90-mečių senolių egzistavimą, bet tai naudinga vaistų gamintojams, todėl jų idealas yra „amžinas ligonis“. Vaistai neturi išgydyti, o tik palaikyti gydymą.
Farmacijos aštuonkojis. „Sandoz“, „Ciba Geidy“, „Hoffmann La Roche“, „Bayer“ – tarptautinės farmacijos korporacijos. Jų rankose yra dauguma cheminių medžiagų naudojimo medicinos tikslais patentų. Šių įmonių ekspertai yra politinių jėgų ir vyriausybinių institucijų patarėjai medicinos ir sveikatos priežiūros klausimais. Jie dėl savo interesų pataria, kokius vaistus įtraukti į vaistų registrą. Čia atsiskleidžia korupcinis politikų ir farmacininkų ryšys. Apie gyventojų sveikatą niekas negalvoja. Kažkam visa tai labai pelninga.
Komentaras. Visas mūsų gyvenimo sritis valdo egoizmas, ir kol jo neištaisysim į priešingą jam davimo, integraliojo tarpusavio ryšio savybę, kentėsime nuo visų egoizmo apraiškų. Bandyti ištaisyti tik vieną mūsų prigimties apraišką – beprasmiška, nes toks reiškinys stebimas visoje visuomenėje, visame pasaulyje. Taigi tik judėdami panašumo su Gamta link, pagrindinio jos dėsnio (integralaus, gero tarpusavio ryšio) link, išsigelbėsime nuo grėsmingos ateities.

Daugiau šia tema skaitykite:

Krizė medicinoje

Progresyvi egoizmo forma

Lūžio taške – iš praeities į ateitį

Pranešimas. Finansiniai žmogaus sprendimai priklauso nuo jo gyvenimo sąlygų vaikystėje. Neturtingose ir pasiturinčiose šeimose auklėti vaikai skirtingai tvarko pinigus ekonomikos nuosmukio metu. Tie, kurie augo skurde, priima į greitą naudą nukreiptus sprendimus ir nepaiso ilgalaikių pasekmių.
Žmonės, užaugę komfortiškomis sąlygomis, laikosi lėtų strategijų, imasi mažiau rizikingų veiksmų, lėčiau juda galimo praturtėjimo link, atidėdami savo tikslų tenkinimą dėl naudos ateityje.
Komentaras. Teisingas krizės suvokimas priklauso ne nuo auklėjimo vaikystėje, o nuo integraliojo auklėjimo esant krizei. Tik integraliai auklėjamas žmogus teisingai reaguos į krizę – keis pats save ir pasaulį, o ne greitai arba lėtai artės prie savo nuosmukio.

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujojo pasaulio gimimas

Aplinka lemia mūsų ateitį

Aplinka nulemia sąmonę

Klausimas: Kokios pastangos priveda žmogų prie dvasinio atskleidimo?
Atsakymas: Neatsitiktinai sakoma, kad egzistuoja tikslus dėsnis: „Dėjo pastangas ir rado“. Norai ir Šviesa negali susijungti žmogaus pakopoje be mūsų pastangų. Pastangos – tai tas pats noro papildymas, be kurio Šviesa negali atsiskleisti inde žmogaus lygmeniu, o tik negyvuoju, augaliniu ar gyvūniniu lygmenimis.
Priežastis ta, kad pirmasis žmogus, Adam Rišon, gimė „apipjaustytas“ (be gaunančiųjų norų), kitaip tariant šventuoju gyvūnu, angelu. Dėl indų sudužimo, norai, kuriose sudėtos Kūrėjo savybės, susimaišo su troškimais, išreiškiančiais kūrinio esmę. Tokiu būdu viename nore susijungia dalis Kūrėjo ir dalis kūrinio.
Žmoguje keičiasi visokiausi jausmai, išgyvenimai, mintys, bet visa tai ne jam priklauso. Tai kyla iš Šviesos žaidimo su noru. Šis žaidimas ir gimdo mumyse tokius pojūčius. Bet dėl to, kad aš vis tik stengiuosi sujungti norus, atskirtus abipusės neapykantos bedugne, ir tarsi įveikiu šią neapykantą, tuo aš dalyvauju šiame žaidime kaip indas.
Tokios ir yra mano pastangos. Tokiu būdu aš pernešu save ir visą pasaulį į pateisinimo pusę.
Vadinasi, žmogaus pakopa nebuvo sukurta iš aukščiau. Iš aukščiau gavome tik gyvūninę pakopą. Pirmasis žmogus, mūsų pirminė siela buvo gyvūninė. Bet po sudužimo mes gauname tokias skirtingas savybes, iš kurių jau galime susikurti asmeninį norą. Savo pastangomis pasiekiame naują norą, kurio nebuvo anksčiau, ir tas naujasis noras – žmogaus.
Jis nepanašus į visus kitus norus, nes negyvasis, augalinis ir gyvūninis lygmenys materialiame pasaulyje ir sieloje apskritai nelaikomi kūriniu. Kūriniu vadinamas būtent tas noras, kurį pagimdome iš savo pastangų! Šis noras nebuvo sukurtas Kūrėjo ir dėl to turi teisę būti vadinamas laisvu kūriniu, kuris nori suteikti Kūrėjui malonumą. Tai iš tiesų naujas noras – naujas kūrinys, sukurtas mūsų pastangomis.

Iš 2012 m. gruodžio 19 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasistengti ir rasti (igati ve macati)

Suteikti gyvybės darbo rutinai

Patikrink save

Klausimas: Kodėl žemėje gyvena būtent septyni milijardai žmonių, o ne 700 milijardų, juk tuomet bendras indas būtų daug didesnis ir mes pajaustume didesnį malonumą?
Atsakymas: Esmė ne kiekybėje, o kokybėje. Vyksta kokybinis padidėjimas – kiek aš galiu išeiti iš savęs.
Kai pradedu kilti aukščiau savo egoizmo, apskritai nejaučiu kitų žmonių. Vietoj jų jaučiu lauką, norus, vektorius, su kuriais galiu susijungti, susilieti mūsų bendruose noruose, siekiuose ir suvokti daugiau.
Pats didžiausias malonumas – tai Aukštesniojo suvokimas: Aukštesniosios jėgos, Aukštesniojo valdymo, nes jis pagrįstas pliuso ir minuso – noro gauti ir noro duoti – priešingybe. Jų susidūrimas pagimdo mumyse didžiules tuštumas, kurias pripildome, ir tuo mėgaujamės.
Tai milžiniško tvarkos ir harmonijos stygiaus suvokimas, o paskui – šios harmonijos suvokimas. Kai susiklijuoja priešingybės, kurios anksčiau buvo absoliučiai nesulyginamos, ir papildo viena kitą, tada žmogus pasiekia savo jausmuose ir prote (suvokime) neapsakomą malonumą.
Klausimas: Vadinasi, kuo didesnis kalnas, tuo džiaugsmingesnis pakilimas pabaigoje?
Atsakymas: Tuo džiaugsmingesnis jausmas, kai tu stovi jo viršūnėje.

Iš 2012 m. kovo 11 d. televizijos programos „Pokalbiai su Michaeliu Laitmanu“

Daugiau šia tema skaitykite:

Vienijimasis it sugniaužtas kumštis

Kokybinių pokyčių laikas

Kas eilėje paskutinis? Aš po jūsų!

Baimė gali būti skirtinga: dėl mano būsenos šiame pasaulyje, dėl mano artimųjų, viso pasaulio. Tai yra žemiškosios baimės, kylančios iš to, kad žmogus kol kas neturi teisingo ryšio su Kūrėju, kad suprastų, jog viskas yra Jo rankose ir nieko nėra išskyrus Jį.
Jis nesupranta, kad yra visiškai pavaldus Kūrėjui, todėl bijo dėl savęs šiame pasaulyje. Neturėdamas ryšio su Kūrėju, jis jaučia save ir šį pasaulį tarsi būtų atskirtas nuo Aukštesniosios jėgos. Jam atrodo, kad šis pasaulis egzistuoja savaime.
Paskui yra kitas etapas, kai žmogus bijosi dėl būsenos ateities pasaulyje: dėl paties savęs, dėl artimųjų, dėl pasaulio. Kitaip tariant, jis atskiria save ir pasaulį nuo Kūrėjo tarsi visos šios sąvokos egzistuotų atskirai viena nuo kitos. Todėl ieško tarp jų kažkokio ryšio, kuris garantuotų jam patį geriausią egzistavimą.
Visa ši baimė kyla dėl nepakankamo atskleidimo. Aišku, kad niekas nepadės, išskyrus pasistūmėjimą prie tikrosios baimės – prie virpulio prieš Kūrėją.
Tai jau kitokia baimė – ji ne dėl šio pasaulio ir ne dėl ateities pasaulio, ne dėl apdovanojimo ar bausmės jame. Tiesiog žmoguje kol kas liko baimės: jis dar galutinai neatskleidė, kad Kūrėjas viešpatauja visur, valdydamas geruoju, kad nėra ko prašyti ir nerimauti nei dabartyje, nei ateityje.
Tad kai atsigręžia į praeitį, jis kenčia dėl gėdos už savo blogus poelgius. Kitaip tariant, jis dar neprisirišo prie Aukštesniojo valdymo tiek, kad suprastų, kad nėra kitos valdžios, išskyrus Kūrėjo.
Vadinasi, visų baimių priežastis – atskleidimo stoka. Viskas apibrėžiama tik mūsų perėjimu nuo paslėpties link atskleidimo, mes neturime kito savo būsenų vertinimo kriterijaus. Atskleidimo stoka, paslėptis, nepakankamas Kūrėjo pojūtis, nepakankamas tikėjimas aukščiau žinojimo – visa tai pagimdo baimę, nerimą.
Ši pakopa vadinama „sugrįžimu pas Kūrėją iš baimės“ ir yra tarpinė prieš tobulybę. Ji privalo egzistuoti. Joje žmogus išsiaiškina, kiek dar šiame pasaulyje, tai yra jo troškimuose, kurių viduje jis ir jaučia šį pasaulį, yra tokių, kurie nesusieti su vienintele ir be galo gera Kūrėjo valdžia.
Jis gali greičiau sutvarkyti savo norus, jei dar stipriau susijungia su grupe. Joje jis visada ras Šviesą ir save veikiantį, ir teisingai apdoros visas savo baimes, kad kiekviena baimė kaip galima greičiau pastūmėtų tobulybės link.
Tobula baime vadinama Šviesa Chasadim su Chochmos pašvietimu. Galiausiai, vis tikrindamasis, prie tokios baimės jis turi palaipsniui priartėti. Jei jis reikalauja teisingai, tai prašo leisti suprasti visus trukdžius, tai yra visus savo norus, savybes, kuriomis dar neprilygo Kūrėjui ir kuriose kol kas gyvena netobula baimė.
Žmogus kol kas nebijo dėl to, ar galės virš visų šitų žinių, aukščiau gaunančiojo indo, išlaikyti ketinimą duoti, o būtent tai ir yra tobula baimė. Taip pat baimė dėl to, kokio didumo jo davimas, kitaip tariant, virš kokio gylio indo jis galės pakilti ir būti davime. Taip prieiname prie tobulos baimės.

Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Pranešimas: Gamtos katastrofos visuomenėje gali skatinti religingumo augimą. 2011 metų vasario mėnesį Naujosios Zelandijos pietinėje saloje, netoli Kraisčerčo (Kenterberio regionas) įvyko galingas žemės drebėjimas. Stichijos aukomis tapo 185 žmonės, keletas tūkstančių buvo sužeisti.
Pasirodo, žemės drebėjimas iš esmės pakeitė santykį tų apklaustųjų, kurie, pasak jų, tapo religingesni („naujakrikštai“), ir tų, kurių religingumas sumažėjo  („atskalūnai“). Pirmieji sudarė 8,6, o antrieji tik 5,3 procentus iš visų apklaustųjų tame regione. Tuo metu likusioje Naujojoje Zelandijoje bendras santykis su religija nuo 2009 iki 2011 metų tapo iš esmės žymiai šaltesnis.
Eksperimento dalyviai pagal gerovės lygį nesiskyrė vienas nuo kito nei prieš, nei po katastrofos.
Ankstesni  santykio su religija statistikos tyrimai leido kai kuriems mokslininkams teigti, kad artimiausioje ateityje tikinčiųjų tiesiog gali nelikti. Tyrimų autoriai teigia, kad per paskutiniuosius šimtą metų tikinčių žmonių skaičius visose tirtose šalyse sumažėjo.
Komentaras: Baimė, nežinomybė, tikrumo trūkumas visais laikais gimdė religingumą ir maitino religijas. Jei to nebūtų ir nebūtų mirties, nebūtų ir religijos – masinio tikėjimo tuo, kas neįrodoma. Kabala atmeta religingą santykį su pasauliu. Yra Gamta ir jos dėsniai – tai Aukštesnioji jėga. O visi jausmai, kuriuos žmogus jaučia Kūrėjui ir kuriuos Jam priskiria, kyla iš pojūčių, būdingų tik pačiam žmogui. Panašiai kaip gyvūnams priskiriame tam tikras savo mintis ir pojūčius.

Daugiau šia tema skaitykite:

Gėris dėl savęs

Remiantis mokslu, o ne koncepcijomis

Ateizmas, religija ir kabala

„Tokių mokslų kaip teologija, filosofija ir matematika principai ir šaknys kyla iš kabalos. Todėl visi šie mokslai pavaldūs šiai išminčiai; ir jų principai bei taisyklės pavaldūs kabalos principams bei taisyklėms; ir todėl jų argumentacija be jos yra nepakankama.“
Raimundas Lulijus

„Studijuok kabalą, ji tau viską paaiškins!“
Teofrastas Paracelsas

Tai kyla iš pačios kabalos požiūrio į tikrovę. Iš esmės, mes nežinome, kas esame ir kokioje tikrovėje gyvename. Kiekvienam būdingas tam tikras pojūtis, įsivaizdavimas apie būtį: „aš ir tai, kas mane supa“. Kaip gi pereiti prie tikro suvokimo? Kaip įsitikinti, kad tai nėra fantazija? Galbūt iš tikrųjų esu visiškai kitoks, o dabar sapnuoju? Ar net sapnuoju sapne? Trumpiau tariant, kas yra „aš“? Tai, ką apie save galvoju ir ką jaučiu savyje? Ir kas yra „pasaulis“?
Tai yra visko pagrindas. Jausdami savo nuosavą tikrovę tam tikroje išorinėje tikrovėje, pradedame pažinti pasaulį, – toks kabalos požiūris į tyrimą.
Mokslas gi kalba ką kita: „Tai, ką jaučiame, ir yra mes ir mūsų pasaulis“. Dėl to remiamės savo dabartiniais pojūčiais, prigimtimi, kurioje esame „čia ir dabar“. Apie tyrinėtoją nekalbame – jis tiesiog analizuoja, remdamasis savo jutimo organais. Jo gaunančiojo noro neįmanoma panaudoti kitokia forma, todėl jis nekinta. Tyrimas pagrįstas esamu suvokimu, ir tai nuo pat pradžių suvokimą riboja. Mes juk žiūrime vien tik į tai, ką pagauname tam tikru „jutikliu“, nebandydami pakeisti to jutiklio sąrangos, parametrų, diapazono ir palyginti įplaukiančių duomenų. Ne, mes priimame tai kaip faktą, ir tuo grindžiame visa kita.
Štai koks yra tradiciškai mokslinis požiūris į pasaulį: stebėtojas yra toks, koks jis yra, ir mes nebandome jame ką nors keisti. Šitaip mokslas apsiriboja vaizdiniu, kurį suvokia kūrinys, vadinamas „žmogumi šiame pasaulyje“. Suprantama, toks vaizdinys yra ribotas.
Be to, su tokiu požiūriu negalime studijuoti net to, ką matome, nes nieko nežinome apie patį stebėtoją, apie žmogų. Mes nesupažindiname mąstančio, jaučiančio, studijuojančio žmogaus su tuo, ką jis galvoja, jaučia ir studijuoja. Štai kodėl mūsų suvokimo ir tyrinėjimo diapazonas yra toks siauras. Jeigu daugiau tyrinėtume žmogų, kuris ir yra tas pats jutiklis su penkiais pojūčių organais, už kurių yra protas ir pajautimas, jeigu pamatytume, kaip veikia šis kompleksas, kodėl būtent taip jis suvokia tikrovę, tada suprastume, kad visi pokyčiai vyksta jame, o ne išoriniame pasaulyje. Vienu žodžiu, atskleistume visai kitokį mokslą, kuris ir vadinamas kabalos mokslu.
Juk tokiu atveju mes keičiame žmogų ir matome, kaip keičiasi vaizdinys, kurį jis suvokia. Šitaip kiekvienas mažas pasikeitimas žmoguje apima viską, ką jis pažino, ir keičia jo suvokimą, įskaitant gamtotyros aspektus, t. y. mokslus apie gamtą, išorinę tikrovę: fiziką, chemiją, zoologiją, biologiją ir t. t. Visa tai keičiasi, besikeičiant kiekvienam žmogaus parametrui.
Ar įmanoma gyventi tokiomis sąlygomis? Kabala tuo ir universali, kad netiria atskirai išorinio vaizdo suvokimo, bet visada susieja jį su žmogumi, su pakopa, kurioje jis yra. Šis mokslas pasakoja ne apie nesuskaičiuojamas penkių pojūčių organų reakcijas (nepasiduodančias tikram moksliniam aprašymui dėl atotrūkio nuo visumos), o apie pagrindus. Jis paaiškina, ką aš keičiu savyje, savo prigimtyje – prote ir jausme, ir kaip sutinkamai su tuo keičiasi tikrovė, kurią aš per juos suvokiu.
Vienaip ar kitaip, visa tikrovė reliatyvi ir priklauso nuo manęs. Nėra nieko absoliutaus. Aukštesnioji jėga todėl ir vadinama Aukštesniąja, kad manyje Jos nėra – ir aš nežinau, kas tai. Juk mano pasaulio vaizdas visada atitinka mano jutimo organų perteikiamus pojūčius.
Dėl to kyla prieštara tarp kabalos mokslo ir filosofijos. Didieji filosofai suvokė „esamo momento“ problemą ir filosofinio požiūrio siaurumą, neatsižvelgimą į įmanomus pasikeitimus pačiame žmoguje. Tačiau dauguma mąstytojų ir ypač šiuolaikiniai filosofai nepasiekia šių gelmių. Jie tiesiog studijuoja įvairiausius šaltinius ir jais remdamiesi kuria savo koncepcijas: „Štai toks parašė štai taip, o tai reiškia, tai tiesa…“ Jie nedaro atradimų savyje, neformuoja iš savęs indo, instrumento prigimčiai tyrinėti. Šiuolaikinė filosofija – tai kompiliacijų, paremtų ankstesnėmis kompiliacijomis, rinkinys…
Tuo kabala ir filosofija labai skiriasi: jų keliai išsiskyrė, kai filosofai nustojo dirbti su savimi ir žmogiškosios prigimties nekintamumą priėmė kaip faktą. Pirmieji didieji filosofai studijavo pas kabalistus ir suprato, kad svarbiausia – tai žmogaus kitimas. Būtent tuo remiantis reikia tirti tikrovę, ir iš to kyla kabalos mokslas: visos pakopos, pasauliai, parcufai ir t. t. Kabalistai tai aprašo, remdamiesi pasikeitimais savyje. Apie tai pasakyta: „Ko nesuvoksim, to nepažinsim pagal vardą.“ Juk perpratimas – tai giliausias suvokimo, supratimo laipsnis.
Štai nuo tada filosofija atsiskyrė nuo kabalos, kuri liko su nuostata: viskas priklauso nuo žmogaus, nuo jo pojūčių, ir negalima samprotauti apie ką nors atsieto nuo jo kaip apie egzistuojantį gamtoje. Filosofai, priešingai, remiasi dabartinių pojūčių panašumais: „Man tai yra žalia šviesa, ir jam taip pat. Man tai saulė, ir jam taip pat.“ Jokie vidiniai pasikeitimai čia nenumanomi, ir taip filosofija vystėsi iki atsirandant Niutono požiūriui, kuris skelbia: tikrovė yra pastovi. Ką žmogus jaučia, suvokia, tai iš tiesų ir vyksta išorėje.
Tačiau vystantis toliau tyrinėtojai atrado prieštarų šiame supratime. Tada atsirado Einšteino koncepcija, kuri atskleidė realityvumą, reiškinių priklausomybę nuo stebėtojo. Vadinasi, vis dėlto svarbu žinoti, kas yra šis stebėtojas. Apskritai, kvantinėje fizikoje neįmanoma apibrėžti, ar koks nors procesas vyktų analogiškai, jei nebūtų stebėtojo iš šalies.
Taip priartėjame prie filosofijos ribos, už kurios yra kabalos mokslas. Pasirodo, paties savo egzistavimu, savo pamąstymais apie tikrovę, žmogus jau ją keičia. Apie tai šiandien kalba ne religiniai veikėjai ir ne kabalistai, o mokslininkai, surinkę įrodymus.
Filosofinio pasaulio suvokimo painiava nukreipė žmoniją neteisingu kelių tūkstantmečių vystymosi keliu, kai tuo tarpu pagal kabalos mokslą turėjome vystytis paprastai. Reikalas tas, kad filosofiją palaikė ir ja naudojosi mūsų egoizmas. Žmogui patogu ir malonu išvengti permainų: „Aš nekintamas, aš toks, koks esu. Viską pasaulyje galima keisti, išskyrus mane. Juk pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mano būties ir mano savybių.“
Tai laikoma objektyviu požiūriu! Mes prie to pripratome, mums patogu gyventi, turint tokį egoistinį požiūrį. Juk nesiimant integraliojo ugdymo, toks yra mūsų natūralus, automatinis suvokimas.
Tačiau galiausiai pasirodo, kad tas suvokimas yra netikras. Šiandien, prasidėjus mokslo krizei, pastebima, kad kabala vis dėlto teisi. Filosofija bankrutavo būtent dėl požiūrio į tikrovės suvokimą. Po Einšteino kiti mokslininkai dar labiau priartino mokslinį tyrinėjimą prie kabalos, ir šiandien jau galime viešai kalbėti apie kabalistinį tikrovės suvokimą. Niekas jau nebesijuoks iš to, nebelaikys vaizduotės vaisiumi ar mistika – juk patys mokslininkai tai atskleidė, kalba apie tai.
Negana to, prie tų pačių išvadų prieina ir psichologija. Tyrinėdama žmogų ir bandydama sutvarkyti gautus duomenis apie suvokimo mechanizmus, ji taip pat aptiko, kad įprastiniai metodai netinka. Mes būtinai turime atsižvelgti į pasikeitimus žmoguje, o tai neįmanoma, kol neišeisime į išorę. Juk bet kurį reiškinį reikia tirti išorėje – kai tyrinėtojas atitrūkęs nuo to, ką jis tyrinėja, pagal objekto ir subjekto principą. Nesilaikydama šio principo psichologija štai jau kelis dešimtmečius taip pat bankrutuoja, nors ji tėra vieno amžiaus senumo.
Artėjame prie sielos ištaisymo etapo, prie „paskutiniosios kartos“, būtent todėl psichologija išsivystė kaip disciplina. Šiandien ji taip pat teigia, kad būtina giliau pažinti žmogų, jei norime suprasti jo pasaulio suvokimo ir jo esmės mechanizmus.
Tam reikalingas kabalos mokslas, nes jis leidžia išeiti iš žmogaus, kad būtų galima pažinti jį išorėje. Kiekvienas, kas sutapatina save ne su savuoju ego, o su tašku širdyje, sugeba ištirti į jį įdėtas materialias, kūniškąsias savybes.
Taigi, ir išorinis mokslinis požiūris, ir vidinis psichologinis, kartu atveda mus prie kabalistinio suvokimo, kurį ir tiriame kaip vienintelį teisingą.
Žinoma, tikrieji filosofai ir mąstytojai, kalbėję apie tai, nepatyrė kabalos kaip derėtų, tačiau suprato jos požiūrio tikrumą ir moksliškumą – remiantis pasikeitimais žmoguje, matyti kaip keičiasi tikrovė. Būtent tai juose ir atsispindi.

Iš 2012 m. gruodžio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Kabala ir filosofija“

Daugiau šia tema skaitykite:

„Studijuok kabalą – ji tau viską paaiškins!”

Kur mistika, o kur mokslas?

Kabala, kiti mokslai, religija ir filosofija

Jeigu jaustume dvasinį kelią kaip malonų, naudingą mūsų prigimčiai, mūsų egoizmui, tai kas gi jo atsisakytų? Visas pasaulis atlėktų pas mus mokytis, sėstų į suolą. Kiekvienas ateitų, jeigu jaustų malonumą ir saldumą.
Niekas neatsisakytų viliojančios galimybės atskleisti ateitį ir viską sužinoti. Mūsų ego stumtų mus pirmyn, temptų, neduotų nė sekundės pailsėti. Pavydas, aistringas troškimas, ambicijos degtų žmoguje, žadėdamos jam įvairiausių šio ir Aukštesniojo pasaulio pripildymų – Rojų. Visa tai įkvėptų ir vis stipriau viliotų žmogų.
Aišku, viskas yra kitaip: mums sunku suprasti, neįmanoma sutikti su tuo, kad visa tikrovė, išskyrus mus pačius, yra priešinga tam, ką matome: sklidina pripildymų ir malonumų, Aukštesniosios jėgos atskleidimo. Visa tai atsiskleidžia žmogui tokiu mastu, kokiu jis  įgyja davimo savybę.
Neįmanoma kitu būdu pasiekti dvasinio pripildymo, Kūrėjo pakopos. Todėl tikrasis valdymas paslėptas už priešingos jam formos, ir mes negalime įvertinti jo, suprasti, paragauti, kas yra ketinimas duoti. Neturime instrumentų tam, kad galėtume pajausti malonumą duodami.
Prašom, duok, kam tik nori! Bet nepasimėgausi, juk tavo norai – priešingi. Ir tik tas, kurio viduje, jo egoizmo tamsoje, užsižiebė kibirkštis, verčianti jį siekti davimo, jei rūpinasi tą kibirkštį padidinti per mokymąsi, teisingą aplinką – tas pasistūmėja pirmyn. Iš tikrųjų, tokių išrinktųjų – vienetai iš tūkstančių.

Iš 2012 m. gruodžio12 d. pamokos  „Įvadas į Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsikratyti užuominų

Pasaulis aplinkui – tai aš per didinamąjį stiklą

Pakeisti požiūrį į pasaulį

Pranešimas: Kas  garantuoja laimingą vaiko ateitį? Laimę lemia artimi vaiko ryšiai su savo šeima ir draugais. Geras mokymasis mokykloje neturi jokios reikšmės, o įtaką daro harmonijos su supančiu pasauliu jausmas, socialiniai ryšiai, pozityvus požiūris į kylančius sunkumus ir normalus savęs vertinimas.
Tyrimo rezultatai atskleidė aiškų ryšį tarp pozityvumo vaikystėje bei jaunystėje ir suaugusio žmogaus gyvenimo sėkmės. Mokslininkai, pabrėždami pažangaus mokymosi antraeiliškumą, rekomenduoja tėvams sutelkti dėmesį į vaiko gebėjimus kurti santykius su aplinkiniais.
Komentaras: Laimę lemia būtent ryšys su aplinkiniais, harmoningas santykis su pasauliu. Pasauliui reikia pasikeisti, tiksliau – mums jį reikia pakeisti, ir tada tapsime laimingi – mes, o ne tie, kurie šiandien diktuoja, kas mums turi teikti laimę…

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką reiškia gerovė?

Laimingus mus daro pojūtis, o ne priteklius

Laimė

Klausimas: Kodėl dvasinis kelias pagrįstas nelaimėmis? Kodėl netgi tuos, kurie siekia tikslo, Kūrėjas varo kančiomis?
Atsakymas: Kūrėjas nevaro. Yra nepažeidžiamas Šviesų ir indų tarpusavio sąveikos dėsnis, kurio mechanizme Kūrėjas nedalyvauja. Ne Jis kelia nelaimes ir problemas – teisingai nesinaudodami dėsniu mes patys jas prisišaukiame.
Tarkime, paėmiau skardinę su etikete „Nuodinga rūgštis“ ir atsigėriau iš jos. Kas tai padarė: Kūrėjas ar aš? Iš tikro aš pats užsitraukiau nelaimę. Nors Kūrėjas padarė taip, kad rūgštis kenktų žmogaus organizmui, bet kaltas aš: tikėjausi išimties iš taisyklės, stebuklo, o stebuklų nebūna.
Net išėjimas iš Egipto vergovės stebuklu vadinamas tik tų atžvilgiu, kurie per „49-tuosius bjaurasties vartus“ praeina paskutinį tremties etapą. Jie iš tikro nesupranta, kaip galima  tokios būsenos esant, iš karto atskleisti Kūrėją. Kai žmogus pamato, kad yra blogas viskuo, išvadavimas jam atrodo kaip stebuklas.
Iš tikro visur ir visada veikia dėsnis. Reikia tik išstudijuoti tikrovės, gamtos, dėsnius ir teisingai jais naudotis. Dėsnių sistema apima viską be išimties.
Klausimas: Kaip gi spręsti problemas ir išsivaduoti iš kančių?
Atsakymas: Pirmiausia mes dėkojame už tai: „Labai ačiū, kad priminei tai, kas svarbiausia: mes turime laikytis teisingos krypties ir galvoti visai apie kitką“. Kai tėvai baudžia mane, reikia galvoti ne apie bausmę ir juos, o tik apie tai, koks jų ketinimas, ką turiu pasiekti bausmės padedamas? Jeigu apie tai negalvosiu, nelaimės nebus naudingos. Sušvelninti jų taip pat nepavyks.
Tuo tarpu Izraelyje dabar bando būtent sušvelninti smūgius, konstruodami įvairių lygių priešraketines sistemas. Žinoma, šito irgi reikia, bet iš tikro šalis elgiasi kaip mažas vaikas, nuo tėvų pylos bandydamas prisidengti kuo nors minkštu. Tokios priemonės yra tik laikinas sprendimas, kuris padės tautai pasirinkti teisingą kelią ir žengti juo. Tačiau būtent ištaisymas, ir niekas daugiau, galiausiai pašalins visas grėsmes. Patiriant smūgius reikia galvoti apie jų priežastis.

Daugiau šia tema skaitykite:

Nereikalingos kančios

Kad rastum atgarsį kituose, pažadink save

Blogai yra nežinoti apie savo ligą