Klausimas: Jeigu nežinome kitos būsenos, tai kaip galime jai ruoštis?
Atsakymas: Mes niekada nežinome kitos būsenos, net ir kildami dvasinėmis pakopomis. Tarkime, tu esi ant 80-tos laiptų pakopos. Tai nuostabi pakopa, gali manimi patikėti. Tačiau prieš pakildamas į šią pakopą tu esi milijonus kartų blogesnės būsenos nei dabar.
Tu neturi jokio noro, jokio intereso, negirdi nei vieno žodžio iš to, ką mes dabar kalbame pamokoje, sėdėdamas joje kaip asilas, net dar blogiau – kaip nepramušama uola. Iš viso negali galvoti apie dvasinę tikrovę, net negali atsiminti, kada tai galėjai, kur ir kaip? Koks dar dvasinis pasaulis? Negali atsiminti nei vieno su juo susijusio jausmo, nei vieno žodžio.
Vietoje to tave apninka pačios primityviausios mintys: kas tavo pilve, ką turi banko sąskaitoje, kas yra šaldytuve. Pavirsti tikru gyvūnu. Kaip gi išeiti iš šios būsenos, kad pakiltum į 81-ąją pakopą? Tik padedant labai nuosekliems ir sunkiems veiksmams.
Iš viršaus tau niekas nepadovanos energijos, tikslo svarbos, kad tau plačiai atsivertų ir užsidegtų akys ir viskas viduje užvirtų. Atvirkščiai, iš tavęs visiškai atims gyvybinę dvasią. Pulsi į egoizmą, nekęsi draugų. Pradėk išeidinėti iš šios vidinės būsenos, jeigu iš viso atsimeni, apie ką yra kalbama. Jie sako, o tu net negirdi. Ne tai, kad tu „už“ arba „prieš“ – tu tiesiog nereaguoji, kaip akmeninis.
Apie tai pasakyta: „Padaryk viską, kas tavo jėgoms“. Juk kuo didesnis žmogus, tuo didesnis jo egoizmas, todėl baisiai apsunksta širdis, kuri nepalieka jokios galimybės ką nors padaryti. Dabar tu nuo nieko nepriklausai: neturi nei gero, nei blogo ryšio su draugais. Po to, susivieniję, krisite kartu ir kritimas taip pat taps globalus, grupinis.
Ką daryti? Pasinaudoti protu – bet proto nėra, tu suakmenėjai. Dirbtinai vaidinti – taip pat neišeina. Nulenkti galvą prieš aplinką – bet neturi kur lenkti, tu jau taip žemai kritai, kad žemiau neįmanoma: nuo grindų nenukrisi. Kreiptis į grupę – bet tu jos nematai priešais save. Kas gi tau gali padėti? Tik laiku atliktas išankstinis pasiruošimas! Jeigu priėjai tam tikrą dvasinę būseną tinkamai nepasiruošęs, tai neturi jokios galimybės pasistūmėti aukščiau.
O jei jau negalėjai pasiruošti, tai vienintelis dalykas, kuris gelbsti tokioje situacijoje –  dienotvarkė. Pripratinus save prie tam tikros dienotvarkės pripratimas tampa antruoju prigimimu. Reikia tuo naudotis ir kuo daugiau veiksmų paversti įpročiu, nes įprotis tampa prigimtimi, ir net kai jautiesi miręs, įpročiai tave atgaivina. Privalai atsikelti į pamoką, nes kūnas įprato keltis tokiu metu. Privalai atlikti tam tikrus įprastus veiksmus. Tai nesusiję su siela, tiesiog kūnas priprato prie fizinių veiksmų, kuriuos visada atlieki vienu ir tuo pačiu metu bei tomis pačiomis sąlygomis.
Todėl labai svarbu tai, kaip žmogus pripratina save prie dienotvarkės. Niekas nepadės, tik pripratimas. Kadangi į savo prigimtį įjungiau su dvasiniu darbu susijusius įpročius, tai dabar, kai vykdau šiuos įprastus materialius veiksmus, jie man primena dvasinę tikrovę. Aš įskiepijau juos sau dėl dvasinio tikslo, ir dabar, kai turiu jų laikytis materialia forma, jie grąžina mane į dvasinę būseną.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Pirmą kartą anuliuoti save

Patarimas iš asmeninės patirties

Kasdieninė pamoka visai dienai