Laimė – tai  noro pildymosi pojūtis. Tai įmanoma tik tada, kai yra noras (badas, aistra), ir jis yra išpildomas. Bet kai tik noras prisipildo, yra įgyvendinamas, laimės pojūtis išblėsta. Vadinasi, laimei nuolatos reikia: a) noro, b) pripildymo.
Kad pripildymas nepanaikintų noro, jie turi būti atskirti, būti dvejuose objektuose. Pavyzdys – motina ir kūdikis: motina gali be galo mėgautis kūdikiu, nes pripildo objektą, esantį ne savyje.
Jei aukščiau mūsų abipusio atstūmimo sukursime ryšį, tai galėsime pripildyti vienas kitą ir mėgautis savo veiksmais be galo. Grynai psichologiškai sudėtinga suprasti, kad kūrinio tikslas mėgautis, o priemonė pasiekti amžino ir begalinio malonumo yra „pamilk artimą kaip save“. Ši būsena ir vadinama Aukštesniuoju pasauliu.  Esant šiam pojūčiui, pradingsta mūsų laikinojo nykstančio pasaulio pojūtis – tai, kas juntama tik savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip būti laimingam

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Begalinės laimės formulė