Raktas į vienybę

2013-07-22

Dvasinis darbas, Grupė, Krizė, globalizacija, Krizės sprendimas

1-oji kongreso Sankt Peterburge pamoka
Pasakyta, kad mes esame Kūrėjo šešėlis, šios jėgos – atidavimo ir meilės savybės – atspindys. T. y. iš tų norų, tų trūkumų, kurie atsiskleidžia mumyse, galime spėti iš mūsų egoistinių savybių išryškėjimo, kaip jas apgręžti, pakeisti, paversti priešingomis.
Natūralu, mes negalime tai padaryti patys, bet mūsų ketinimai, mūsų pastangos iššaukia supančią Šviesą, ir ji veda mus į priekį. Šiuo atveju kiekvienas iš mūsų yra iš vienos pusės mokytojas, o iš kitos pusės – mokinys savo draugų atžvilgiu. Prisiminkime mokytoją Josi, kuris sakė, kad negali palikti savo mokinių todėl, kad be jų jis – niekas. Juk viskas, ką jis atskleisdavo, – jis atskleisdavo todėl, kad dirbdavo kartu su jais. Ir taip kiekvienas.
Todėl mes sąveikaujame tokiu būdu: iš vienos pusės rodome kitiems, kaip reikia dirbti, įkvėpti, siekti davimo ir meilės, t. y. kiekvienas kito atžvilgiu – mokytojas. O iš kitos pusės, kiekvienas kito atžvilgiu – mokinys, todėl, kad laiko save žemiau visų ir tokiu būdu gali gauti iš visų įkvėpimą, ketinimą, pojūtį. Gyvendami tokioje sąveikoje, mes tuo pačiu tampame lygūs, prieiname lygios linijos.
Juk gamtoje apskritai nėra lygybės: visi mes visiškai skirtingi ir skiriamės skirtingais savybių rinkiniais. Nėra nė vieno žmogaus, panašaus į ką nors iš daugybės milijardų žmonių. O kai mes, nekreipdami dėmesio į savo prigimtinius polinkius ir savybes, pradedame tokiu būdu veikti: vieną kartą palenkdami save prieš visus, kitą kartą, atvirkščiai, demonstruodami visiems kaip reikia dirbti tarpusavyje, tada ir tampame vienas kitam lygiais. Tame ir slypi raktas į vienybę, judėjimas jos link.
Taip sukuriame tą sąlygą, kurioje pasireiškia Kūrėjas – didi vieninga gamtos jėga, suliejanti visą gamtą į viena. Ši globali, integrali jėga pradėjo skleistis iš Didžiojo sprogimo taško ir pačiame žemiausiame pasaulio sluoksnyje sukūrė mūsų materiją, kurią visi mes privalome grąžinti į vienybę. Ir tai – žmogaus misija.
Apskritai, žmogus skiriasi nuo negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos tik tuo, kad sugeba įvertinti tą vienybės gamtoje trūkumą, kuris dabar pradeda ryškėti ir yra mūsų visuotinės globalios krizės šaltinis.
Krizė – reiškia ne sudužimą, o naujo gimimą. Tai jos savybė, ir tokia yra jos tikroji prasmė.