Kada baigsis tavo kilimai ir kritimai

Dvasinis darbas

Pasakyta: „Tebūnie tau kiekviena diena kaip nauja“ – kiekvieną kartą, kiekvieną akimirką, kuri tarsi visai tokia kaip ankstesnės. Juk smukdami nejaučiame atgimimo. Mums atrodo, kad visos būsenos jau buvo, kad sukaupėme patirties.
O po kritimų vyksta kilimai, kurie taip pat vieni nuo kitų niekuo nesiskiria. Mes keliamės ir krentame, keliamės ir krentame, bet kol kas nejaučiame jokio skirtumo tarp besikartojančių būsenų. Belieka tik tikėti, kad pokyčiai vyksta, ir kiekvieną kartą mums atsiveria nauja sritis, nauji norai, kuriuose kol kas nejaučiame jokių ypatingų savybių, o tik tuštumą.
Tai mus klaidina. Mums atrodo, kad vėl vyksta kritimas, kuris nei džiugina, nei įkvepia. Tai nėra gerai, nes nelaiminame „blogo taip pat kaip gero“!
Po to vėl kilimas, atsiranda naujų pojūčių, bet juos vėl keičia kritimas. Kol kas sunku įsivaizduoti, kad tie begaliniai kilimai ir kritimai yra dėsningas procesas, kuris veda mus į galutinį ištaisymą.
Mūsų požiūris liks neteisingas, kol įgysime davimo savybę. Juk dabar mūsų požiūris yra egoistinis. Mes nematome naudos kritimuose. Ir netgi kilimuose, nes po jų vėl seka kritimai, ir vėl prarandame tai, ką pasiekėme. Kilimus keičia kritimai, nei galo nei krašto tam nematyti.
Žmogus palaipsniui prie to pripranta, kaip ir prie visų kitų šio pasaulio malonumų, ir mato, kad nieko ypatingo juose nėra. Na, taip, jis gali mėgautis, bet laikinai: vieną vakarą, kelias valandas ar netgi savaites, bet vis tiek malonumas baigiasi! Todėl jis jau nebesistengia susigrąžinti tos būsenos, nes tampa „patyrusiu“, viską vertina pragmatiškiau.
Taip yra todėl, kad jis dar neturi davimo savybės. Juk visi malonumai, kurie jaučiami nore mėgautis, praeina. Žmogus su tuo pamažu susitaiko, sensta ir miršta, nes nelieka nieko, kuo gali mėgautis.
Dvasinis darbas vyksta visiškai priešingai: jis mus pakelia aukščiau kritimų ir kilimų. Mes įgyjame davimo savybę, ir jeigu savo kilimais ir kritimais galime tuoj pat suteikti Kūrėjui malonumą, tai mums kiekvienas kilimas ir kritimas tampa didžiai vertingais. Mes džiaugiamės, kad tai su mumis vyksta, ir nesvarbu, kokia būsena yra, svarbu, kad ja galime pradžiuginti Kūrėją.
Todėl svarbiausia, nepaisant visų kilimų ir kritimų, įgyti davimo savybę. Jie nesiliaus, kol ją visą įgysime. Tai reikš, kad pabaigėme savo ištaisymą. Vadinasi, svarbūs ne patys kilimai ir kritimai, bet tai, kaip aukščiau jų sugebėsime įgyti davimo savybę.

Iš pasiruošimo 2013 m. liepos 25 d. pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasivaikščiojimas kalneliais

Kartu kylame dar aukščiau!

Slaptas ir atviras davimas – kuris teisingas?

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>