Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Dvasinis darbas, Ketinimas, malda, Kongresai, įvykiai

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

  • Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
  • Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
  • Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
  • Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
  • Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
  • Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
  • Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
  • Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
  • Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>