Pateikti birželis, 2013 mėn. įrašai.


Prasiveržti iš fluidų pasaulio į tiesos pasaulį

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Klausimas: Kaip galiu pajusti kitus, jeigu širdis kol kas nejaučia jų kaip artimų?
Atsakymas: Reikia galvoti apie tai, kad draugai – tavo sielos dalys, ir tiktai ryšyje su jais tu sukonstruosi indą Šviesai gauti, Kūrėjui, tikrai būsenai – davimui – atskleisti.
Tikrasis pasaulis – tai davimo pasaulis. Tuo tarpu mes esame apgaulės, iliuzijos valdžioje, tarytum pasaulis veikia paklusdamas egoizmo jėgai. Reikia kuo galima daugiau apie tai mąstyti, kol paaiškės, kad viskas egzistuoja dėl davimo jėgos veikimo.
Melagingas, iškreiptas matymas, verčiantis galvoti ir matyti kitaip, egzistuoja tik mumyse. Dėl to nematome tikrojo pasaulio, tarytum aklieji, apčiuopomis einantys tamsoje palei sieną. Mes nesuprantame, kur gyvename!
Visa žmonija užrištomis akimis klaidžioje tamsoje. Reikia iš visų jėgų stengtis nusimesti šią paslėptį, o tada pamatysime visą pasaulio sistemą, pagrįstą tik meile ir davimu. Kūrinija pasirodys mums kaip stebuklingas pasaulis, kuriame viskas paklūsta absoliutaus davimo dėsniams, o mes keliaujame po šį pasakų miestą ir turime galimybę nuolatos taisytis, kas kartą įgydami papildomos meilės jėgos.
Šitaip vis labiau prigyjame šiame mieste, galime viskuo jame naudotis, daugiau suprasti ir jausti. Tai ir vadinama kilimu dvasinėmis pakopomis.
Atsivėrus šioms pakopoms, jau pirmąją akimirką tampa aišku, kad pasaulio sistema – vien meilė ir davimas, išskyrus mūsų mažytį kokoną, kuriame neatgaudami sąmonės miegame letargo miegu. Tik mumyse gyvuoja ši nesveika iliuzija, baisus sapnas, tarytum sąmonę praradusio žmogaus smegenyse šmėkščioja neaiškūs fluidai, padrikos mintys. Štai kas su mumis dabar vyksta…
Nėra tokios tikrovės kaip mūsų pasaulis! Tai tik iliuzija, bet ji labai svarbi, nes tik iš jos galime pasiekti tiesą.

Iš 2013 m. birželio 4 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus gyvena norais, o dirba jausmais

Gyventi kitų rūpesčiais

Komentarų nėra

Kova su narkotikais: nauji iššūkiai

Pasaulio problemos

Pranešimas: 77 milijonai europiečių nuo 15 iki 64 metų išbando marihuaną. Mažėja tradicinių narkotikų – heroino, kanapių, kokaino –  vartojimas ir daugėja sintetinių narkotikų, kurie veikia psichiką. Jie siūlomi tiek nelegaliose, tiek ir „legaliose“ rinkose – tai medžiagos,  kurios yra parduodamos buičiai, bet gali būti naudojamos kaip narkotikai.
Didžiuosiuose Europos miestuose sintetiniai narkotikai vis lengviau  prieinami visuomenei. Jų vartojimas sukelia didžiulių bėdų, gadina sveikatą, griauna socialinį, šeimos gyvenimą.
Komentaras: Organizuotas karas su rūkymu ir organizuotos narkotikų prekybos skatinimas yra dalys vieno plano „nuraminti ir runkelizuoti“ gyventojus , įvedant į transą milijonus nereikalingų žmonių. Palaipsniui bus panaikinti narkotikų vartojimo apribojimai, kad visuomenė liktų rami: „Narkotikų debesys mus nuneš  į kitokį pasaulį“. Bet gamta, suplanavusi padaryti žmogų, panašų į save, sužlugdys jų planus, ir būsime priversti auklėti naują žmogų integraliojoje švietimo sistemoje.

Daugiau šia tema skaitykite:

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Atsisveikinimas su senuoju pasauliu

Komentarų nėra

Kartų skirtumus lemia vaikystėje įgytos vertybės

Auklėjimas, vaikai, Paskutinė karta

Nuomonė: Į darbo rinką išeina karta iki 25 metų. Įvairių kartų strategijos skirtumai priklauso nuo jų vertybių skirtumų, o jas iki 10–12 metų formuoja aplinka. Sparčiai besikeičiantis pasaulis uždėjo neišdildomą antspaudą žmonėms, dar nesulaukusiems 25 metų.
Tai visiškai kitokia karta, su kitokiu požiūriu į gyvenimą, ji dalijasi į dvi dideles dalis. Vieni bando siekti aukštumų per mokslą (dauguma moterų), kiti – per turtus (dauguma vyrų).
Komentaras: Šiandieninė kartų problema ta, kad greitai besikeičiančiame pasaulyje iki 15 metų auklėti vaikai tapo suaugusiaisiais, kurių pasaulis neatitinka juos supančio pasaulio. Didžiausia bėda – netinkama mokykla: ji yra konservatyvi ir prievarta laiko vaikus pasenusioje sistemoje, naudodamasi jų priklausomybe nuo suaugusiųjų. Sistema jau seniai atgyveno ir yra visų problemų šaltinis: jei turėtume „teisingus“ mokytojus, gyventume kitokiame pasaulyje.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Perkurti patiems save

Komentarų nėra

Dvasinio kelio vedlys

Dešimtukas, Dvasinis darbas

Klausimas: Kokia susivienijimo forma turi susidaryti dešimtuke, kad šioje vienybėje pajustume vidinį ryšį su mokytoju, nes tik per jį galime užmegzti ryšį su Kūrėju?
Atsakymas: Dirbdamas dešimtuke turi galvoti ne apie mokytoją. Tai sakau ne iš kuklumo, o dėl to, kad toks požiūris neteisingas. Mokytojas turi būti pakankamai gerbiamas mokinių dėl to, kad galėtų tapti jiems didinamuoju stiklu, per kurį matytų kelią Kūrėjo link ir galėtų eiti pirmyn. Šia linze, savo mokytoju, naudojiesi kaip akiniais, bet tai nėra tavo tikslas.
Žiūri ne į stiklą, o į tai, kas yra už jo. Tik stiklas padeda matyti. Ši linzė tavo regėjimo spindulį teisingai fokusuoja į Kūrėją – būtent toks yra mokytojo ir grupės vaidmuo.
Visus savo mokinius matau susivienijusius į vieną ratą, vieną kūną, ir kreipiuosi į šį vieną žmogų. Jeigu pasistengsi įsijungti į šį bendrą kūną ir užmegsi su kitais tokį ryšį, kokį matau tarp jūsų, tai gausi iš manęs dvasinės informacijos. Mes susitiksime būtent šiame bendrame kūne ir jame iš tikro suprasime vienas kitą.
Jei siekiate suprasti, ką kalbu, galite tai daryti protu arba širdimi, bet norėdami iš tikro suprasti, turite būti pačiame grupės centre. Tarytum vaikštinėtum po kambarį, bandydamas išgirsti tylutėlį garsą, ir staiga rastum tam tikrą vietą, kurioje girdisi gerai! O žengus bent metrą į vieną ar kitą pusę – vėl nesigirdi. Pabandykime!

Daugiau šia tema skaitykite:

Išorinė pagalba – vidiniui ryšiui

Pajusti mokytojo norą

Monolitinis dešimtukas

Komentarų nėra

Ar spėjimai buvo klaidingi?

Baal Sulamas, Kabala

Klausimas. Kodėl Baal Sulamas, būdamas toks didis kabalistas ir numatydamas, kuria kryptimi turi vykti pasaulio išsitaisymas, pateikė tokią priešlaikinę prognozę tvirtindamas, kad dar prieš šimtą metų kabalos metodika turėjo plačiai išplisti tarp žmonių?
Atsakymas. Jau tuo laiku, kai gyveno Baal Sulamas, buvo galimybė įvykdyti pasaulio išsitaisymą. Bet Baal Sulamas negalėjo numatyti, kada tai iš tikrųjų nutiks, nes čia veikia ir žmonių laisvo pasirinkimo faktorius. O jis nežinojo, ką jie pasirinks!
Jis pasakė, kad gavome tokią galimybę – ir galime neabejoti, kad mes ją gavome, jisai neklydo! Ar įgyvendinama galimybė dabar,  šito jis negalėjo žinoti. Kitaip tariant, jo prielaidos nebuvo klaidingos, jis tiesiog negalėjo numatyti, kaip pasielgs žmonės.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Knygos „Zohar“ užbaigimui“

Daugiau šia tema skaitykite:

Laisvo pasirinkimo pakopos

Baal Sulamas – apie žmogaus prigimtį

Komentarų nėra

Nuolaidžiavimai įstatymų ribose

Kabala, Viena siela

Baal Sulamas, „Meilė Kūrėjui ir meilė kūriniams“: Kiekvienu savo veiksmu, kurio tikslas duoti, žmogus nusveria visą pasaulį į gėrio pusę. Jis tarytum deda grūdelius į bendrą svarstyklių lėkštę ir kartu prisideda prie lemiamos davimo persvaros. Ir atvirkščiai, pasakyta: „Vienas nusidėjėlis sunaikins daug gėrio“. Juk savo nusidėjimu jis sumažina bendrų nuopelnų svorį, tarytum nuimdamas nuo svarstyklių lėkštės tą grūdelį, kurį ten padėjo, ir sykiu nusverdamas pasaulį atgal.
Klausimas: Nesuprantu, kaip galima pasiekti bendrą ištaisymą, jeigu bet kurio žmogaus bet koks neteisingas veiksmas gali viską sugadinti?
Atsakymas: Iš viršaus žemyn driekiasi pasaulių (olamot) sistema, t. y. paslėpimo (alama) sistema. Ji veikia taip, kad net jei, būdami apačioje kaip pradedantieji, darome didelius pažeidimus, jie tokiais nelaikomi.
Taip kaip vaikui atleidžia už sulaužytus ir sudaužytus daiktus – na ką čia padarysi? Tačiau kai jis paauga, mes pradedame kelti jam tam tikrus reikalavimus, o iš suaugusio žmogaus jau rimtai reikalaujame, nors pirmą kartą ir jam galime atleisti.Tai štai kiekvienam duodama veikti ir jis veikia pagal savo dabartinį lygmenį, kuris ir lemia tą naudą arba tą žalą, kurią teikiame visuomenei. Tokia yra „dvasinės jurisdikcijos“ susilpnėjimo sistema, mažinanti Šviesos poveikį ir konstruojanti tam tikrą kūgį: apatinis jo taškas reiškia minimalius reikalavimus, „atlaidumo“ ribą, o kylant aukštyn reikalavimai vis labiau plečiasi.
Ir vis dėlto turi žinoti, kad ir dabar, būdamas dabartinės būsenos, darai įtaką visai tikrovei.
Apskritai žmogus – tai visas pasaulis, tačiau dėl to mes neatsiskiriame vienas nuo kito, ir kiekvienas savo pasaulį atskleidžia savyje.

Iš 2013 m. birželio 5 d. pamokos pagal straipsnį „Meilė Kūrėjui ir kūriniams”

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagal analoginės sistemos tobulumo dėsnį

Taisydamas save – taisai pasaulį

Komentarų nėra

Nuo tikėjimo – prie tiesos

Dvasinis darbas, Grupė

Reikia stengtis pamatyti draugą kaip didį kartos žmogų iš tikrųjų, tai pajaučiant, kas vadinama „žinojimo viduje“ – kaip iš tikrųjų ir yra, o ne kaip atrodo mūsų egoizmui. Juk egoizmui visada norisi jaustis geriau ir patogiau ir todėl jis instinktyviai sumenkina visus aplinkui, kad jaustųsi aukščiau. Jam svarbiausia – pačiam  dominuoti.

Todėl sutikti su mintimi, kad susivienijimas su draugais būtinas kaip priemonė, norint pasiekti ryšio su Kūrėju, – įmanoma tik tikėjimu aukščiau žinojimo, kadangi aišku, jog mes nematome tikrojo vienas kito paveikslo. Tik remdamiesi šiuo nedideliu išoriniu kriterijumi: žmogaus siekiu to paties tikslo, jo pasiruošimu priimti visas sąlygas, būtinas tolesniam vystymuisi tikslo link, mes imame jį vertinti kaip draugą, kaip priemonę susijungti su Kūrėju.
Pagal tokius išorinius požymius apsisprendžiame pradėti dirbti keičiant savo požiūrį į šį žmogų. Jei jis pasiruošęs bendram darbui, tai atmetame visas kitas pretenzijas, kurias paprastai reiškia mūsų ego, ir pradedame artėti, jungtis su žmogumi, kad juntamai, o ne tik tikėjimu aukščiau proto atskleistume mūsų ryšį.
Kuo labiau užmezgame tikrą, jausminį ryšį, tuo labiau  artėjame prie dvasinio indo sukūrimo, kuriame atsiskleidžia Kūrėjas. Ryšys gali atsirasti aukščiau žinojimo – tuo metu, kai man neatrodo, kad draugas to vertas, bet vis dėlto jungiuosi su juo. Aš tai panaudoju kaip priemonę, kuri vadinama pasiruošimo laikotarpiu, kai vertinu draugus ne todėl, kad matau juos didžius. Nors jaučiuosi aukščiau jų, bet kylu virš savo pojūčių, nesutikdamas su jais, ir įsivaizduoju draugus didelius.
Norėdamas pereiti iš tikėjimo aukščiau žinojimo į žinojimą, kitaip tariant, iš tikrųjų vertinti draugus, turiu ištaisyti savo suvokimą. Išsitaisymas toks, kad mes imame dirbti aukščiau savo susijungimo, nepaisydami priešingos nuomonės. Mes kuriame tokią visuomenę, kurioje kiekvienas kitiems įteigia grupės ir tikslo didybės pojūtį.
Dirbdami kartu pritraukiame Šviesą, grąžinančią prie šaltinio, ir galiausiai iš tikėjimo aukščiau žinojimo pereiname į žinojimo vidų ir taip kylame vis aukščiau ir aukščiau. Žinoma, toliau einančios pakopos – vis sunkesnės. Iš pradžių draugai man atrodė dar nieko: kažkiek blogi, kažkiek geri. Kai reikėjo pakilti aukščiau žinojimo, aš lengvai galėjau tai atlikti ir matyti juos kaip lygius, bendražygius kelyje ar net kaip didžius kartos žmones. Ir jų tikslas, ir jie patys atrodė man svarbūs.
Bet paskui apsunko širdis ir aptikau daugybę jų trūkumų. Man tapo vis sunkiau pripažinti draugus kaip didžius ir matyti juose Kūrėją, įkaitinti save taip, kad nematyčiau nieko, tik draugus, kad draugai man taptų viskuo.
Kiekvieną kartą tai tampa vis sunkiau ir sunkiau, kol aš vis dėlto įveikiu šiuos trukdžius ir atlieku man skirtą užduotį. Tada visos mano pastangos eiti aukščiau žinojimo pereina į žinojimą, virsta teisingu indu, kurio viduje pirmą kartą atsiskleidžia tikra davimo savybė, kitaip tariant, žmogų pripildo Kūrėjo jautimas.
Taigi tikėjimo aukščiau žinojimo principas visada veikia tarp pakopų, kylant nuo vienos ant kitos. Bet kurdami savo indą turime maksimaliai siekti pernešti jį žinojimo vidun.

Iš 2013 m. birželio 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Pirmą kartą anuliuoti save

Monolitinis dešimtukas


Komentarų nėra

Už tai galima viską atiduoti

Integralus auklėjimas

Klausimas: Dar prieš kokį dešimtmetį kiekvienas žmogus turėjo tam tikrą savo idealą, ir tai įvairiems kolektyvams leido efektyviai dirbti. O šiandien žmonės prarado iš karto visus idealus, suteikiančius jiems energijos. Ar tai reiškia, kad vietoj jų iškils kažkoks vienas naujas idealas?
Atsakymas: Taip, tai toks idealas, kai mes visi tarpusavyje teisingai bendraudami vieni su kitais imsime prisipildyti jausdami aukštesnio lygmens egzistavimą – daug aukštesnio, nei kiekvienas jaučia kas sau. Ir dėl šito žmonės bus pasiruošę atiduoti viską! Kitaip – koks gyvenimas? Kitaip baisu pažvelgti  žemyn. Norisi visą laiką skraidyti.
Mūsų susivienijimo viduje turime rasti gaivinančią, vienijančią, maitinančią mus abipusiu ryšiu ir palaikančią bendrą jėgą – jėgą, kuri egzistuoja ne kiekviename iš mūsų, o susikuria tarp mūsų tik esant teisingai kombinacijai, teisingai sąveikai.
Klausimas: Jei į tokį kolektyvą pakliūtų prašalaitis ir jam pavyktų įsilieti į jį ir prisiliesti prie bendro idealo, ką jis pajustų?
Atsakymas: Žmogus patenka į visiškai kitą gyvenimo lygmenį. Jam staiga tampa aišku, kad šiame gyvenime įmanoma patirti tokius pojūčius, tokius įkvėpimus, kurių nėra niekur: nei namuose šeimoje, nei gatvėje, nei didžiulėse parduotuvėse – niekur. To neįmanoma pamatyti per televiziją, neįmanoma rasti internete, ir todėl puolame į depresiją, esame „užgesusios“ būsenos.
O čia žmogus staiga pradeda suprasti, kad „atvyko“ į kažkokį kitą pasaulį! Jis prisipildo ne tik džiaugsmo, bet ir vidinės Šviesos, kuri visiškai nesusijusi su jokiais materialiais efektais.
Jis pasiruošęs dirbti nemokamai, kas reiškia už idėją – tik norėdamas jausti, kad jos įgyvendinimas suteikia jam gyvenimą.

Iš 2013 m. kovo 20 d. TV laidos „ Kiaurai laiko”

Daugiau šia tema skaitykite:

Didelė šeima prie apvalaus stalo

Naujasis žmonijos vystymosi etapas


Komentarų nėra

Materialinė sėkmė nesuteikia dvasinių garantijų

Dvasinis darbas, Valios laisvė

Iš Rabašo straipsnio „Apie tikėjimą aukščiau žinojimo“: Žmogus turi savybių, paveldėtų iš tėvų, ir savybių, papildomai gaunamų iš aplinkos.
Šios naujos savybės įgyjamos tik per ryšį su visuomene ir pavydą, kad kiti sugeba daug daugiau. Tai įkvepia žmogų siekti tokių pačių gerų savybių, kurių turi kiti. Gaudamas iš visuomenės naujų jėgų, žmogus gali būti aukščiau nei pradžioje.

Žmogus gimsta kaip gyvūnėlis, ir nuo auklėjimo priklauso, kuo jis užaugs. Jei kalbama apie įprastą žemiškąjį auklėjimą, žmogus vystosi visuomenės sąskaita. Jis pavydi kitiems ir trokšta malonumų, pinigų, valdžios, žinių, todėl mokosi iš visuomenės jų siekti, kitaip tariant, sėkmės šiame pasaulyje.  Jei jame yra dvasinio vystymosi užuomazgų, jis patenka į tokią aplinką, iš kurios galės perimti naujų savybių – dvasinių.
Materialiojoje visuomenėje žmogus vystosi natūraliai, instinktyviai perimdamas iš visuomenės jos vertybes ir siekdamas išmokti, kaip pasiekti žemiškąją sėkmę. Dvasinis auklėjimas reikalauja anuliuoti save, kitaip tariant, suteikia žmogui laisvę rinktis: imti iš aplinkos jos  dvasines vertybes ar ne.
Tik tiek, kiek anuliuos save, jis galės pamatyti visuomenę aukščiau savęs. Jam teks daug dirbti, kad pažvelgtų į visuomenę iš apačios, tada galės gauti iš jos vertybes, svarbą, tikslo didybę ir dėl to dvasiškai vystytis.
Dvasinė sėkmė priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo to, kaip žmogus ją išnaudoja, kitaip sakant, kiek jis save anuliuoja ir vertina visuomenę, ar sutinka kentėti, matydamas kitus aukščiau savęs. Juk pavydas verčia žmogų jaustis pažemintą. Reikia suprasti, kad jam tik į naudą matyti kitus didelius. Jei jis pasiryžęs tokiems santykiams – judės pirmyn.
Galiausiai, žmogus turi mėgautis tuo, kad gali pasipriešinti savo egoizmui ir sutrypti jį, kad įgytų dvasinių vertybių ir priartėtų prie dvasinio tikslo.
Todėl sėkmė materialiojoje visuomenėje visiškai priešinga sėkmei dvasinėje. Sėkmė materialiajame pasaulyje negarantuoja, kad žmogui pasiseks dvasiniame kelyje, juk ją lemia paties žmogaus laisvas pasirinkimas.

Iš 2013 m. birželio 2 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Troškimas, vedantis per miglą

Pavydėk Kūrėjui!

Kaip iš tikrųjų išsižadėti egoizmo?

Komentarų nėra

Vaikų žiaurumas

Auklėjimas, vaikai, Integralus auklėjimas

Nuomonė (E. Galkina, istorikė). Tarp vaikų plinta prievarta. Jie turi daug didesnes galimybes pasinerti į virtualią erdvę, televizijos pasaulį, kompiuterinius žaidimus, nuo 5 iki 15 metų mato televizijos ekrane apie 20 tūkstančių žmogžudysčių, siaubo filmus, trilerius, didžiulį kiekį kraujo, klastos. Jie daro išvadą, kad sėkmingas žmogus – tai prievartautojas, žmogžudys, žmogus, kuris eina per kitų galvas, vagia, ima kyšius.
Vaikas turi matyti gero elgesio su kitais žmonėmis pavyzdį. Priešingu atveju jis, kaip biologinė būtybė, mato, kokiu būdu reikia konkuruoti ir, žinoma, pasirinks šį nusikalstamumo, prievartos, socialinio dominavimo kelią.
Jei mes neišspręsime šio klausimo, tai mūsų visuomenė pavirs net ne žvėrimis, o taps populiacija, kuri negalės daugintis, nes net žvėrims ir paukščiams, kad daugintųsi, yra būtinas altruizmo elementas, būtinas kooperacijos bendram labui, o ne dėl asmeninės naudos, per kito kančias, elementas. Jei į tai neatkreipsime dėmesio, tai mūsų laukia socialinis ir asmeninis suirimas.
Komentaras. Būtent toks yra mūsų prigimties blogio suvokimo kelias ir tik suvokę savo prigimtį kaip blogį galėsime pradėti savo išsitaisymą kaip vienintelį neišvengiamą, protingą ir norimą veiksmą. Blogio suvokimas gali būti ilgas ir žiaurus, jei užsispyrę laikysimės egoizmo, arba greitas ir lengvas, jei tyrinėsime jį turėdami tendenciją suvokti kaip blogį, kad pakiltume aukščiau jo, padedant integraliajam švietimui, o paskui pakeistume jį gėriu ir meile, padedant integraliajam auklėjimui.

Daugiau šia tema skaitykite:

Laimę lemiantis tarpusavio ryšys

Gamta neišmokys blogo

Auklėti reikia visuomenę, o ne vaikus

Komentarų nėra
« Ankstesni įrašai