Klausimas: Ką patarti žmogui, pavargusiam nuo pakilimų ir kritimų? Ar yra atokvėpių šiame kelyje ar taip tęsis iki pat išsitaisymo pabaigos?
Atsakymas: Kuo toliau eisi pirmyn, tuo didesniu dažnumu kartosis pakilimai ir kritimai ir tuo stipresni jie bus. Tačiau tau reikia įtikinti save, kad jais mėgaujiesi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Koks skirtumas tarp to, kad išėjau pasivaikščioti pats arba einu tuo pačiu keliu, bet per prievartą.Viskas priklauso nuo to, kaip žiūriu į patį kelią.
Yra žmonių, kurie kopia į kalnų viršūnes, deda neįtikėtinas pastangas, rizikuoja savo gyvybe, tačiau jiems tai pramoga, malonumas. O yra žmonių, kurie dirba savo darbą, jų sąlygos kur kas paprastesnės, tačiau jiems tai atrodo kančia. Viskas priklauso nuo suvokimo.
Ir iš tikrųjų žmogaus dvasiniame kelyje yra toks laikotarpis, kai jis bijo kristi. Kritimai nugramzdina jį į tokią neperšviečiamą tamsą ir atskirtį, kad jis to nenori: „Nenoriu nei kančių, nei apdovanojimų už jas“. Jis jaučia skausmą visame kūne, tamsą, yra pasimetęs, jam taip bloga, tarsi sirgtų kažkokia liga ar netgi dar blogiau. Visa tai tam, kad suformuotų savo požiūrį į kritimus ir pakilimus, ir nuspręstų, jog visa tai nori panaudoti tam, kad išaukštintų Kūrėją virš visko.

Iš 2012 m. liepos 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, jei nukritai…

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kai atslenka tamsa