Pranešimas: (Strasburgo universiteto profesorius M. Iber): Žmogus – tai 70 proc. vandens, 3–4 kg kaulų, kita – organiniai junginiai, molekulės. Žmogus – tai didelis molekulių maišas. Gyvybė – tai molekulių tarpusavio ryšys.
Kai žiurkėms suleido oksitocino hormonų, pasileidėlės žiurkės, visai nesidomėjusios savo palikuonimis, tapo ištikimos savo partneriams ir puikiai prižiūrėjo jauniklius.
Oksitocinas išsiskiria nėštumo metu, dėl jo moterims gaminasi pienas. Šis hormonas leidžia pagreitinti gimdymą.
Jei tarp moters ir vyro užsimezga tamprus empatinis ryšys, jiems abiem gaminasi oksitocinas, todėl jie tampa rūpestingais tėvais. Padidėjus oksitocino lygiui, gyvūnų patelės tampa bebaimės – jos pasiruošusios viskam, kad apgintų savo jauniklius. Jei oksitocino trūksta, baimių padaugėja.
Pogimdyminę depresiją lydi staigus oksitocino sumažėjimas, – kai tik jo lygis normalizuojasi, depresija praeina.
Su motinos pienu kūdikis gauna oksitocino dozę – tai savotiškas narkotikas, tad žįsti kūdikiui labai malonu. Motina maitindama pasigamina oksitocino ir sau, todėl maitinimas tampa malonumu abiem. Žindymas – harmoningų santykių, prieraišumo  laidas ateityje. Maitinimo krūtimi nutraukimas panašus į narkotikų vartojimo nutraukimą, nes abu negauna įprastinės oksitocino dozės.
Pasižiūrėkite į kitą žmogų su švelnumu ir jam ims gamintis oksitocinas. Paglostykite jį – oksitocino padaugės. Pabučiuokite jį – oksitocino priplūs dar daugiau.  Jei šalia yra žmogus, su kuriuo norite susisieti visam laikui, apkabinkite ir bučiuokite jį kiek galima dažniau.
Sekso ir ypač orgazmo metu oksitocinas gaminasi didžiuliais kiekiais, ir tai stiprina tarpusavio ryšį. Su tuo pačiu partneriu tai veikia iki trejų metų – gamta  mano, kad šito pakanka, kad moteris pastotų ir mažylis suspėtų paaugti. Po trejų metų partneriams jau reikia daugiau nei tiesiog potraukio. Oksitocinas – tai narkotikas, o gyvenimui to nepakanka.
Oksitocinas taip pat lemia ir santykius visuomenėje. Nuo jo priklauso pasitikėjimas ir simpatija kitiems. Savanoriška veikla visuomenėje užsiimančių žmonių oksitocino kiekis yra didesnis.
Kas bus, jei gausime galimybę kontroliuoti meilę? Taip prieisime ir prie meilės gėrimo išradimo. Oksitocinas parduodamas, jį lengva nusipirkti internetu. Geriausia jį purkštis į nosį – įkvėpti. Tačiau meilė didesnė už hormonus ir genetiką…
Komentaras: Niekaip viename žmoguje nesujungsime fizikos ir lyrikos, nes nenorime apibrėžti žemiškosios meilės kaip gyvūninio hormonų nulemto potraukio. Tik kabala apibrėžia tikrąją meilę kaip kuriamą potraukį ne malonumų objektui, o davimui, aukščiau asmeninio egoizmo ir nepaisant jo, tam nebepadės jokie purškalai, – tik Aukštesnioji Šviesa (O“M) pakeis mūsų prigimtį ir sukurs mumyse tikrąją (neegoistinę) meilę.

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžina meilė

Nukreipta į tikslą meilė

Ar yra meilė šiame pasaulyje?

Klausimas: Ką reiškia duoti draugui?
Atsakymas: Duoti draugui reiškia daryti tai, ko jis nori. Jeigu esame draugai ir buriamės į grupę, kad pasiektume tikslą, tai privalau padėti draugui viskuo kuo galiu, kad jis galėtų pasiekti tikslą.
Galbūt jam trūksta kokių nors pirmo būtinumo materialių daiktų ir tada pirmiausia privalau pasirūpinti tuo. Bet po to, kai jis gaus tai, kas būtina, turiu padėti jam ateiti iki tikslo, pasiekti to, ko nori.
Jam reikia, kad duočiau jėgų, pastumčiau į priekį, pažadinčiau, eičiau kartu su juo. Tai ir yra pagalba draugui, kaip pasakyta: „Tegu padeda žmogus artimui“. Todėl pasakoju jam, koks didis tikslas laukia mūsų priešakyje, ir kaip mes drauge jį pasieksime. Aš parodau, kaip jį myliu, tikiu juo, man jo reikia šiame kelyje. Žadinu jį, ir per jį pats pasisemiu jėgų.
Kitaip tikslo nepasieksime, vienas to nepadarysi, reikia bent jau dešimt žmonių.
Tai ir yra davimas draugams. O ką dar gali jiems duoti? Jei draugas neturi duonos, tai duodi pusę savo. O visa kita, ką tu gali duoti (išskyrus tai, kas būtina) – tik pastiprinimas kelyje, įkvėpimas, tikslo svarbos pabrėžimas. Tau reikia būti šalia jo tikru psichologu – taip dirbame vieni su kitais.

Iš 2012 m. rugpjūčio 26 d. pamokos pagal „Mokymą apie dešimt sfirų“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pojūtis, kurio su niekuo nesupainiosi

Gyvenimo formulė

„Meilė artimui“ – tai paprasta!

Klausimas: Kokia integralioje visuomenėje bus medicina?
Atsakymas: Pereinant į integralią visuomenę medicinos burbulas „subliukš“ labiausiai.
90 procentų vaistų pasirodys esą nereikalingi ir kenksmingi. Žmonės paprasčiausiai bus sveiki, nes vartos normalų kiekį maistingo maisto.
Kitaip tariant, liks minimalus medikų skaičius. Pereisime prie artimos gamtai medicinos  ir tai įvyks natūraliai – tiesiog todėl, kad žmogus šiuo atžvilgiu taps labiau subalansuotas. Pastebėsime, kad dauguma ligų išnyks, nes integralumas gydo. Tai didžiulė jėga, kuri balansuoja mus netgi fiziologiniame lygmenyje.

Iš 2012 m. vasario 29 d. pokalbio apie integralų auklėjimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Amžinai serganti žmonija

Kolektyvo galia: stabilus altruizmas

Ar įmanomas dvasinis gydymas?

Nuo gimimo jaučiame tik labai mažą pasaulio sistemos dalį, vadinamą „mūsų pasauliu“.
Augdami palaipsniui vystomės ir pradedame jausti bei suvokti supantį pasaulį. Lygiai taip pat iš kartos į kartą, per visą mūsų evoliuciją, istoriją plėtėme įspūdžių apie supantį pasaulį diapazoną.
Pamažu suvokus vieną ar kitą lygmenį atsiranda taškas, su kuriuo galime pradėti suvokti kitą pasaulio sistemos lygmenį.
Šis taškas nedidėja. Jeigu mūsų pasaulyje pradžia − tai egoistinis taškas, kuris savo ir aplinkinių egoizmu automatiškai „maitina“ mus, ir mes išplečiame savo ego iki visos Visatos dydžio, tai dvasiniame pasaulyje, kai atveriame kitą, priešingą mūsų pasauliui  sistemą (davimo sistemą), atsiranda altruistinis taškas ir mums reikia jį išvystyti.
Ties tuo dirbame grupėje.
Kaip stiprėja mano jautrumas, kaip tai perimu iš draugų? Kai dirbame kartu, kai užsiimame platinimu, kažką rašome, kuriame ir, ypač kai kartu mokomės, iššaukiame sau Aukščiausią Šviesą. Būdamas kolektyve iš draugų perimu jų savybes, norus, tarp mūsų veikia įvairiausi ryšiai.
Be to, įdedu ir savo pastangas: noriu jausti draugų norus, ketinimus, mintis. Jeigu grupėje dirbu ne automatiškai, o pagal galimybes stengiuosi iš draugų gauti jų norus ir mintis, nors mano egoizmas ir stumia mane nuo šio darbo, tada prie savo taško prijungiu jų norus ir mintis, priklausančius aukštesnio pasaulio suvokimui. Tada mano taškas išsiplečia – į jį ateina dar vienas taškas, ir dar vienas, ir dar vienas.
Dešimt vienoje vietoje surinktų taškų tarpusavyje (manyje ir kiekviename mano drauge) gali sukurti tokią įtampą, kad pritraukta Šviesa pavers šiuos taškus į uždarą sistemą ir joje atsiskleis.
Todėl kiekvieno iš mūsų jautrumas Šviesai didėja tik mums jungiantis grupėje. O atskleisdamas savo draugus, prijungdamas juos prie savęs, netgi neištaręs nė žodžio skatinu juos elgtis taip pat.
Pasaulyje viskas susiję, visus sieja tarpusavio ryšys, o ką ten besakyti apie aukštesnįjį, dvasinį lygmenį. Ten ši sistema veikia daug stipriau nei mūsų pasaulyje, ir tai, kas vyksta ten, akimirksniu daro poveikį visiems, visiems ryšiams. Todėl, jei žmonės grupėje tuo užsiima, kas kad jų vos keletas, visi likusieji staiga pradeda jausti savyje pokyčius.
Deja, tai vyksta ir atvirkštine tvarka. Jeigu bent keletas žmonių grupėje tuo neužsiima ar to vengia, tai ir visi kiti šitai pajaus. Todėl būtinas tarpusavio laidavimas.
Lygiai tas pats su visu pasauliu. Beje, kalbant apie pasaulį vyksta dar vienas neįtikėtinas reiškinys. Esmė ta, kad su pasauliu mus sieja glaudūs ryšiai, bet kadangi esame nepaprastai dideli dvasiniai egoistai, norime atskleisti Kūrėją ir viską žinoti (juk iš esmės mus apėmęs noras visus valdyti), tai esame žmogiškosios visuomenės viršūnėje ir todėl iš mūsų sklinda labai stiprūs signalai visiems Žemėje.
Jeigu kiekvienas iš mūsų stengiasi didinti savo sensorius, kli, sielos jautrumą Kūrėjo atskleidimui, tai šitai sklinda visam pasauliui, − ir pamatysime, kaip dešimtys, šimtai, netgi tūkstančiai, milijonai žmonių staiga pradės tuo domėtis, jausti poreikį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio darbo dvilypumas

Paprastas atskleidimo dėsnis

Užauginti tikrą norą

Klausimas: Ką patarti žmogui, pavargusiam nuo pakilimų ir kritimų? Ar yra atokvėpių šiame kelyje ar taip tęsis iki pat išsitaisymo pabaigos?
Atsakymas: Kuo toliau eisi pirmyn, tuo didesniu dažnumu kartosis pakilimai ir kritimai ir tuo stipresni jie bus. Tačiau tau reikia įtikinti save, kad jais mėgaujiesi.
Viskas priklauso nuo požiūrio. Koks skirtumas tarp to, kad išėjau pasivaikščioti pats arba einu tuo pačiu keliu, bet per prievartą.Viskas priklauso nuo to, kaip žiūriu į patį kelią.
Yra žmonių, kurie kopia į kalnų viršūnes, deda neįtikėtinas pastangas, rizikuoja savo gyvybe, tačiau jiems tai pramoga, malonumas. O yra žmonių, kurie dirba savo darbą, jų sąlygos kur kas paprastesnės, tačiau jiems tai atrodo kančia. Viskas priklauso nuo suvokimo.
Ir iš tikrųjų žmogaus dvasiniame kelyje yra toks laikotarpis, kai jis bijo kristi. Kritimai nugramzdina jį į tokią neperšviečiamą tamsą ir atskirtį, kad jis to nenori: „Nenoriu nei kančių, nei apdovanojimų už jas“. Jis jaučia skausmą visame kūne, tamsą, yra pasimetęs, jam taip bloga, tarsi sirgtų kažkokia liga ar netgi dar blogiau. Visa tai tam, kad suformuotų savo požiūrį į kritimus ir pakilimus, ir nuspręstų, jog visa tai nori panaudoti tam, kad išaukštintų Kūrėją virš visko.

Iš 2012 m. liepos 24 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Ką daryti, jei nukritai…

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Kai atslenka tamsa

Mičigano universiteto tyrimai: mums patinka galvoti, kad laisvos rinkos sąlygomis esame laisvi. Vis dėlto visuomenėje ryškėja nauja tendencija išaukštinamas vienišas žmogus kaip vartotojo etalonas. Dviems žmonėms, dirbantiems sau be jokių stabilumo perspektyvų, sunku drauge kurti bendrą ateitį.
Šiandien galima gauti ekonominės naudos įtikinus žmones gyventi pavieniui. Vienišiai sunaudoja 38 % daugiau produktų, 42% daugiau pakuočių, 55 % daugiau elektros energijos ir 61% daugiau dujų negu keturių asmenų šeima. Skyrybos reiškia augančią vartojimo rinką: viena iširusi šeima reiškia, kad dabar du namai privalės pirkti du automobilius, dvi skalbimo mašinas, du televizorius. Šeimos, kaip idealaus vartojimo vieneto, dienos suskaičiuotos.
Gyvenimas kartu, ilgalaikiai ryšiai su kitais visuomenės nariais dabar piešiami kaip radikali alternatyva, mat yra jėgų, norinčių mus sumažinti iki susiskaldžiusių, susvetimėjusių valkatų, ieškančių trumpalaikių ryšių su asmenimis, kurie jaučiasi, esą niekam tikę.
Komentaras: Štai kaip kapitalizmas žiūri į visuomenę – tik kaip į prekių vartotoją. Todėl būtent toks egoistinis požiūris supriešino žmoniją su gamta, atvedė mus iki krizės, ir dabar galime įsisąmoninti, kaip egoizmas netinka mūsų gyvenimams. Kad išeitume iš krizės, būtina pradėti taisyti mūsų egoistinę prigimtį.
Noras pavergti kiekvieną ir visą pasaulį − natūraliausias mūsų egoistinis noras. Bet gamta turi savo planą: grąžinti mus į pusiausvyros, lygybės, vienybės būseną. Jei nesuprasime patys  − krizė padės, tačiau šis planas bet kuriuo atveju turi būti realizuotas. Tik gaila aukų…

Daugiau šia tema skaitykite:

Apie kapitalizmą šiandien

Prieštaravimo Kūrėjui krizė

Ne piniguose laimė

Baal Sulamas, „Kūnas ir siela“. Kūną galima įsivaizduoti kaip nepriekaištingai veikiančią elektros mašiną su laidais, nusidriekusiais į smegenis. Jie pradeda veikti kontaktuodami su išoriniais faktoriais, ir nukreipia į smegenis savo atsiliepimus: skausmą arba malonumą. O smegenys nurodo tam tikram organui, ką daryti.
Klausimas. Išeina, kad visi kūno pojūčiai, visas jo gyvenimas – lyg „filmas“, kuris jam yra rodomas?
Atsakymas. Čia persipina du požiūriai: subjektyvusis ir objektyvusis. Iš principo, jei jau matai, suvoki tam tikrą pasaulio vaizdą, tai negali jo užbraukti ir laisvai priskirti vaizduotės žaidimui. Taip, galimas daiktas, kad kalbama apie fantaziją, tačiau ši „fantazija“ – mūsų gyvenimas, ir mes turime ją priimti kaip tikrovę.
Klausimas. Tuomet kur yra tiesa?
Atsakymas. Nėra tiesos, viskas reliatyvu, viską įvertina žmogus. Žemėje gyvena septyni milijardai žmonių, ir kiekvienas turi savo tiesą. Juk mes neturime absoliučių kriterijų, kuriais galima būtų patikrinti tiesą. Visi mes kabome tuštumoje, kaip kad kabo Žemės rutulys, kaip ir visa Visata, –  kas žino, kur ji „pakabinta“? Dabar tu gyvas, tačiau kažkada mirsi – ir kas tai valdo? Kieno rankose yra siūleliai?
Mes savo dabartinėje būsenoje, neturėdami pagrindinių etalonų, nesugebame atlikti absoliučių matavimų. Mes sugalvojome daugybę reliatyvių skalių ir matavimo vienetų: Grinvičas, kilogramas, metras, kulonas, omas – tačiau tai sąlyginiai dydžiai lyginamiesiems matavimams atlikti. Jie tik patvirtina faktą, kad iš tiesų neturime ko įsikibti ir iš tikrųjų nieko negalime išmatuoti.
Mes nežinome, kas yra tiesa, ir tarpusavyje sutariame dėl tam tikrų sąlyginių palyginamųjų rėmų. Juk normaliam gyvenimui būtina bendra kalba – kaip kitaip mes realizuosime savo tarpusavio ryšį ir pelnysimės vienas iš kito?
Taigi tiesos nėra. O ir niekam jos nereikia. Juk jei išryškės kažkas neginčytina, man reikės tai priimti kaip faktą – o aš labiau vertinu savo „tiesą“. Taip, mes galime pasiekti absoliučius dydžius, tačiau egoizmas neleidžia mums to, ir todėl mes panirę į reliatyvumą, į permainingumą.
Reikia priprasti prie tokios padėties, sutikti su tuo, priimti kaip faktą. Tai normalu, jei aš parodau, kad pasikeičiau nuo praėjusios dienos. Būtent judėdamas pirmyn žmogus supranta, kad nėra nieko tikslaus, patikimo, nepajudinamo. Jei vakarykštis gėris atrodo man gėris ir šiandien, vadinasi, aš sustingau – netgi ne augaliniame, o negyvajame lygmenyje. Ir atvirkščiai, žmogiškajame lygmenyje aš kiekvieną dieną matau „apverstą pasaulį“. Juk kiekviena kita pakopa priešinga ankstesnei.
Dvasiniame kelyje aš ne šiaip sau nauju papildau tai, ką turiu, o kiekvieną kartą keičiuosi – ir drovėtis čia nėra ko. Nereikia atrodyti „nesugriaunama uola“ – visi mes nuolat keičiamės, ir tai gerai. Tik vaikai, amžinai nenurimstantys ir nenutylantys, gali augti.
Taigi mes negalime nustatyti nieko absoliutaus, ir todėl turime vadovautis tik tuo, ką matome, priimdami šį vaizdą kaip tikrą. Tiesa viena – nėra nieko pastovaus, viskas keičiasi žmogaus atžvilgiu.

Iš 2012 m. gruodžio 31 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Visi pažinimo keliai veda į kabalą

Šis pasaulis – sapnas sapne, kuris sapne…

Buvome tarsi sapne

Laimė – tai  noro pildymosi pojūtis. Tai įmanoma tik tada, kai yra noras (badas, aistra), ir jis yra išpildomas. Bet kai tik noras prisipildo, yra įgyvendinamas, laimės pojūtis išblėsta. Vadinasi, laimei nuolatos reikia: a) noro, b) pripildymo.
Kad pripildymas nepanaikintų noro, jie turi būti atskirti, būti dvejuose objektuose. Pavyzdys – motina ir kūdikis: motina gali be galo mėgautis kūdikiu, nes pripildo objektą, esantį ne savyje.
Jei aukščiau mūsų abipusio atstūmimo sukursime ryšį, tai galėsime pripildyti vienas kitą ir mėgautis savo veiksmais be galo. Grynai psichologiškai sudėtinga suprasti, kad kūrinio tikslas mėgautis, o priemonė pasiekti amžino ir begalinio malonumo yra „pamilk artimą kaip save“. Ši būsena ir vadinama Aukštesniuoju pasauliu.  Esant šiam pojūčiui, pradingsta mūsų laikinojo nykstančio pasaulio pojūtis – tai, kas juntama tik savyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip būti laimingam

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Begalinės laimės formulė

Klausimas: Pastaruoju metu dažnai lankausi ligoninėje ir pastebiu, kad kai kurie ligoniai stokoja elementaraus gyvenimo instinkto. Žmonės nenori kabintis į gyvenimą. Kas atsitiko su šiuo pamatiniu noru?
Atsakymas: Jis nyksta – ir ligoniams, ir vyresnio amžiaus žmonėms, ir jauniems. Tokia natūrali evoliucijos raida: auga ne tik egoistinio noro kiekybė, bet ir kokybė.
Mes vis dar sprendžiame pagal kiekybę, siekiame didesnių mastų, didesnės prabangos, bet tuo metu viduje keičiasi kokybė. Ir netikėtai suvokiame, kad vystymasis reikalauja iš mūsų kažko aukštesnio – tokių vertybių, kurių mūsų pasaulyje nėra. Manyje pabunda nauji poreikiai, į kuriuos mano aplinka negali atsakyti. Ir tada paaiškėja, kad man čia tiesiog nėra ką veikti, nėra ko ieškoti, nėra dėl ko egzistuoti, nėra kuo mėgautis. Juk aš jau ne tik ieškau malonumo, o noriu atskleisti kažką  paslaptingesnio.
Bet palaukite, kokia ten paslaptis? Žmonės ir patys nežino, ko nori.
Taip yra dėl to, kad mūsų pasaulis daugiau nebeturi, ką jiems pasiūlyti. Ir tada kūno apsaugos mechanizmai stumia daugelį, ypač jaunąją kartą, visokiausių užgaidų ir beprotybių, o sykiu savižudybių, narkotikų, teroro ir kitokių negatyvių dalykų link. Žmonės kažko ieško, bet nieko neranda. Šiandien pasireiškia naujas egoistinis noras, kuris prieš save mato sieną: „Prie ko aš priėjau? Visas pasaulis negyvas. Kodėl aš čia?“
Žmonės, kurių protas ir jausmai dar nepakankamai išsivystę, tampa ekonomistais, advokatais – trumpai tariant, ieško gyvenime sėkmės. Juos dar kažkas traukia, dar vilioja tam tikra nauda. Bet tie žmonės, kurie išsivystę truputį daugiau, jau nebepajėgia rasti sau nieko vertingo. Jie jau nuo pradžių nejaučia gyvenimo skonio, ir tai pagimdo kur kas sunkesnius reiškinius, nei matome paviršiuje. Juk žiniasklaida ir internetas daugelį gelbsti nuo savižudybės. Bendra nuomonė verčia kiekvieną dalyvauti šiuose „žaidimuose“, atitraukia nuo svarbiausio klausimo. Tačiau greitai tai baigsis, po pusmečio ar metų ši banga nuslūgs, ir mes pamatysime, kaip pasaulio žiniasklaidos ir virtualios tikrovės resursai praranda savo populiarumą.
Ir štai tada iškils problema – kuo užimti žmones? Juk tuo metu padaugės bedarbių, išaugs praradimų mastai. Žmogus nebeturės kur dėtis, dings net tos priemonės, kurios buvo anksčiau…
Klausimas: Žinome statistikos duomenis, jog depresija ir tuštumos jausmas nuolat auga. Iš kur šioje žmonijos kryžkelėje atsiras naujas noras, kuris ves žmones dvasiniu keliu?
Atsakymas: Iš tikrųjų, be „pašvietimo“ iš Aukščiau čia neišsiversime. Žinoma, mes negalėsime žmonių pažadinti, jei negausime Šviesos – ir sau, ir jiems, remiantis principu, kad „pirmagimis gauna dvigubai“. Tik taip pajėgsime parodyti jiems kelią, parodyti Šviesos kibirkštį, kurios užteks visiems. Tikėkimės, kad mums pasiseks. Juk galiausiai tai mūsų pareiga.
O jeigu ne, tai alternatyva – pasaulinis karas. Žmonės pajaus, kad geriau taip, nei gyventi kaip anksčiau. Niekas nepasipriešins karui.  Priešingai, jau šį mėnesį daugelis susidomėję laukė pasaulio pabaigos, tikėdamiesi bent šiokios tokios įvairovės. „Pasaulio pabaiga neįvyko? Ką gi, palauksime kitos…“  Žmonės džiaugsis karais, tegul ir nesąmoningai…

Iš 2012 m. gruodžio 20 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“

Daugiau šia tema skaitykite:

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Esminis šių dienų realybės požymis

Atkerėti mūsų gyvenimo burtus

Klausimas: Kaip platinimo proceso metu įveikti neigiamą žmonių požiūrį, juk jie nemėgsta išrinktųjų?
Atsakymas: Iš tikrųjų žmonės nemėgsta išrinktųjų ir žmonėms reikia išrinktųjų.
Jeigu jūs einate į liaudį su meile, kaip gydytojas pas pacientą, ir jus gaubia rūpestingumo aura, žmonės jumyse nepajus jokios paniekos, puikybės. Jie jus teisingai supras.
Jūs turite elgtis su jais taip, kaip su savo mažais vaikais, kuriuos mylite, ir jūsų meilė įpareigoja jus būti žemiau jų. Tai reiškia, kad jų norai jums nurodinėja. Juk vaikai jaučia tai ir nurodinėja suaugusiems, kurie jiems, viena vertus, – autoritetas, o kita vertus, pašaukti juos aptarnauti.
Todėl viskas priklauso nuo to, kokia mūsų laikysena.

Iš 6-os kongreso Novosibirske pamokos, 2012 m. gruodžio 9 d.

Daugiau šia tena skaitykite:

Vidinis tinklas: įėjimas pagal norą

Ar reikalinga kabala masėms?

Nebijok savo baimės