Krizė: ieškant išeities

Egoizmo vystymasis, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

Pokalbis prieš kongresą
Šiandien palaipsniui suvokiame savo gyvenimą kaip ydingą ir vadiname jį „krize“. Dar negalvojame, kad ši krizė visuotinė, kad ji apima visas mūsų žmogiškojo egzistavimo sferas. Neapibendriname jos, nesuvedame visų atskirų krizių į vieną: šeimos krizės, auklėjimo krizės, kultūros krizės, mokslo krizės, bendravimo krizės, o svarbiausia, tų krizių, kurios kelia grėsmę mūsų egzistavimui, – finansinės, ekonominės ir ekologinės. Iš tikrųjų visos šios krizės – viena ir ta pati krizė.
Apskritai žodžio „krizė“ tikroji reikšmė reiškia „gimimą, gimdymą“. Senovės hebrajų ir aramėjų kalbose ši sąvoka reiškia tą patį – guolį, ant kurio moteris gimdo. Senovėje buvo ypatingi gimdymui skirti akmenys, ant kurių moterys gimdė padedamos pribuvėjų. Tokia vieta ir buvo vadinama „krize“. Daugelyje kalbų ši sąvoka yra gimimo simbolis ir verčiama kaip „tam tikras kažko naujo gimimas“.
Vadinasi, mums reikia į tai žiūrėti ne taip, kaip žiūri tie, kurie nori  vis daugiau ir daugiau gauti iš šio pasaulio, kurie kol kas dar veikia automatiškai, kaip neprotingi egoistai. Juk daugelis mano, kad mums dabar reikia kažką ištaisyti, tiesiog ištaisyti krizę, ir viskas bus kaip buvę.
Tik pastaruoju metu tokių žmonių lieka vis mažiau. Be to, matome, kad tai vyksta labai greitai: po penkerių krizės metų jau paaiškėja, kad ji vyksta ne šiaip sau ir nepraeis palaipsniui, savaime. Dabar jau kalbama apie tai, kad jai ištaisyti prireiks dvidešimties metų – tarytum vis tik galima būtų kažką ištaisyti senaisiais metodais. Mažų mažiausiai, šiandien jau yra aišku, kad krizė nesibaigs šiais arba kitais metais.
Pagal kabalos mokslą, krizė tęsis. Ji vystysis, gilės. Mes prieisime tokių būsenų, kurios šiandien atrodo visai neįtikėtinos: kai žmonės pavirs tiesiog žvėrimis, kai jiems bus įprasta prarasti žmogiškąjį pavidalą, priimti tokius įstatymus, tokias taisykles, tokias normas, kurios dvidešimtajame amžiuje atrodė nežmoniškos, esančios žemiau žmogaus lygmens. Įsigalėjusios normos bus užgniaužtos mūsų besivystančio egoizmo ir, apskritai, palaipsniui leisimės iki gyvūninio lygmens.
Gali vykti ir karai. Matome, kaip dabar tai vyksta pasaulyje: staiga, neaišku kodėl, „užsiplieskia“ įvairiausi regionai, šalys ir prasideda kažkokie neaiškūs reiškiniai, be to, niekas nežino jų tikrųjų priežasčių. Apskritai šios priežastys buvo visada, bet jos likdavo kažkur gelmėje ir nebuvo tokios akivaizdžios arba, mažų mažiausiai, tokios aštrios, kad galėtų sukelti tokias problemas, kokios, pavyzdžiui, kilo Sirijoje arba Libijoje. Tai tik socialinės-politinės priežastys.
Be to, yra ekonominės priežastys, labai labai gilios, nes egoizmas visų pirma pasireiškia ekonomikoje. Ekonomika atspindi mūsų tarpusavio ryšius: kas kiek kam ir kaip duoda bei gauna. Todėl ekonomika, visų pirma, mums parodo, kaip smarkiai sistema tapo nebevaldoma. Mes visiškai nesuprantame, kokie dėsniai šiandien mus valdo, nes pasaulis įžengia į naują pakopą. Savo raidos skalėje jis praėjo egoistinę stadiją ir pasiekė tam tikrą ribą. Nuo šiol mes turėtume, kaip tikėjosi Baal Sulamas jau XX a. pradžioje, atskleisdami kabalos mokslą imti suvokti, kad reikia vis labiau vienytis.
Iš esmės tos pačios prielaidos buvo ir Rusijoje socialistinės revoliucijos metu. Visa tai – tam tikro vidinio žmogaus postūmio prie naujos socialinės tvarkos pasireiškimas. Galiausiai, žinoma, nieko neišėjo. Baal Sulamas, kaip žinote, labai tikėjosi, kad Rusijoje, Lenkijoje bei kitose šalyse revoliucijos vyks kitaip – tai bus ne šiaip sau valdžios paėmimas ir naujos egoistinės tvarkos, naujos vyriausybės suformavimas. Pirmasis pasaulinis karas buvo kaip trigeris, kaip pirmasis „spragtelėjimas“, impulsas, skirtas tam, kad pasaulis pradėtų keistis.
Todėl kabalos moksle sakoma, kad jeigu žmonės nesugebės suprasti, kad vystymasis turi vykti vienijantis virš egoizmo, kuris šiandien yra mumyse, ir jei nesieksime vienijimosi darbo, tai ir toliau pasaulis bus vis nesuprantamesnis.
Juk Gamta, kuri tūkstančius metų reiškėsi mumyse, mūsų viduje, kiekviename iš mūsų ir visuose kartu, nuolatos mus egoistiškai kėlė aukštyn. Vedini savo egoizmo mes vystėme mokslą, techniką, prekybą, įvairias socialines sąveikas, keitėme visuomenę, nuo vienos formacijos pereidavome prie kitos…
Galiausiai egoizmas išaugo iki savo galutinių ribų ir tapo visuotinis. Kodėl? Todėl, kad progresuodama Gamta apnuogino visą šį egoizmą, išaugino jį mumyse iki visuotinės, globalios, visiškos tarpusavio priklausomybės būsenos. Atitinkamai mes taip pat turime tapti „visuma“ , t.  y. susivienyti į vieną visumą. O šito nedarome.
Šiuo atveju pasireiškia ne šiaip kažkokia netvarka, o mūsų vidinės, visuomeninės, politinės, ekonominės santvarkos, visko, kas yra, esminis skirtumas nuo tos sistemos, tos schemos, kurią Gamta mums dabar iškelia. Juk sistema ima reikštis jau ne vien kaip vis labiau egoistiška, o egoistiškai susaistyta, ir joje jau ima formuotis įvairūs altruistiniai ryšiai tarp mūsų. Vis dėlto mes esame absoliučiai priešingi.
Taip susidaro dviejų sistemų sluoksniai: vidinė sistema, Gamta, kuri vis labiau reiškiasi kaip altruistinė, integrali, arba analoginė, o mes esame egoistinių tarpusavio ryšių sistemoje, kurią formavome tūkstančius metų.
Taigi Gamta tai sukėlė mumyse, bet dabar ji pasikeitė ir sparčiai keičiasi toliau. Iš esmės tai Kūrėjas, t. y. integrali tarpusavio ryšių sistema, kuri vis stipriau ima reikštis mūsų visuomenės, civilizacijos viduje.
Ši būsena – dviejų sistemų priešprieša – pilna pavojų ir visiškai mums nesuprantama. Todėl nė vienas iš dabartinių veikėjų, nei mokslininkai, nei technologai, nei politologai, nei sociologai, nei politikai, nei ekonomistai, nei finansininkai – niekas nesupranta, kaip reikia valdyti sistemą.
Tai pati didžiausia problema. Visada mes valdėme augantį egoizmą, nukreipdami jį įvairiausiomis kryptimis, į įvairias sferas. Tas, kuris bus didesnis egoistas, sumanesnis, tas ir laimės. Mes bandėme daryti tai ir kitaip – pavyzdžiui, keldami socialistinę revoliuciją. Deja, tuomet nebuvo liaudies suvienijimo metodikos ir todėl egoistai paėmė valdžią, ėmė valdyti vien altruistiniais, socialistiniais šūkiais, bet iš esmės pagal tą pačią egoistinę sistemą. Galiausiai nieko iš to neišėjo – atvirkščiai, tapo tik blogiau.
O pasaulis tuo tarpu keliaus toliau neaišku kaip, kol neaptiks, kad yra perėjimo nuo egoistinės sistemos, kurioje yra visa žemiškoji civilizacija, prie altruistinės integralios sistemos metodika. Vadinasi, mums reikia tai išsiaiškinti ir apie tai papasakoti kitiems.

Iš 2013 m. birželio 12 d. pokalbio prieš Krasnojarsko kongresą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip spręsti kylančias problemas?

Krizė – ne ekonominė, o ideologinė

Krizė – perėjimo į naują visuomenę taškas

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>