Klausimas: Kaip susirasti gyvenimo draugą, kad nekartotum nesėkmingų praeities bandymų, o išmoktum kurti teisingą, gerą ir stabilų ryšį, kuris ilgai tęstųsi?
Atsakymas: Pirmiausia turime suprasti, kad tikras ryšys nedingsta. Aš kaip tik būsiu suinteresuotas, kad jis visada tęstųsi, juk tai man padės pasiekti tokį galingą susijungimą, taip giliai ir plačiai save atskleisti, kad per šį ryšį imsiu kitaip matyti pasaulį. Mano su žmona santykių sukūrimas virsta naujais tikrovės, pasaulio suvokimo instrumentais.
Tokiu būdu aš vystausi ir atskleidžiu save, virsdamas žmogumi, kuris disponuoja naujais suvokimo įrankiais. Naujos erdvės, kurias atveria mano santykiai su žmona, padeda gauti naujus, papildomus pojūčius. Ir dėl to nesutinku jos prarasti. Man ji nuolatos reikalinga, kad  abipusis ryšys, kurį mes kartu kuriame ir vystome, atvertų kitokį požiūrį į pasaulį – labiau vidinį.
Mes imame prisikasti iki giluminių visų kūrinijos dalių santykių, ryšių tarp žmonių ir visos žmonijos. Mūsų šeiminis ryšys tobulėja. Mes mokomės, kaip turime kurti ryšius su vaikais, o jie su mumis. Mūsų tarpusavio santykių erdvėje pradedame suprasti, kas yra gamta. Sužinome, kad gamtoje egzistuoja tokios jėgos, kurios vadinamos „tėvu“, „motina“, „vaikais“. Visos būtybės jungiasi į poras, kad pratęstų giminę, pliusas visada jungiasi su minusu negyvojoje gamtoje, augalų ir gyvūnų pasaulyje, žmonių visuomenėje.
Tokie poliariniai ryšiai kyla ne tik tarp kai kurių vyrų ir moterų, bet ir tarp tam tikrų visuomenės sluoksnių, įvairių grupių. Visą visatą matau kaip tarpusavio ryšių sistemą. Savęs suvokimas leidžia man iš vidaus imti matyti jau teisingą viso pasaulio pavidalą. Juk gamta specialiai pažadino manyje tas jėgas, kad tokia forma galėčiau ją suvokti.
Gimstančiame mano ryšyje su moterimi matau pagrindą, leisiantį man įminti gyvenimo paslaptį, mūsų egzistavimo paslaptį. Viską, kas yra mano gyvenime, aš pajėgsiu suprasti ir pamatyti pačiu giliausiu, teisingiausiu pavidalu ir niekada neklysti! Taigi mano vidinė, asmeninė sėkmė virsta mano sėkme visuomenėje ir apskritai visame gyvenime.
Todėl aš labai rimtai žiūriu į santykius šeimoje ir ieškau tokios moters, kuri mane supranta, jaučia taip pat kaip aš, kad mes galėtume veikti „to paties dažnio diapazone“. Mums reikia gauti auklėjimą naujoje visuomenėje, kur susirenka visi viengungiai vyrai ir netekėjusios moterys ir kur turėsime daugybę galimybių geriau pažinti vienas kitą.
Diskusijų, seminarų, įvairiausių renginių metu kiekvienas turi atidžiau pažvelgti ir rasti tą, kuri labiausiai jam tinka ir yra arčiausiai savo pažiūromis, nuomone, požiūriu, suvokimu. Mes imame skambėti kaip vienas muzikos akordas, tarsi grotume kartu vienu instrumentu, nuolatos papildydami vienas kitą.
Sunku tai perduoti žodžiais – tai labiau vidinis pojūtis. Darbas vyksta dviejose plokštumose. Viena vertus, mes nuvalome nuo savęs visus dirbtinius sluoksnius, gautus per savo gyvenimą iš išorinės visuomenės, visas  išgalvotas vertybes. Kita vertus, kiek mes išsivaduojame iš šių stereotipų, tiek galime imti groti vienas kito viduje tarsi muzikos instrumentu.
Mes pamatysime, kaip papildome vienas kitą ir išskiriame vieną bendrą, tarp mūsų atsiradusią sritį, kurioje aš užpildau ją, o ji – mane. Ten mes taip susiliejame į vieną paveikslą, kad neįmanoma atskirti, kur aš, o kur ji – viskas tampa bendra, viena. Iš to, kiek mums pavyksta sukurti ir išplėsti tokią vienybę, jau galiu spręsti, kas man tinka, o kas ne.
Turime suprasti, kad esame energetiniame gamtos lauke, kuriame viskas susiję, išskyrus žmones. Bet jei mes siekiame susijungti, tai gamtą imame atitikti ir žmogaus, „kalbančiojo“ pakopoje, supanašėdami su ja savybėmis.  Ir tada imu žiūrėti, kokio panašumo, kokio rezonansinio efekto pasiekiu su gamta būdamas poroje su šia moterimi, kurią ketinu imti į žmonas.
Mes su ja virstame vienu bendru dipoliu, kurį sudaro pliusas ir minusas, patiriančiu pusiausvyrą su gamta. Ir jaučiame, kaip mūsų viduje ima skambėti kažkokia melodija. Tai pojūtis, kad atitinkame visuotinę gamtos jėgą, susijungimo, tarpusavio davimo ir meilės jėgą. Ši jėga pasireiškia mūsų viduje ir turi tarnauti kaip įrodymas, kad mes tinkame vienas kitam ir galime tęsti kartu.
Iki tol, kol nepasieksime tokio jausmo, neįmanoma nieko pasakyti. Nei vienas žmogus negalės nuspėti, tinkame vienas kitam ar ne: joks išminčius ar mokytojas. Pati pora privalo tai atskleisti. Mes tarsi karaliaus Dovydo smuikas, kuris kabojo ant sienos, bet imdavo skambėti, kai papūsdavo šiaurinis vėjas ir paliesdavo jo stygas. Štai ir mums reikia pasistengti, kad papūstų šis vėjas ir užgrotų mūsų bendru smuiku.

Iš 2013 m. birželio 20 d. 198-jo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Išlaisvinant meilę iš nebūties

Šeimos santykių adapteris