Nuomonė. Robotai tarnai ir sodininkai atsiras apie 2030 metus ir visam laikui pakeis žmonijos gyvenimą. Pasiturintys žmonės robotais atsiribos nuo kito pasaulio ir atims darbą iš daugelio, laikui bėgant robotai atsiras kiekvienuose namuose.
Šiandien dauguma robotų naudojama pramoninėje gamyboje, automobilių ir elektronikos surinkimo gamyklose.
Kiekvienas robotas kol kas gali atlikti tik vieną užduotį, bet jau atsiranda sudėtingų robotų, kuriuos galima perprogramuoti.
Robotų technika bus trečioji pramoninė revoliucija. Ji apjungs daugybę technologijų, 3D spausdintuvus, nanotechnologijas ir big data technologijas.
Vyriausybės visame pasaulyje investuoja į robotus. Skalūnų revoliucija JAV ir kiti išradimai buvo robotų technikos plėtros rezultatas.
Robotai padės pramoninei gamybai grįžti į išsivysčiusias šalis. Įmonės FOXCONN gamyklose dirba 1,2 milijonų kinų, kurie surenka 40 proc. pasaulio vartotojiškos elektronikos – ši bendrovė per trejus artimiausius metus nupirks milijoną robotų…
Amerikos įmonė Willow Garage sukūrė robotų operacinę sistemą ir žmogaus dydžio robotą su dviem rankom, galintį šią operacinę sistemą panaudoti.
Baxter robotas: į žmogų panašus robotas, kuris geba kartoti žmogaus judesius, dirbti prie konvejerio šalia žmonių, mokytis ir reaguoti į aplinką, kainuoja tik 22 000 dolerių.
Kompiuteriai ir internetas jau pertvarkė kasdienį gyvenimą ir darbo vietas. Tapo nebereikalingi daugelis specialistų: per artimiausius keletą metų robotai pakeis žmones lengvojoje pramonėje, žemės ūkyje, įvedinėjant ir analizuojant duomenis, pakeis lakūnus ir vairuotojus. Robotai nustatinės diagnozes, išvežios vaistus ir slaugys pagyvenusius žmones – tokių robotų jau yra Japonijoje.
Vis dėlto, kaip pasekmė, visuomenė pasidalys: neturtingieji neteks darbo vietų, o visos pajamos susikoncentruos technologijų savininkų rankose. Išsipildys pačios blogiausios antiutopijos…
Komentaras. Žmogaus egoizmas privers jį atsikratyti nereikalingų rankų ir burnų, palikti tiktai reikalingas – 1 milijardą žmonių. Vis dėlto Gamtos programa – atvesti visą žmoniją kančiomis arba įsisąmoninant vienybės būtinybę į naują pavidalą, į vienybę. Dėl šios priežasties primygtinai svarbu platinti integralųjį švietimą ir integralųjį auklėjimą.

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus be darbo – ne žmogus

Bedarbystė – nauja Europos jaunimo ideologija

Klausimas. Man kyla vienokių ar kitokių minčių ir norų, atsiduriu vienokiose ar kitokiose gyvenimo situacijose. Kaip turiu reaguoti žinodamas, kad visa tai siunčia Kūrėjas? Kaip visa tai pasitelkti tam, kad stiprinčiau ryšį su Kūrėju?
Atsakymas. Visu pirma, jeigu atsijungiau nuo ryšio su Kūrėju, turiu to gailėtis. Juk iš esmės mūsų pasaulyje negali būti nieko blogesnio nei ryšio su Juo nutraukimas.
Reikia laikytis „linijoje“, nepamirštant, jog visą tikrovę man suformuoja Kūrėjas. Jis piešia mano vaizduotėje štai tokį būties „paveikslėlį“, sudėliotą iš to, ką suvokiu penkiomis juslėmis: esu aš, yra pasaulis, kuriame aš egzistuoju, o dar yra tam tikra išorinė Jėga, siunčianti man šį pojūtį. Tai štai, aš nenoriu nukreipti dėmesio nuo šio „paveikslėlio“, kurį sudaro trys sudedamosios dalys: aš, pasaulis ir Kūrėjas. Kiek aš priskiriu savęs ir manyje esančio pasaulio jutimo Kūrėjui, tiek ir palaikau ryšį su Juo.
Šis ryšys kol kas neaiškus, neakivaizdus, bet viduje jau jaučiamas. Kad jį stiprinčiau, man reikia grupės, mokymosi ir mokytojo – ypatingos tikrovės dalies, kuria galiu pasinaudoti. Visa kita tikrovė yra priešinga Kūrėjui ir slepia Jį nuo mano žvilgsnio. Ji tik painioja mane, nors tai ir yra mano labui. Kita vertus, mokytojas, grupė ir mokymasis padeda man kelyje, jeigu teisingai į juos žiūriu, jeigu ne niekinu, o vertinu ir gerbiu juos. Kai noriu suartėti su jais, jie suartėja su manimi, pasirengę man padėti, ir daro man stipresnį poveikį. Taip aš ir stengiuosi kiekvieną gyvenimo sekundę eiti drauge su Aukštesniąja jėga.
O tikrovės paveikslėlis yra pertvara tarp mūsų – tol, kol atskleisiu Aukštesniosios jėgos veikimą visame, kas vyksta tarp manęs ir jos. Ir tuomet visas šis pasaulis tampa tiltu, ryšiu tarp mūsų.
Žvelgdamas į tai, kas vyksta manyje, mintyse ir noruose, žvelgdamas į tai, kas vyksta supančiame pasaulyje, noriu už viso to atpažinti kūrimo sumanymą – kodėl Kūrėjas taip elgiasi? Žinoma, jis veikia mano labui, padėdamas man užmegzti teisingą ryšį. Ir aš nuolat jaučiu įkvėpimą, nuo ryto iki vakaro įveikdamas nepertraukiamą pratimų virtinę.
Kitais žodžiais tariant, aš turiu laikytis Israel, Toros ir Kūrėjo vienybės. Israel – tai aš pats, besistengiantis atskleisti Kūrėją ir būtent Kūrėjo atskleidimą laikantis savo tikslu, o Tora – tai visas pasaulis, kurį turiu „sulituoti“ į vieną indą, vieną bendrą norą. Pamažu aš išryškinu pasaulyje indų dalis, į kuriuos žiūriu ne su neapykanta, o su meile ar užuojauta. Juk žinau, kad už jų slypi Kūrėjas, tad šios dalys ir netenka blogo individualumo mano akyse. Dabar žiūriu į juos kaip į Kūrėją, kuris priverčia juos veikti tam, kad aš pakeisčiau savo požiūrį.
Taip pradedu mylėti blogiausius dalykus pasaulyje, ir jie tampa man geriausiomis tobulėjimo priemonėmis. Kalbama apie priešus, bjauriausius gyvenimo įvykius, apie karus ir t. t. Staiga jie tampa tomis būsenomis, kurios priartina mane prie Kūrėjo, ir per juos, grėsmių ir skausmo fone aš jaučiu, kaip tai, kas negatyvu, virsta geru, nuostabiu pojūčiu, visiška Kūrėjo meile. Blogis tampa gėriu.
Straipsnyje „Kūrėjo paslėptis ir atskleidimas“ Baal Sulamas aiškina šį kontrastą. Paslėptis prie visko prideda minuso ženklą, ir tuomet viskas, mano manymu, daro žalą, visi žmonės blogi, atlyginimo nepakanka, šeimą kamuoja ligos ir t. t. Tik staiga aš pamatau atvirkščią vaizdą: visi sveiki, atlyginimo visai pakanka, nėra priešų, nėra nemalonių ir bjaurių žmonių ir t. t.
Viskas priklauso nuo aukštesniojo valdymo atskleidimo. Išoriškai pasaulyje nieko nereikia taisyti – užduotis tik ta, kad atskleistume Kūrėjo valdymą.
Tai kardinaliai keičia mūsų požiūrį į taisymus. Tampa aišku, kad pasaulį pakeis tik mūsų tarpusavio darbas, kuris sustiprina mūsų siekį atskleisti aukštesnįjį valdymą. Taigi žengdami pirmyn didele grupe, kuri gausėja Kūrėjui išryškinant jos potencialą, kuri platina žinias platiesiems gyventojų sluoksniams, mes paverčiame visus tikrovės elementus aktyviomis dalimis, siekiančiomis atskleisti Kūrėją.
Juk save ir pasaulį kaip dvi sferas – vidinę ir išorinę – aš jaučiu savajame nore. Vadinasi, aš tiesiog prijungiu prie savęs, susijungiu su vis naujesnėmis dalimis, ypač priklausančiomis žmogaus prigimčiai, kurioje glūdi valios laisvė, o vėliau taisydamasis susijungiu su negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos elementais.
Tai vyksta tokiu būdu. Iš pradžių mes pritraukiame tuos negyvuosius, augalinius ir gyvūninius elementus, kurie priklauso žmogaus prigimčiai, ir tada jų atitikmenys, kuriuos matome kaip fauną, florą ir fizinę šio pasaulio materiją, irgi prisijungia prie mūsų. Taip visa tikrovė tampa vienu bendru ištaisytu indu.
Iš viso to seka, kad mums trūksta tik vieno – kiek tik įmanoma susijungti viduje tam, kad padedami mokytojo, grupės ir mokymosi paverstume kiekvieną iš mūsų kuo aktyvesne dalimi, visą dieną siekiančia atskleisti Israel, Toros ir Kūrėjo vienybę.
Be to, Kūrėjas davė mums taisyti visą išorinį pasaulį – mūsų išorines dalis, išorinius indus (norus). Juos irgi turime prisijungti, kad ir juose atskleistume gero ir kuriančio gėrį Kūrėjo, išskyrus kurį nieko nėra, valdymą.
Taigi žmogus turi ieškoti Kūrėjo kiekvieną sekundę, kuomet nutveria siūlo galiuką, mintį ar norą, primenantį aukštesnįjį valdymą, kurį jam reikia atskleisti.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Kaip laimėti mūšį prieš save

Pažinti gyvenimo paslaptį

Pranešimas. Urugvajaus parlamento žemesnieji rūmai patvirtino įstatymą, legalizuojantį marihuaną. Urugvajus taps pirmąja šalimi, kur marihuanos auginimas ir platinimas bus įteisintas.
Urugvajiečiams bus galima nusipirkti iki 40 gramų narkotiko per mėnesį arba išauginti iki šešių augalų namų sąlygomis. Narkotikų draudimas sukuria visuomenei daugiau problemų nei patys narkotikai. Nyderlanduose ir Kanadoje iš dalies leistina marihuanos prekyba, kai kuriose Amerikos valstijose ir Izraelyje šis narkotikas parduodamas medicinos tikslais, skyrus gydytojui.
Komentaras. Viskas krypsta, kaip aš jau ne kartą minėjau šiame dienoraštyje, į visišką narkotikų legalizavimą, siekiant nuraminti gyventojus ir sumažinti jų skaičių taikiu būdu. Visa tai taip pat padeda mums suvokti egoistinio egzistavimo blogį ir įsisąmoninti, jog vienintelis būdas gyvenimui tęsti yra ištaisyti žmogaus prigimtį.

Daugiau šia tema skaitykite:

Kova su narkotikais: nauji iššūkiai

JTO reikalauja legalizuoti narkotikus

Baal Sulamas „Taika pasaulyje“ rašo: Mumyse esančios didžiulės betvarkės šaknis yra ne kas kita, kaip išskirtinumo savybė, kurią stipresnę ar silpnesnę turi kiekvienas. Šią savybę gauname tiesiai iš Kūrėjo, kuris yra visų kūrinių šaknis.
Turint tai omenyje, kai išskirtinumo savybė nusėdo į mūsų ankštą egoizmą, ji pradėjo veikti griaunamai, o galiausiai virto visų pasaulyje vykstančių ir vyksiančių griūčių šaltiniu.
Kol kiekvienas iki galo nesuvoks savo išskirtinumo, kurį lemia jo asmeninė prigimtis, nepajudėsime iš vietos. Kiekvienas turi visiškai aiškiai pamatyti tikrąjį savo egoizmo vaizdą. Dabartinėje materialioje pakopoje, šiame pasaulyje, kokį jį beįsivaizduočiau, visų pirma privalau suvokti pagrindą – kaip smarkiai aš trokštu viskuo pasinaudoti.
Galiausiai suprasiu, kad esu sau svarbiausias, todėl galiu atsisakyti visko, padaryti bet ką su bet kuo dėl kruopelytės savo malonumo. Jeigu gilinsiuosi į savo svarstymus, pamatysiu, kad man nerūpi niekas, išskyrus mane patį, ir viso pasaulio kančios nenusvers mano noro gauti lašelį malonumo, tegul sau kenčia ar dega nors ir amžinybę!
Kol žmogus šito savyje neaptiko – jis savęs nepažįsta. Tai ir yra asmeninio išskirtinumo savybės suvokimas – blogio suvokimas.
Ego atskleisti labai sunku. Net jeigu savo blogį suprantu – vis tiek negaliu su tuo sutikti. Blogio pradas neleidžia man akivaizdžiai pamatyti ir pajausti savo esmę, savo išskirtinį egoizmą, dėl kurio mano Aš uždengia visą pasaulio vaizdą, nepalikdamas vietos niekam kitam. Visi kiti man tiesiog neegzistuoja, aš nepajėgiu jų paisyti. Jie yra už mano suvokimo ribų. Šito suvokimas yra būtinas žingsnis, siekiant išsitaisyti.
Klausimas: Kodėl egoizmas slepia nuo mūsų teisybę?
Atsakymas: Tai natūrali apsauginė reakcija. Jis nenori, kad kentėčiau. Juk jeigu pamatysiu visą savo blogį, tai tuojau pat užsimanysiu jo atsikratyti. Todėl ego tiesą slepia: šiek tiek atskleidžia ir vėl užmeta uždangą. Tai reikalinga, kad gilinčiausi vis labiau iki pat maksimalaus suvokimo. Tada būsiu pasiruošęs Šviesos pagalbai.
O iki tol aš dar nesu subrendęs, neištversiu noro išsitaisyti, spruksiu lemiamu momentu. Jeigu egoizmas nešvelnins nemalonių pojūčių, kylančių man susiduriant su savo egoistine esme, aš nepajėgsiu tęsti.
Štai todėl suvokimas užplūsta bangomis: tik ką stebėjausi, koks galiu būti blogas, bet uždanga krenta – ir aš vėl pagaunu save galvojant: „O kad jis numirtų. Kam jis man reikalingas? Tik trukdo…“ Tada vėl mane sukrečia mano niekingumas, o po akimirkos iš naujo apie jį pamirštu.
Apskritai, kiekviena savybė veikia poroje su savo priešingybe. Kitaip negalėčiau suvokti viso gylio.
Bet kuriuo atveju aš nepažįstu savo blogio, jeigu nesiekiu gėrio. Tokia yra universali visoms būsenoms taisyklė. Aš siekiu gėrio, davimo savybės, draugų, didingo tikslo – tik į priekį, nesidairau į šonus. Tada vietoje gėrio pakeliui randu vienatvę, betvarkę, griūtis.
Pasakyta: „Daryk viską, ką tik pajėgi“. Tai reiškia: „būk geras“, siek tikslo, būk atkaklus, nesustok. Pakeliui tu įgausi proto-išminties, bet svarbiausiai eik pirmyn, veik.
Klausimas: Ar galima iš anksto pasiruošti blogio suvokimui, kad nedelsdamas pereitum į ištaisymą?
Atsakymas: Ne, mes savęs blogiui neruošiame.
Vienas žmogus, dirbęs cirke, pasakojo, kad akrobatai laikosi tokios taisyklės: prieš pradėdamas patikrink, kur (jeigu ką) nukrisi. Tada iš anksto žinai, kad krisi į konkrečią vietą tam tikra poza.
Taigi, ir dvasiniame pasaulyje yra analogiškas pasiruošimas. Bet mes dirbame ne tam, kad nukristume. Mes visada judame pirmyn. Be abejo, turime pasiruošti užnugarį, bet mūsų lūkesčiai nukreipti į tikslą, mes nesiruošiame atsitraukti, atšokti ar grįžti.

Iš 2013 m. liepos 28 d. pamokos pagal straipsnį „Taika pasaulyje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Egoizmas finišuoja

Ne tikėtis, o veikti!

Tyrimas (atliktas Geteborgo universitetui priklausančioje Salgreno akademijoje, Švedija). Chorinio dainavimo metu sinchronizuojasi žmonių širdies ritmas ir pulsas. Dainavimas kartu jį sinchronizuoja – atliekant pratimus dalyvių širdies plakimas pagreitėdavo ir sulėtėdavo vienu metu. Dainuojant ramus ir lygus kvėpavimas normalizuoja širdies ritmą, o drauge pasireiškia ir gydomasis efektas.
Komentaras. Žmonės, tarpusavyje sąveikaudami, ima jungtis vienas su kitu visais organais, kaip vienas bendras organizmas. Tokiu būdu galima gydyti ligonius, įtraukiant juos į sveikų žmonių veiklą.

Klausimas: Kaip reaguoti į platinant gaunamą negatyvią reakciją, neapykantos pliūpsnius?
Atsakymas: Platinant plačiajai visuomenei reikia veikti taip, kaip priimta šiame pasaulyje, tai yra elgtis taip, kaip pasielgtų eilinis žmogus, ekstremaliais atvejais kreiptis į policiją, teismą. Dažniausiai apskritai neverta reaguoti.
Supraskime, kad tokios apraiškos pasiųstos Aukštesniojo valdymo, bet mums reikia reaguoti į jas įprastai. Nesvarbu, kad žinome, jog jos atėjo iš Kūrėjo, be kurio nieko nėra, ir Jis sukuria visas situacijas, bet mūsų reakcija turi remtis tuo, kad „Be Toros nėra duonos, o be duonos nėra Toros“. Todėl turime reaguoti ir šio pasaulio, ir Aukštesniojo pasaulio plotmėse. Kitaip tariant, mums reikia sustiprinti tarpusavio ryšį, o tuo neabejotinai neutralizuosime neapykantą ir blogą požiūrį į mus.
Juk norime atskleisti Kūrėją tarpusavio ryšyje, kad Jis įsiviešpatautų tarp mūsų, ir visa tai dėl to, kad suteiktume Jam malonumo. Kūrėjas, atsižvelgdamas į mūsų pastangas, padeda mums, atskleisdamas daugiau ir aršesnių „priešininkų“. Tai yra neištaisyti norai, kurie privalo atsiskleisti, kad padėtų mums dar stipriau susisiekti su Kūrėju.
Todėl turime supratingai sutikti visas negatyvias reakcijas. Grupė turi būti tam pasiruošusi. Kiekvieną akimirką vieni krenta, kiti kyla, todėl pasaulinė grupė bendromis jėgomis juda pirmyn, kai vieni padeda kitiems. Dabar turime sukurti dar stipresnius, patikimesnius ryšius tarp visų grupių ir pamatysime, kaip tai padės visiems.
Išanalizuokime visus trukdžius, neapykantos pasireiškimus ir nuspręskime, kaip reaguoti į kiekvieną konkretų atvejį. Bet svarbiausia išsitaisant – pagal galimybes pratylėti ir dar stipriau susijungti su pasauline grupe, kartu su Kūrėju kaip su visų išsigelbėjimo vieta.
Pamatysime, kaip visi priešai staiga virsta draugais. Tarsi belstumeisi į svetimas duris: iš pradžių tau nenori atidaryti, vengia kalbėtis, nepaiso tavęs. Vėliau suvoksi, kad gali pagerinti savo santykius su jais, iš to mokysies kantriai priimti visą pasaulį.
Reikia laikytis minties, kad už kiekvieno žmogaus, už kiekvienų užrakintų durų slepiasi ir žaidžia su tavimi Kūrėjas. Elkis su kitu žmogumi kaip su Kūrėjo pasiuntiniu. Kūrėjas trokšta, kad tu sudalyvautum, pasikalbėtum. Jei ateini su Aukštesniąja jėga ir žvelgi į priešais stovintį žmogų kaip į Kūrėjo pasiuntinį, kaip į „pagalbą iš priešingos pusės“, tai tau viskas pavyks. Taip pasieksime sėkmės visame pasaulyje.
Šis darbas nepaprastai svarbus, juk jis mus kuria. Galiausiai galėsime kreiptis į vis platesnę visuomenę, į kitas tautas ir šalis. Pradėjome nuo Izraelio, kur sunkiausia, nes Izraelio tauta labiausiai užsispyrusi. Jei išmoksime su ja dirbti, tai paskui metodika, išsitaisymo jėga „pasklis iš Izraelio tautos ir išsilies į kitas tautas“. Jei sukursime Izraelio tautoje išsitaisymo šaltinį, jis nuplaus visą pasaulį. Likusiųjų nebereikės įkalbinėti, jie instinktyviai panorės ir prisijungs.

Iš 2013 m. rugpjūčio 7 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Liaudžiai reikia išrinktųjų

Ar reikalinga kabala masėms?

RABAŠAS. Minia ir išrinktieji

Nuomonė (politikos konsultantas A. Vasermanas): Postindustrializmas neužkirto kelio krizei, nes pasaulyje kūrėsi viso labo jo maketas – visuomenė, kurioje pramonė veikia be žmogaus įsikišimo, o žmogus kuria ir užsiima plėtra.
Buvo manoma, kad žmonės, atlaisvinti nuo gamybos, užsiims kūrybine veikla, kultūra, menu. Gi organizuoti šį žmonių užimtumą niekas nesiteikė. Išaiškėjo, kad žmonėms nereikia tiek daug paslaugų, kiek jiems gali pasiūlyti atsilaisvinusieji nuo gamybos.
Viskas baigėsi tuo, kad daugybė žmonių gyvena iš bedarbio pašalpos, maskuojamos niekam nereikalinga veikla. Šių algų, o tiksliau, užslėpto nedarbo pašalpų išmokėjimui reikalingi finansiniai manevrai, kuriantys iliuziją, kad mokama už kažką reikalingo.
Komentaras: A. Vasermanas teisus, tačiau sprendimo jis nepateikia. Problemą isšspręsime, įvedę visuotinį integralųjį lavinimą ir auklėjimą, o tada pamažu pertvarkydami visuomenę į nuosaikių poreikių visuomenę, nutraukdami perteklinę gamybą, artindami žmoniją prie vienodo gyvenimo lygio, vienydamiesi, kol šiame susivienijime bus atskleistas Kūrėjas – amžinas ir tobulas būvis.

Penktoji Sankt Peterburgo kongreso pamoka
Klausimas. Aš suprantu, kas man trukdo pasiekti tikslą tiesiog dabar – man trūksta klausimo: „Dėl ko?“ Aš matau, jog turiu viską, kad judėčiau į priekį, bet žengiu žingsnį atgal žinodamas, jog šiame pasaulyje galiu dar kažką gauti…
Atsakymas. O iš kur tau kilo šios mintys? Juk jos anksčiau tau netrukdė taip, kaip dabar. Vadinasi, tu nepakankamai rūpinaisi tuo, kad įsitvirtintum siekdamas tikslo. Ir jei aplinkoje viskas gerai, vadinasi, kažkas negerai su tavimi. Štai mes ir nustatėme diagnozę: silpnas ryšys su aplinka. Jei tu būtum su ja stipriai susijęs, tau tikrai nekiltų jokių pašalinių minčių.
Vos suradęs savo mokytoją Rabašą (juk aš jo labai ilgai ieškojau, pakeičiau ne vieną mokytoją), pasistengiau visiškai įsikibti į jį, be to, įsikibti taip, kad sudeginčiau visus tiltus už savo nugaros.
Klausimas. Kaip sužadinti savyje šią svarbą? Aš nežinau, ką daryti. Kaip save uždegti?
Atsakymas. Tomis minutėmis, kai tau suteikiamas didžiulis noras, turi taip jį įgyvendinti, kad paskui neturėtum galimybės atsitraukti. Juk paskui tau bus duota tokių didžiulių sunkumų, kuriuos privalėsi įveikti. Jei sudeginu už savo nugaros ankstesnįjį tiltą, ankstesniąją pakopą, aš jau negaliu atsitraukti. Ir man suteikiami didžiuliai sunkumai! Kur man dingti?! Štai tai labai svarbu. Mes visą laiką nesąmoningai paliekame sau landas: nieko baisaus, vėliau pasistengsiu, dabar aš nekaip jaučiuosi, – imame savęs gailėtis. Mumyse kužda niekinga savimeilė.
Jūs turite grupę, studijas, darbą, kabalos platinimą ir kt. Prisirišti prie to jūs privalote! O antraip jūs visą laiką kažkur atsitraukiate ir šis blaškymasis neleidžia jums judėti į priekį.
Grupė turi tikrinti visus savo narius ir kažkaip daryti jiems poveikį, kad rimčiau adaptuotųsi joje. Tai ir yra mūsų problema. Viena vertus, mes norime, kad grupė būtų kuo didesnė: tegul ateina visi su bet kokia motyvacija. Koks skirtumas, ar žmogus ateina mokytis du kartus, ar septynis kartus per savaitę? Koks skirtumas, ar jis rimtai mokosi, ar klauso puse ausies? Jis tiesiog negali kitaip! Kiek žmonių susidomi mokslu? O kiti mielai mestų ir mokyklą. Tai yra, iš principo, mes turime būti lankstūs priimdami žmones. Tegul ateina visi, kas nori! Ypač dabar, kai mes tiek daug kalbame apie integralųjį švietimą.
Kita vertus, mums lyg ir reikėtų glaudžiau susijungti tarpusavyje, kad laikytumės vieni kitų. O jei žiūrėsiu į tuos, kurie ateina vieną kartą per savaitę, tai ir aš toks tapsiu.
Čia ir vėl turime rinktis iš dviejų galimybių, kas yra būdinga mūsų keliui, ir kol kas negalime  surasti aukso viduriuko. Dėl to, jei jums kils gerų idėjų, aš su malonumu jas išklausysiu.

Iš 2013 m. liepos 14 d. penktosios Sankt Peterburgo kongreso pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Žmogus, ieškantis brolių

Kodėl taip sunku pajausti dvasinį pasaulį?

Jei nepavyko čia – nepavyks niekur

Nuomonė (ekonomikos mokslų dr. M. Deliaginas): Globalusis verslas siekia įtakos, kad gautų monopolį, o per jį – didžiulį pelną.
Jis ir yra pagrindinė šiuolaikinės visuotinės krizės priežastis ir šaltinis: jis suformavo pasaulinio lygio monopolį, kuris ėmė pūti.
Globalusis verslas neturi atsakomybės, nes neturi nei rinkėjų, nei mokesčių mokėtojų.
Globalusis verslas praaugo daugelį valstybių, dėl savo prigimties jis diegia efektyvumo firmai, bet ne visuomenei principą. Remiantis šiuo principu visa, kas iškart neduoda pelno, turi nustoti vartoti ir būti sunaikinta.
Pirmiausiai, išsivysčiusių šalių vidurinioji klasė.
O šiuolaikinė rinka be viduriniosios klasės paklausos – tai žiauraus centralizuoto paskirstymo ekonomika.
Demokratija be viduriniosios klasės – tai informacinė diktatūra, pagrįsta žiauriu „smegenų plovimu“. Tendencija neša pasaulį būtent ten, į naujuosius kol kas dar kompiuterinius Viduramžius…
Norėdami, kad visuotinės krizės šaltinis įveiktų krizę, garantuotai gauname jos paaštrėjimą ir griaunančias pasekmes. Sveiki sulaukę visuotinio nuopuolio!
Komentaras: Žemiškai, blaiviai mąstant galima padaryti tik vieną išvadą – sprendimo nėra. Jeigu remiamės įgimtomis savybėmis, jausmu ir protu. Tačiau yra savybių, jausmų ir proto aukščiau žemiškosios prigimties, jų galima įgyti, būtent tam mus skatina krizė. Sprendimas yra!

Daugiau šia tema skaitykite:

Didis ekonomisto naivumas

Valstybės silpsta

Sunkiausia, kad nejaučiame poreikio siekti kūrinijos tikslo. Mūsų noras visiškai priešingas – natūraliai mąstau tik apie savo vidinę būseną: apie tai, kaip gauti tai, ko man trūksta, kaip užsipildyti. Jei visko pakanka, apskritai apie nieką negalvoju.
Aš nesugebu galvoti, kaip pripildyti kažką kitą, dar ir visą visatą: negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą ir žmones, o per juos – Kūrėją. Ar Kūrėjui kažko trūksta? Aš nejaučiu Jo troškimų.
Kūrinių norus dar šiek tiek galiu pajausti, bet ne Kūrėjo. Iš kur man žinoti, kuo galiu Jį nudžiuginti? Manyje nėra tikslo turėti tikrąjį norą, nė jo užuomazgos.
Galutinė ištaisyta būsena, kuri jau egzistuoja gamtoje, veikia mane:  nors neturiu noro, vis tik siekiu jo, tegul ne širdimi, bet protu, tiesiog iš smalsumo. Arba galiu gauti šį norą  iš aplinkos, grupės. Kai visi man tvirtina, koks jis svarbus, aš, naudodamasis kitų norais, taip pat pradedu domėtis. Ir šiuo atveju tobula galutinė būsena veikia mane, pažadina pokyčius manyje.
Arba matau, kad metai prabėgo, o aš vis dar nieko neturiu. Tada svarstau: kas bus toliau? Aš išgyvenu ne todėl, kad man brangus tikslas, bet todėl, kad gaila veltui praleisto laiko. Matau, kad privalau kažką atlikti!
Pradėti reikia nuo aplinkos, kad dirbdamas joje gaučiau iš jos norą, dėl kurio supančioji Šviesa pradės mane keisti. Paskui vis daugiau ir daugiau.
Svarbiausia – siekti noro, indo, o ne prisipildymo. Turiu visą laiką įsivaizduoti, kad esu priešais supančiąją Šviesą.  Man reikia tik paprašyti! Tarsi ateinu į geležinkelio stoties kasą, pažvelgiu pro langelį ir prašau traukinio bilieto. Man reikia tik paprašyti, ir pro langelį man išduos bilietą, kur tik pageidausiu!
Turiu jausti, kad būtinai jį gausiu, jei tik žinau, kur noriu važiuoti ir kokia kita stotis. Bet iš kur man žinoti, kur kita stotis?
Dėl to turiu įsijungti į grupę, visiškai paskęsti joje, išnykti ir sugerti iš jos norą. Jei su šiuo noru ateinu prie kasos bilieto, tai, be abejo, neklysdamas paimsiu bilietą į teisingą traukinį, vežantį iki kitos teisingos stoties.
Taip judėsiu nuo stoties iki stoties. Kiekvieną kartą man vis labiau aiškės galutinė stotis – pradžiuginti Kūrėją. Ji taip pat išreiškiama noru. Kai pradedu teikti džiaugsmą kūriniams, aš kiekvieną kartą gaunu dalelę noro suteikti malonumo ir Autoriui, Kūrėjui. Taip šis noras palaipsniui išryškėja.
Nors mano prašymas labai paprastas, nors tiksliai nesuprantu, ko prašau, bet gaunu  pilną Šviesos rinkinį, sudarytą iš dešimties sfirų. Ten taip pat yra Šviesa, esanti priešais „akmeninę širdį“, ir pradedu suprasti, kad man uždrausta Ja naudotis. Yra ir Šviesa, esanti priešais Keter sfirą, kuri jau dalinai priklauso pakopai, esančiai aukščiau manęs. Žemesniojo Keter jau jaučiama aukštesniojo Malchut.
Šitaip pradedu suderinti savyje daugybę būsenų iš praeities, dabarties ir ateities. Suprantu, kaip reikia formuoti save kiekvieną kartą vis tobulesne forma. Pajuntu cikliškumą, tų pačių ratų sukimąsi pirmyn ir atgal, bet jie visuomet stumia traukinį į priekį. Ratai sukasi įvairiomis, priešingomis kryptimis, bet traukinys nenukrypstamai artėja į tikslą.
Visam šitame būsenų kamuolyje man svarbiausia įsivaizduoti tikrąjį maldos tašką, kitaip tariant, apie ką ji turėtų būti: apie norą duoti. Svarbiausia: siekti noro,  ir ne noro duoti, kuris jau yra indas, o maldos, sukuriančios maldą – noro duoti poreikį. Būtent tai man būtina.

Iš 2013 m. liepos 3 d. pamokos pagal Rabašo straipsnį

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmeninės širdies malda

Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Paprastas atskleidimo dėsnis