Klausimas: Žmonės su tašku širdyje turi būti integraliosios metodikos tarpininkais. Ar neįžeidžia pasaulio žmonių tai, kad apie juos kalbama, kaip apie išrinktuosius?
Atsakymas: Išskirtinumo pagrindas ne egoizmas, o tarnystė. Dėl to nėra jokios didybės, puikybės ar garbės, būdingų egoizmui.
Kryptis priešinga: jei žinau daugiau ir esu dvasiškai stipresnis nei kiti, bet tai nukreipiu ne į save, o noriu viską atlikti tik dėl Kūrėjo, tai viskas yra nuostabiai subalansuojama. Nes suteikti Kūrėjui malonumą (tai, iš esmės, yra išsitaisymo tikslas), įmanoma tik tada, kai susijungia šios dvi priešingos dalys: žmonės su tašku širdyje ir pasaulio žmonės.
Grupė, vadinama „Izraeliu“, nukreipta tiesiai į Kūrėją („Israel“ – „jašar-El“ reiškia „tiesiai pas Kūrėją“), veikia kartu su antrąja grupe, vadinama tiesiog žmonija – pasaulio žmonėmis. Abiem grupėms reikia viena kitos.
Jų abipusis išsitaisymas slypi tame, kad pasaulio žmonės spaudžia „Izraelį“, norėdami, kad jis kuo greičiau atliktų savo misiją, o „Izraelis“, suprasdamas tai, sąmoningai greitina savo išsitaisymą – pasiruošimą, kad taptų auklėtojais, tarnaujančiais pasaulio žmonėms. Tai veikia tarp jų viename lygyje ir nukreipia juos bendrai judėti Kūrėjo link.
Todėl abi dalys visiškai lygiareikšmės. Negana to, „Izraelis“ pagal savo dvasinį pakilimą, įsikūnijimą ir, svarbiausia, savo misijos įgyvendinimą, vis labiau jaučiasi įsipareigojęs, tarnaujantis, dirbantis pasaulio žmonėms.
Kadangi ši būsena, duota Kūrėjo, išeina iš vienos šaknies, joje nėra aukštesniųjų ir žemesniųjų – viskas siejasi su Kūrėju ir viskas skirta Jam. Todėl kiekvienas, atlikdamas savo misiją, savo darbą, papildydamas visą bendrą paveikslą, tampa absoliučiai lygiavertis su kitais.
Nors čia, neabejotinai, egzistuoja vedantieji ir vedamieji. Neįmanoma būti vedančiuoju, jei vedamasis iš tavęs nieko nereikalauja, jei jis nesutinka su tavimi, nepastūmėja tavęs – darbas visur turi būti abipusis.
Galiausiai, kai žmogus šitaip pradeda vidinį pasiruošimą, aptinka, kad vieną jo dalį sudaro su Kūrėju susiję norai ir ketinimai, o kita dalis tempia jį atgal prie materialiųjų troškimų. Jis pamato, kaip abi dalys dirba kartu, viena kitai yra įsipareigojusios ir abi viena kitą veikia. Todėl žmoguje, taip pat ir visuomenėje šių dalių atotrūkis visiškai nejuntamas.
Aš tai matau iš savo mokinių įvairiose pasaulio šalyse, kurie pagal kilmę nepriklauso Izraelio žmonėms, bet jaučiasi priklausomi nuo mūsų. Tačiau pagal tai, kaip jie atskleidžia savyje šias dvi dalis: ir „pasaulio žmones“ , ir „Izraelį“, glūdinčius juose, ir pradeda mokytis išsitaisymo metodikos, šis priklausomybės pojūtis pamažu išgaruoja. Kaip mokinys, kuris gavo mokslą iš savo mokytojo ir toliau pats su juo dirba, vysto.
Svarbiausia, kad viskas vyksta dėl to, jog visi esame Aukštesniosios jėgos įtakoje. Ir, jei Ji viską lemia, sprendžia, paskiria kiekvienam asmeninį vaidmenį pagal charakterį ir jėgas, tai žmogus supranta, kad svarbiausia jam – atlikti tai, kas priklauso, ir nieko daugiau.
Bet jis negalės atlikti savo vaidmens, jei kitos dalys, tai yra visi žmonės žemėje, neatliks savojo. Todėl viskas priklauso nuo visų, ir dvasinio darbo procese absoliučiai visi susilygina, skirtumai niveliuojasi.
Panašiai dėliojame lego: kol teisingai nesurinksi visų jo išgaubtųjų ir įgaubtųjų dalių, negausi vientiso paveikslo. Neįmanoma nurėžti „netinkančių“ dalių, prilipinti trūkstamų ar sustumti dalis per jėgą, kaip bando vaikai.
Iš pradžių bandome taip elgtis, kol pradedame suprasti, kad visos savybės yra kiekviename iš mūsų – išgaubtosios ir įgaubtosios, teigiamos ir neigiamos – tetrūksta papildyti vienam kitą. Rasti sąsają su kitais ir yra išsitaisymas.

Iš 2013 m. vasario 18 d. TV programos „Amžinosios knygos paslaptys“

Daugiau šia tema skaitykite:

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Laisvo pasirinkimo pakopos

Tobulybė be išimčių