Eik su visais arba gausi baudos ratą

2013-07-23

Žmogus neturi teisės atsiskirti nuo visuomenės ir prašyti išganymo sau pačiam, net ir vedinas pačių geriausių ketinimų, norėdamas suteikti Kūrėjui malonumą. Asmenine malda, prašymu, verkdami vienumoje mes niekuo nepadedame, o tik kenkiame ir sau, ir kitiems.
Dabar įsivaizduokite, kiek griūčių nulėmėme per tremties laikotarpį. Visa tai tik tam, kad atskleistume savo blogį ir suprastume, kad ištaisymas įmanomas tik susivienijus. Tremtis buvo būtina tik tam, kad atvertų mums, kur yra ištaisymo vieta, kad nuo asmeninės maldos pereitume prie bendros.
Bet kuris noras širdyje vadinamas malda. Malda – tai darbas širdyje. Ir jei bet koks noras pereitų per visuomenę, jis būtų priimtas. Mūsų būsena jau būtų kitokia – jaustume visišką ramybę ir pilnatvę. Bet dėl to, kad mūsų prašymai, visi mūsų troškimai, sąmoningi ir nesąmoningi, kyla mums nesusivienijus, jie veikia mūsų nenaudai. Ir visų pirma jie kenkia pačiam prašančiajam.
Turime suprasti, kokios griežtos sąlygos mums sukurtos, juk mes sujungti į vieną tinklą, kuris dabar atsiskleidžia pasaulyje kaip viena bendra, susaistyta, integrali sistema. Ši būsena akivaizdžiai parodo, kad mums nepavyks išeiti iš šios sistemos, ir esame priversti joje dalyvauti. Pasibaigė laikas, kuris buvo skirtas blogio suvokimui. Arba mes tęsime mokymąsi per mušimus, gaudami smūgius visais lygmenimis, arba pradėsime veikti pagal dabar tarp mūsų atsiskleidžiantį ryšių tinklą.
Turime labai aiškiai įsivaizduoti, suvokdami tai kaip patį griežčiausią perspėjimą, kad yra neleistina prašyti vienam, nors mums labai šito norisi! Čia ir pasireiškia blogasis mūsų pradas, kuris prieštarauja Kūrėjui. Egoizmas – tai mūsų troškimas suvokti Kūrėją, bet tam, kad viešpatautų pats žmogus.
Noras „Aš viešpatausiu“ nukreiptas ne prieš Kūrėją, o prieš visuomenę, prieš grupę. Blogasis pradas – tai mūsų noras pavieniui kreiptis į Kūrėją ir vieniems prašyti savo asmeninio išgelbėjimo. Šis noras slypi absoliučiai kiekviename. Mes pasiruošę melstis, prašyti, pažinti Aukštesniąją jėgą, pripažinti jos viešpatavimą. Visa Egipto tremties problema ta, kad kiekvienas jaučiasi atskirtas nuo kitų.
Čia ir glūdi Jokūbo sūnų nusikaltimas, jų neapykantos savo jaunesniajam broliui Juozapui priežastis. Juozapas norėjo surinkti visus brolius ir juos suvienyti, o jie norėjo likti kiekvienas atskirai. Jie nesuprato, kad reikalinga vidurinioji linija, susijungimas, ir todėl buvo priversti patirti Egipto vergiją ir per kančias suvokti broliškos vienybės būtinybę.
Tik suvokę šį blogį po ilgų tremties metų jie nusipelnė gauti Torą. Čia ir buvo visa Egipto tremties, kaip „baudos rato“, prasmė ir priežastis.
Visas vystymosi procesas ir Aukštesniuosiuose pasauliuose, ir mūsų pasaulyje, visas šis žaidimas sukasi tik aplink susijungimą. Džiugu, kad šiandien jau galime kalbėti apie tai suprasdami to būtinybę ir jausdami, kad šis klausimas mums artimas.